Remdamasis savo darbo patirtimi bei tikromis istorijomis, Jungtinėse Valstijose dirbantis psichiatras F. Neumanas savo tinklaraštyje samprotauja apie santuokas, kurios paremtos ne meile.
Šios poros galbūt net nebuvo susitikę prieš santuoką ir niekas net nebando apsimetinėti, kad sutuoktiniai yra įsimylėję. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šios santuokos yra visai pavykusios. Visgi sprendžiant iš sutiktų ir iš arti matytų suplanuotų santuokų mūsų šalyje (JAV - red. past.), galima teigti, kad jos nėra sklandžios.
Mūsų kultūroje iš anksto suplanuotos santuokos nėra skatinamos, todėl yra pastebimas socialinis spaudimas bei bandymas išskirti porą. Visų pirma, vyro ir moters vaidmenys visiškai kitaip apibūdinami skirtingose kultūrose.
Neseniai skaičiau tyrimą, kuriame buvo tiriamos įsimylėjusių žmonių smegenys (jie naudojo PET tyrimą, kuris nurodo skirtingų smegenų sričių aktyvumo lygį). Kaip teigia tyrėjai, buvo paveiktos dvi smegenų sritys. Švietė malonumų centras – nenuostabu. Juk todėl žmonės rašo dainas apie meilę.
Antroji sritis paprastai veikia, kuomet sprendžiame apie kitus žmones. Šios smegenų srities aktyvumas įsimylėjėlių smegenyse buvo prislopintas. Taip pat nei kiek nenuostabu – posakis „meilė akla“ staiga įgauna kitą prasmę. Kiekvienas turime draugą, brolį ar seserį, kurie tiesiog nepaaiškinamai įsimyli kažką visiškai jų nevertą.
Kaip teigia mokslininkai, smegenų būsena, kuomet jaučiama romantiška meilė, trunka maždaug trejus metus – tai irgi, rodos, suprantama. Romantiškos dainos kalba apie meilę iki kol subyrės kalnai, tačiau mes juk žinome geriau. Treji metai – pakankamas laikas dviems žmonėms „susiporuoti“, susituokti ir susilaukti vaikų. Per tą laiką poroje užsimezga kitokia meilė, neturi galiojimo datos.
Žmonės gali įsimylėti bet ką. Sprendimas tuoktis turėtų būti racionalus. Juk pasitraukti iš santykių yra įmanoma, nepaisant meilės. Turėtumėme dukart, net tris kartus gerai pagalvoti prieš tuokiantis su alkoholiku ar nepataisomu lošėju ar donžuanu. Jeigu toks protingas žmogus vis dėlto pasitrauks, jis ar ji greitai susiras kažką kitą. Paprastai jauni žmonės įsimyli tris ar keturis kartus, kol galiausiai nurimsta.
Nepaisant šių žinių, aš išmokau nesakyti žmonėms, kad jie neturėtų vesti/ištekėti už vieno ar kito žmogaus. Dauguma atvejų aš tiesiog negaliu žinoti, kaip tie santykiai išsirutulios. Nors galbūt daugumai atrodys, kad santuoka yra pasmerkta nuo pat pradžių, viskas gali apsiversti.
************
Stivui buvo 22, kai jis sutiko devyniolikmetę Džordžianą psichiatrinėje ligoninėje. Stivas, kuris buvo mano pacientas, ligoninėje gulėjo jau antrą kartą dėl ūmių paranojinės šizofrenijos protrūkių. Abu kartus jo organizmas puikiai reagavo į vaistus, o tarp protrūkių jo liga buvo praktiškai nematoma.
Kiek pamenu, Džordžiana į ligoninę atkeliavo dėl ūmios depresijos. Į ją buvo žiūrima kaip į potencialią savižudę. Jie sugyveno. Po kelių mėnesių, kai jie abu buvo išrašyti iš ligoninės, Stivas prasitarė apie planus susituokti. Aš bendrai esu pakankamai apdairus, prieš duodamas patarimus savo pacientams (iš dalies dėl to, kad jie ignoruoja mane), be tos aš jau išmokau savo spėjimus apie tolimesnę santykių eigą pasilaikyti sau, tačiau šįkart pajutau, kad tiesiog privalau patarti jiems atidėti savo planus. Nekomentavau apie santuokos su kažkuo, ką sutikai psichiatrinės ligoninės palatoje, protingumą, mat jau žinojau apie daugybę ten vienas kitą sutikusių.
„Stivai“, pasakiau, „jūs vienas kito gerai nepažįstate. Nei vienas neturite darbo. Abu esate labai jauni. Abu turite rimtų psichinių problemų, su kuriomis dar tik pradėjote tvarkytis. Kodėl gi šiek tiek nepalaukus? Gal metus. O gal porą.“
Aš buvau ne vienintelis, bandantis sulaikyti šiuos du jaunus žmones. Abiejų šeimos pasakė tą patį, tik šiek tiek aštriau, tačiau jiems tai nieko nereiškė. Labai greitai po to jie susituokė. Tai buvo nedidelės vestuvės kanceliarijos sekretoriaus kabinete. Nei vienas iš šeimos nebuvo pakviestas.
