- Kaip tabu suvokiamas psichoanalizėje?
Psichoanalizėje tabu terminas dažniausiai vartojamas seksualinėje sferoje. Pagrindiniu šiuolaikinio vakarų pasaulio tabu joje laikomas incestas, nes santykiai tarp motinos ir sūnaus, tėvo ir dukters, brolio ir sesers laikomi šventi, todėl neturi būti “sutepti” seksu. Jeigu tai paniekinsime, bus sugriauta simbolinė pasaulio tvarka. Žmogus nebesuvoks, kur jo vieta. Šiuo atveju tabu yra draudimas, kuris tarnauja geriems tikslams. Nelaužydami tabu mes apsaugome save ne tik nuo chaoso ir beprotybės, bet ir nuo gėdos bei kaltės jausmo.
- O kodėl tuomet tabu vis dar laikomi masturbacija, oralinis ar analinis seksas?
Priešingai nei incesto, visuomenė jūsų minėtų dalykų nedraudžia. Tačiau kalbėti apie tai viešai tarsi ir uždrausta. Tai padeda apginti intymiąją sferą - kai tik atsiranda grėsmė į ją įsibrauti, imame jausti gėdą. Dėl tos pačios priežasties mes niekada nepasakojame, ką darome tualete. Kaip psichoanalitikas, pilietis, šeimos tėvas ir vyras, aš manau, kad bandymai sugriauti intymiojo pasaulio tabu yra pavojingi.
- Dažniausiai aiškindami draudimų egzistavimą remiamės morale ir auklėjimu...
Ir tai - neteisinga. Tabu yra įgimti ir mūsų pasąmonė juos perduoda iš kartos į kartą. Man nereikia drausti viešai kalbėti apie intymias smulkmenas, susijusias su mano kūnu: aš ir taip iš karto jaučiu, kad nenoriu to daryti. O jeigu aš nemiegu su motina, tai yra ne todėl, kad to neleidžia moralė ar auklėjimas. Tokia mintis net nešauna į galvą - na, bent jau man. Sutinku, būna atvejų, kai tėvai prievartauja savo vaikus. Tačiau tai yra išimtys, kurių pasitaiko ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, ir net augalų pasaulyje.
- Ar svingavimą (apsikeitimą partneriais sekso metu) taip pat galima pavadinti iškrypimu?
Ne. Klausydamasis svingerių porų aš galvoju apie tai, kad jiems sunku pajusti seksualinį pasitenkinimą ir malonumą su vienu partneriu. Ir tuomet jie renkasi svingavimą, tikėdamiesi nepakartojamų pojūčių. Vienaip ar kitaip šią praktiką irgi galima priskirti tabu, nes saugant poros intymųjį gyvenimą, apie ją taip pat retai kalbama.
- Jeigu partneris nesutinka užsiiminėti analiniu arba oraliniu seksu, ar tai reiškia, kad jo vidiniai draudimai yra itin stiprūs?
Nebūtinai. Imantis vienos ar kitos sekso praktikos pagrindinis kriterijus yra malonumas. Jeigu analinis ar oralinis seksas jums to malonumo nesuteikia, nereikia savęs versti juo užsiiminėti. Galima puikiai apsieiti ir be to. Tačiau jeigu žmogus mano, kad jo vidiniai draudimai kenkia jo intymiajam gyvenimui ar santykiams su partneriu, tuomet galima kalbėti apie patologiją. Pavyzdžiui, viena moteris gali visiškai nesijaudinti, jog yra frigidiška, o kita stipriai kenčia negalėdama patirti seksualinio pasitenkinimo.
- O jeigu žmogus nori, tačiau nedrįsta išbandyti kokių nors naujovių arba seksualinis malonumas jam atrodo gėdingas, psichoanalizė gali jam padėti?
Žinoma. Tiesa, viskas priklauso nuo amžiaus. Keturiasdešimtmečio psichika ne tokia lanksti kaip dvidešimtmečio. Kad panaikintume vidinius užtvarus, turi “dirbti” su giluminėmis paciento fantazijomis, “prisikapstyti” iki pačios problemos esmės. Dažniausiai tai nesveikos psichikos scenarijai, gimdantys baimės ir gėdos jausmus. Jeigu jie nesąmoningi, reikia leisti jiems pasireikšti (analizuojant sapnus, kalbas). Vienas mano pacientas, nepaisant to, kad jau seniai buvo vedęs, skundėsi tuo, jog jam nepavyksta penetracija (prasiskverbimas). Analizės metu mes supratome, jog blokavimą sukelia tai, kaip vyras įsivaizdavo moters lytinius organus: vaizduotė juos piešė kaip betoninę sieną, kuri gali prispausti jo penį. Dirbdamas su tokiu pacientu psichoanalitikas turi veikti ir kaip seksologas, kuris išsamiai pasakoja anatomiją.
- Sigmundo Freudo laikais egzistavo daugybė seksualinių draudimų. Šiandien tų tabu daug mažiau?
Seksas visur - televizijoje, kinuose, reklamoje. XIX amžiuje moterys neleisdavo sau tokios prabangos kaip turėti meilužį. Šiandien būtent dailioji lytis pasikeitė labiausiai. Pagrindiniai tabu (tie, kurie susiję su viešu savo intymaus gyvenimo aptarimu) išliko. O seksualinė laisvė nepadidino mūsų galimybių patirti pasitenkinimą. Nes žmogaus kūno galimybės išliko tos pačios: mes negalime patirti orgazmo šimtą kartų iš eilės, net jei moralė tai ir leistų.
Aš įsitikinęs, kad raginimai atsipalaiduoti gali turėti rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, žmogus, neužsiiminėja analiniu seksu ar nepritaria svingeriams ir dėl to laiko save kompleksuotu, nes šios praktikos įvardijamos kaip privaloma patirtis. Bet gi tai - absurdas!
