Tų baimių yra visokių. Vieni bijo vorų, kiti pelių, treti jaučia uždarų patalpų baimę, o aš bijojau aukščio. Bet koks apžvalgos bokštas ar atviri laiptai, pro kuriuos matosi vis labiau tolstanti žemė, man sukeldavo panikos priepuolius. Niekada nebuvau pakilusi liftu į televizijos bokštą sostinėje, išėjusi į balkoną 16-ame aukšte, kai viešėdavau pas taip aukštai gyvenančią draugę. O Eifelis apskritai man atrodydavo siaubo viršūnė – net vaizdas TV ekrane ar nuotraukoje sukeldavo šiurpą.
Tačiau vieną dieną dalyvaudama intelektiniame televizijos žaidime gana drąsiai prisikalbėjau: kai tik pasisukdavo kalba apie galimą prizą, vis pajuokaudavau, kad labiausiai norėčiau ne kokio nors televizoriaus, baldų komplekto ar šaldytuvo, o ... šuolio parašiutu. Tiesiog neįvertinau savo galimybių. Nesitikėjau, kad turiu tiek daug žinių, jog galėčiau tą pagrindinį, didžiausią prizą laimėti. Tačiau būtent taip ir nutiko. Laimėjau. Negana to, tas mano šuolis turėjo būti filmuojamas, o vėliau pademonstruojamas tame pačiame TV žaidime.
Na ką gi. Aš instruktuojama, skersai išilgai apraizgoma visokiais saugos diržais, pritvirtinama prie instruktoriaus, nes šuolis – iš pustrečio kilometro aukščio, ir vienai savarankiškai (ačiū ponui Dievui) šokti man neleidžiama. Instruktorius jaunas, dailus... Pamačiusi pagalvoju: na ką gi, juk toks vyrukas tikrai dar turi ateities planų ir nori gyventi, tad viskas gerai, nusileisim mudu ant žemės laimingai. Ir, žinoma, nusileidom. O kylant lėktuvui netgi apsimečiau, kad nebijau, kad esu visiškai rami. Tačiau iš tikrųjų širdis vis grasino apskritai sustosianti, pylė šaltas prakaitas, linko keliai. Tikrai buvo baisu, kai pirmieji parašiutininkai, kilę tuo pačiu lėktuvu, iššoko iš 700, antrieji – iš 900 metrų aukščio, paskutinieji – iš pusantro kilometro, o štai mudu su instruktoriumi kilom dar ir dar aukščiau. Vieni du, ir dar vaikinukas, kuris mūsų šuolį filmuos. Jaučiau, kaip instruktorius man už nugaros krizena. Neabejotinai jautė, kad visa drebu, nors kuo užtikrinčiausiai tvirtinau, kad nė velnio nebebijau.
Žinoma, pati savo valia niekada nebūčiau iššokusi. Žemė atrodė taip toli ir taip žemai! Bet štai jau stovime mudu prie atdarų lėktuvo durų ir trauktis nėra kur. Paskutinis patarimas jokiu būdu negriebti instruktoriui už rankų. Ir op! Štai mes jau lekiame kaip akmenukai, vartaliojamės, žemė taip greitai artėja... Nuo oro pasipriešinimo, rodos, net negaliu įkvėpti, tad dengiuosi burną ranka. Staiga parašiutas išsiskleidžia, tarytum timpteli mus atgal, į viršų, o tada jau ramiai, gana lėtai sklendžiame žemyn, aš net spėju pasigrožėti rudens geltoniu nudažytais medžių kuokštais, į žaislinius panašiais automobiliais, riedančiais siauromis kelių juostelėmis ir stengiuosi įžiūrėti manęs laukiantį vyrą ir vaikus. Na o kadangi labai jau deklaravau, kad nebijau, instruktorius dar pasukioja mane ratu į vieną ir kitą pusę. Sukamės kaip vilkiukai, greitis neįtikėtinas, išcentrinė jėga tarytum įsikūnijusi tiesiai iš fizikos vadovėlio. Tiesą sakant, nėra labai malonu – tą potyrį įvertinu tik tada, kai saugiai pasiekiu žemę, kai visi įspūdžiai nugula suvokimo ir pergalės džiaugsmo lentynėlėje.
Vyras pirmas prišoka pasveikinti. Aš švytėte švyčiu. Nugalėjau! Nugalėjau savąją fobiją!
Tą patį rudenį – antra dovana, užtvirtinanti tokią įspūdingą, pergalingą mano kovos su savo baimėmis pradžią. Vyras gimtadienio proga padeda ant stalo Europos žemėlapį, uždengia delnais akis ir sako: durk pirštu. Į kokią šalį pataikysi, ten ir keliausim per kitą, jubiliejinį tavo gimtadienį.
Portugalija! Ir, žinoma, skrydis lėktuvu. Ir, žinoma, su persėdimu. Tad iš viso keturi pakilimai ir nusileidimai. Bet aš jau nebebijau. Ir nesvarbu, kad lėktuvas pakyla į keletą kartų didesnį aukštį, nei iššokau su parašiutu. Stoiškai atlaikiau net oro blaškos zonas.
Ir štai šios dvi patirtys man atvėrė naujas galimybes, naujas erdves. Nugalėjusi aukščio baimę aš kasmet atrandu vis naujus pasaulius. Europą išmaišiau skersai ir išilgai. Štai ir dabar, rašydama apie savo pergalę prieš savo baimę ir apie tas dvi nuostabiausias gyvenime dovanas, neramiai muistausi, nes jau kirba noras krautis lagaminą ir vėl kilti į orą.