Po trejų metų Stivas dirbo, o Džordžiana namuose augino jųdviejų kūdikį. Jiems sekėsi kur kas geriau, negu kad visi tikėjosi. Turėjimas į ką atsiremti pakeitė ne tik jų ligas, bet ir jų gyvenimus.
***********
Estelė mokėsi trečiame kurse prestižinėje teisės mokykloje. Jai visada sekėsi, tačiau ji buvo iš tų, kurie galvoja, kad jų sėkmė – tik laimingas atsitiktinumas, o ji pati kažkada bus apkaltinta sukčiavimu. Jos žemas pasitikėjimo savimi lygis ir buvo terapijos priežastis. Tačiau ji buvo įsimylėjusi kolegą studentą, kuris, atrodė, buvo ją irgi įsimylėjęs. Tuo pačiu metu ji susitikinėjo su labai sėkmingu ir jau ilgai dirbančiu advokatu. Abu vyrai jai pasipiršo. „Taip“ ji ištarė tam vyresniam, kurio net nemylėjo!
„Kodėl tu sutikai ištekėti už to vyruko, kai myli visai kitą?“, paklausiau.
„Žinau, kad niekuomet nebūsiu gera advokate, tačiau visuomenėje mane žinos kaip nuostabaus advokato žmoną.“
Aš jai paprieštaravau – juk ji gali būti puiki advokatė, taip pat kaip ir tas vaikinas, kurį ji mylėjo. Galiausiai, koks gi skirtumas?
Tai buvo vienintelė priežastis, kurią ji išdavė, tačiau, laikui bėgant, supratau tikrąją priežastį. Ji galvojo, kad jai nesiseks ir santuokoje. Jai visiškai nerūpėjo, ar jos santuoka su vyresniu advokatu pasiseks ar ne, tačiau ji būtų jautusis labai prastai, jeigu būtų ištekėjusi už vyro, kurio siaubingai norėjo, o jis būtų ją palikęs!
Vestuvės su vyresniu ir sėkmingu advokatu buvo tokios brangios, kad už tuos pinigus jie būtų sugebėję nusipirkti namą.
Tačiau, kai po kelerių metų aš ją vėl sutikau, jie vis dar buvo kartu. Ji neatrodė laiminga.
**********
Sutikau Mariją, kai viešėjau Vokietijoje. Ji buvo labai patraukli karininko dukra. Pas mane ji atėjo, nes turėjo daugybę baimių ir kitų „rinktinių“ simptomų. Puikiai pamenu, kad jai tuo metu buvo 37-eri ir ji jautėsi beviltiškai. Ji neištekėjo. Ji manė, kad jeigu sulaukusi 38-erių vis dar bus vieniša, ji bus pažeminta. Jai kur kas labiau patiko mintis būti ištekėjus, jeigu reiks, net ir išsiskyrus, bet tik ne vieniša – tai būtų pernelyg baisu. Tad ji susižadėjo su dviem pirmais pasitaikiusiais vyrais. Vienu metu.
Aš kantriai klausiausi jos pasakojimo, kaip sunku būti susižadėjus su dviem vyrais tuo pačiu metu, kai jie visi trys gyveno netoli vienas kito kariuomenės bazėse Vokietijoje. Tarkime, žiedai su deimantu, kuriuos ji gavo iš abiejų, turėjo būti tokie patys, mat ji bijojo, kad gali netyčiom palikti žiedą, kai keliaus iš vieno pas kitą. Puikiai galite įsivaizduoti, kiek kitokių sunkumų, kaip, pavyzdžiui, vakarėlių ir pasimatymų suderinimas, jai kilo.
Klausiausi jos pasakojimo apie sales, kurias būsimi jaunikiai planavo pasirinkti puotai, ir galvoje sukosi tik viena – „visa tai – tik nevykęs pokštas“. Iš viso man buvo sunku priimti viską rimtai, ypač po to, kai ji visam savaitgaliui dingo su trečiu vyru – tuo atveju, jeigu jis pasirodytų geresnis nei du likę sužadėtiniai. Aš nepradėjau graužtis iki tol, kol sužinojau, kad po dviejų savaičių ji išteka už pirmojo sužadėtinio.
„Tu turi atsisakyti vieno iš šių vyrukų! Turbūt turėtum atsakyti jiems abiems, bet TU PRIVALAI PASIRINKTI VIENĄ, O KITAM ATSAKYTI IR GRĄŽINTI ŽIEDĄ!“
„Kodėl aš turiu grąžinti žiedą?“
Galiausiai ji išsiskyrė su antruoju vyru, mat viskas jau buvo sutarta su pirmuoju būsimu jaunikiu. Jeigu ir buvo daugiau priežasčių, kodėl ji ištekėjo už pirmojo, aš niekuomet jų ir nesužinojau.
Tačiau po kelerių metų aš ją sutikau Valstijose, ir atrodė, kad jos santuoka visai vykusi. Daugiau ar mažiau.
