Nors ir ne kažin ką nupirksi, o dėmesį pikantiškos žinutės pritraukia:
„Per reidą policija sulaikė 45 mažametes prostitutes“;
„Sergejus Bodrovas gyvas!”
„Jenifer Lopez ir jos kelnaitės!“
„Vyras nužudė motiną ir sukapojo sūnų!“
Ir, žinoma - kūnai, kūnai ir kūnai. Moteriški iš vyriški, vaikiški ir seni. Gyvūnėliai ir ateiviai, politikai ir aktorės, pusnuogės, ir nuogos, bjaurūs ir nuostabūs...
Internete galima rasti ir kitokių dalykų - būtinos informacijos, analizės, enciklopedinių žinių, bendravimo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jų ieškoti tenka šiame chaotiškame žinių ir gandų turguje.
Galų gale, teisė žinoti - argi ne šventa kiekvieno laisvo žmogaus teisė? Na taip, yra mažamečių prostitučių. Ir neaišku, gyvas ar ne Bodrovas. O kodėl nepasidomėjus dainininkės kelnaitėmis? Ir iš tiesų vyrai žudo šeimos narius. Tokie jau tie žmonės - žinokite apie tai visi!
Žiniasklaida nuolat sako, jog skleidžia švenčiausią dalyką - tiesą. Tiesa tapatinama su žinia, gandu, tegul net faktu. Galima tam ir paprieštarauti.
Žinių skleidimas - anaiptol ne pažinimas.
Smalsumas – ne tas pats, kaip žingeidumas.
Skandalingos žinios - tai viso labo iš dalies iškraipyti faktai, sukeliantys emocijas.
Šios emocijos pakeičia pažinimą į smalsumą.
Smalsumas lengvai virsta baime ir pasipiktinimu.
Išsigandusiu ir pasipiktinusiu žmogumi galima manipuliuoti.
Manipuliuojant galima žmogų „paspausti“ ką nors padaryti, pavyzdžiui, ką nors nusipirkti.
Jei būtų aktualus pažinimas, faktai būtų pateikiami ne skandalingai, o problemiškai, tarkime:
ne „Atrastos sekso vergės VIP vaikams“;
o „Iš kur kyla prostitucija ir kokie jos realūs mastai? (ekspertų nuomonė, statistika, socialinės ir psichologinės šaknys).
Todėl skandalingos žinios iš tiesų vengia pažinimo, nes jas pateikiančių žmonių tikslai visai kitokie.
Ir štai šioje vietoje ateina atkirtis:
SUAUGĘS ŽMOGUS PATS ŽINO, KĄ JAM SKAITYTI! NEPATINKA – NIEKAS JO NEVERČIA!
O čia jau kaip pažiūrėsi. Jei kalba eitų apie sausą informaciją - tuomet taip. Niekas neverčia jūsų iš išmėtytų juodų ir baltų kvadratėlių imti būtent baltus. Nes emocijos čia vaidina minimalų vaidmenį. Jūs realiai laisvas pasirinkti bet kokią spalvą. Nelygu, kokiam tikslui. Jūsų protas renkasi, ką imti, priklausomai nuo užduoties.
Tačiau žiniasklaidos pateikiamos tendencingos žinios, o ypač skandalingos, veikia ne per protą, o per emocijas. Ir tuomet įsijungia ne protingosios mūsų smegenys, o emocinės, giminingos mūsų protėviams gyvūnams. Tokios žinios skatina ne mąstyseną, o reakciją ir greitai plinta.
Tuomet, kai vienas paukštis pajunta pavojų, akimirksniu sunerimsta visas paukščių pulkas. Kai viena žuvis pajuntą maistą, sujuda visas tuntas. Kai vienas vabalas pastebi priešą, žinia pasklinda per visą spiečių. Gandai sujudina mumyse paukščius, žuvis, vabalus. Norisi bėgti arba pulti. O jei negali - sustingti. Jokios veiklos, jokio realaus poelgio iš skandalingos žinios neseka. Seka tik emocija, primityvus atsakas į ją ir... ir nieko.
Kitaip yra su pažinimu. Pažindamas ką nors, gali nusiraminti. Prablaivėti. Gali pastebėti kituose žmonėse save. O gali išmokti atsakomybės.
Skandalingos žinios nepadaro pasaulio blogesniu - jos tiesiog sujaudina, bet nepakeičia mūsų – žmonių. Ne todėl atsiranda prostitucija, smurtas ir savižudybės, kad apie tai rašo. Nerašytų - žmonės perduotų vienas kitam gandus žodžiais.
Tiesiog skirtingai nuo gandų žinojimas, tame tarpe žinojimas, pateiktas įtaigiai - pakeičia. Tačiau ir čia lieka vietos pasirinkimui.
Štai Antikoje buvo du puikūs oratoriai - Demostenas ir Ciceronas. Kai Ciceronas baigdavo kalbą, besiskirstydami žmonės sakydavo: „Kaip gražiai šiandien kalbėjo Markas Tulijus!“ O kai baigdavo kalbą Demosfenas, žmonės šaukdavo: „Mirtis Kyrui!”- ir eidavo kariauti su persais.
Kam mus kviečia žinių turgaus oratoriai?
