Galbūt nustebsite, bet atsiras ne viena moteris, kuri šiame personaže atpažins vyro, šalia kurio užmiega, bruožus.
Agresorius be aukos neegzistuoja
Kai kalba, pavyzdžiui, moteriškuose leidiniuose pasisuka apie vyrą netikėlį, kuris sugadino moters gyvenimą, dažnai pamirštama viena pagrindinė tiesa – moterys pačios juos išsirenka. Nors ir nesmagu pripažinti – agresorius be aukos neegzistuoja.
Vyrai agresoriai iš moterų pulko lengvai atsikirs tą, kuri taps auka. Tam, kad dailiosios lyties atstovė taptų jo drauguže, ji turi būti tokia pati – linkusi į agresiją arba jėgos panaudojimą. Tokios moterys dažniausiai vaikystėje augo agresijos pilnoje aplinkoje arba nuolatos girdėjo tėvų rietenas. Todėl tokie santykiai jai ir suaugusiai atrodo normalūs – ji matė tik tokią realybę ir mano, kad meilė yra būtent tokia, t.y. agresyvi.
Vyrui agresoriui nesunku išsiaiškinti auką, nes ji pati išsiduoda: elgiasi įšaukiamai, nuolat įnirtingai aiškinasi santykius, daro viską, kad sukeltų pavydą. Kai susitinka auka ir agresorius, ratas užsidaro. Tačiau ir vienas, ir kitas savo padėties adekvačiai nevertina. Vienas teigia, kad jis buvo „priverstas“ taip pasielgti. Kita tvirtina, kad ji čia niekuo dėta.
Ribą nubrėžti nesunku
Pasak seksologų, nubrėžti ribą tarp „tiesiog kitokio sekso“ ir agresijos apraiškų, nėra sunku. Kol tai, kas vyksta miegamajame, tenkina abu – viskas gerai. Tačiau jeigu vienas partnerių (beje, dažniau tai būna moterys) nesutinka, kad sekso metu būtų naudojama jėga, skausmą keliančios priemonės – tuomet tai jau problema.
Agresoriui maniakui seksas – tik priemonė. Po įgeidžiu intymių santykių metu suteikti partnerei skausmo, žeminti ją, versti daryti tai, kas jai nepriimtina, slepiasi noras visa tai daryti ir už miegamojo sienų.
Tuo tarpu eilinis neeilinių sekso žaidimų mėgėjas atsižvelgs į moters norus. Jis neprievartaus jos daryti to, ko nenori. Jis gali pasitenkinti ir be specifinių žaidimų. O ir kasdieniame gyvenime jis nėra agresyvus.
Agresorius gi visuomet elgsis emocionaliai, manipuliuos jumis, kone kiekviename žmoguje matys priešą, dėl menkniekių kels skandalus ir bus pasirengęs į darbą paleisti kumščius.
Seksualiniai agresoriai dažniausiai nepripažįsta tokie esą. Vieni iš viso vengia šia tema kalbėti, kiti – priešingai, moralizuoja, kaip taip galima.
„Kaip žemė tokius išgamas nešioja?“ – rypuoja jie, nors dar vakar vakare užlaužę rankas vertė savo moterį santykiauti. Tokie dviveidžiai vyrai su malonumu žiūri kriminalines kronikas, aptarinėja prievartautojų elgesį.
Pasak psichologų, kaip ir moterų aukų, taip ir vyrų agresorių poelgių šaknų reikia ieškoti vaikystėje. Tai taip pat gali lemti pirmieji nesėkmingi lytiniai santykiai, kitos psichologinės problemos. Be to, vyras gali turėti psichikos sutrikimą – sociopatiją.
Sociopatas – žmogus, kuris tenkindamas savo norus, nepaiso kitų žmonių. Tokie agresoriai dažniausiai linkę į seksualinę prievartą. Tokiu atveju be gydymo jau nebeišsiversi.
O jei tai normalu?
Yra porų, kurioms patinka „žaisti“ prievartą. Seksologai jas vadina normaliomis, tiesa, perspėja neužsižaisti. Pirmiausia tokie žaidimai turi patikti abiem partneriams ir baigtis iš karto, kai kuris nors to paprašo. Antra, jei „butaforinių“ sumušimų nepakanka ir norisi partnerį sužaloti rimčiau, jau laikas kreiptis į specialistą. Ir svarbiausia – tokie žaidimai priimtini tik sekso žaidimuose. Su meile jie neturi nieko bendra.
Vyras greičiausiai linkęs į seksualinę agresiją, jei:
• yra patologiškai pavydus,
• kontroliuoja kiekvieną partnerės žingsnį,
• yra pakėlęs ranką prieš kitą moterį,
• skundžiasi, kad jį viskas nervina,
• nesutaria su tėvais, nemėgsta iš viso apie juos kalbėti,
• kalbėdamas nevengia šiurkščių posakių,
• manipuliuoja savo partnere (pradingsta nieko nepasakęs, specialiai neskambina, kad ši labiau jaudintųsi, linkęs aiškintis santykius, blogai atsiliepia apie partnerės draugus, artimuosius, bando moterį nuteikti prieš juos.
