Pasak gydytojo psichiatro Raimundo Aleknos, vaiko laikas lėtesnis dėl to, kad jis labai priklausomas nuo kitų. Mažylis menkai kontroliuoja, ką ir kada jis veiks, jo veikla dažnai yra primetama (darželis, mokykla), be to, vaikai linkę kažko laukti, o laukimas visuomet tęsiasi ilgai. Suaugęs žmogus dažniau užsiima tuo, kas priklauso nuo jo paties, ką jis kontroliuoja - tokia veikla laiką tarsi priverčia bėgti greičiau, nes dirbdami savo mėgiamą darbą, darydami savo suplanuotus darbus į juos įsitraukiame.
Panašiai yra su vaiko žaidimais – jei mažasis įsitraukia į jam patinkantį žaidimą, jo laiko pojūtis taip pat išnyksta, jis tarsi pasineria į savo pasaulėlį, ir vis nenori grįžti ir daryti ką liepiamas, tarkim, baigti žaidimą ir eiti miegoti. Tad kai kitą kartą jūsų atžala vis kartos: „Na, mama, tėte, na, dar dešimt minučių“ – žinokite, tai ne kaprizas. Tiesiog mažajam labai gera, o bėgančio laiko jis nebejaučia.
Štai ir raktas, kaip sulėtinti ar pagreitinti laiką! Jei atsisėsite ir nieko neveikdami nuo ryto lauksite kažko, kas įvyks vakare – laikas slinks labai lėtai. Tas pats įvyks, jei užuot užsiėmę mėgiama veikla, dirbsite tai, ko nenorite. Tiesa, tuomet rizikuojate pasijusti prislėgtas ir nelaimingas. Ir atvirkščiai, radęs mėgiamą veiklą, įsitraukęs į paties sumanytus darbus, laiko tarsi nejusite.
Lėtesnis laikas vaikystėje susijęs su tuo, kad tada dažniausiai dar neturime aiškios laiko atskaitos sistemos. Jei suaugusiojo gyvenimas darbo kalendoriuje išrašytas minutėmis, vaiko diena skaičiuojama labai įvairiai: kol mama ateis paimti iš darželio, nuo skambučio iki skambučio, kai ateis vasaros atostogos, tada, kai bus mano gimtadienis.
Gydytojas psichoterapeutas R. Alekna teigia, kad skirstymas etapais verčia galvoti, kada vienas jų pasibaigs ir prasidės kitas. Taigi, vaiko gyvenime daug jam primestų įpareigojimų ir laukimo – reiškinių, ištempiančių valandas iki begalybės. Palyginkime, jei būdami suaugę esame įpareigojami daryti kažką nemielo, ar įstringame poliklinikos eilėje – šiaip bėgantis laikas kažkodėl sustoja ir nepateisinamai ištįsta.
Nemažai žmonių, kalbėdami apie vaikystę, prisimena, kaip darželyje prilipę nosytėmis prie šalto lango, laukdavo tolumoje pasirodančios mamos ar tėčio figūros. Laukimas atrodydavo ilgas, juk darželis, kad ir neblogas, nėra tos saugus ir mielas, kaip namai.
Pasak psichologų, suvokimą, kad kai kurie dalykai tęsiasi labai ilgai ir lėtai, atsinešame būtent iš vaikystės. Tai, kas keldavo mums mažiems didžiausią malonumą arba stresą, nusėda atmintyje ir, pasitaikius progai, o tiksliau – kilus asociatyviai, panašiai situacijai, iškyla labai konkrečiais jausmais: džiugesiu arba išankstiniu nemalonumo pojūčiu.
Jei pasijuntame prislėgti, liūdni, apima depresija, tai ir galvodami apie praeitį esame linkę prisiminti tik liūdesį kėlusius įvykius. Džiugi nuotaika, draugų būrys, šventė garantuoja, kad iš atminties iškils malonūs išgyvenimai. Taigi jei staiga ėmėte itin aštriai jausti pro pirštus tarsi smėlį bėgantį laiką ar svarstote, kad vaikystėje laikas buvo lėtesnis, malonesnis, galima įtarti, kad esate nepatenkintas kažkuo, kas vyksta dabartiniame jūsų gyvenime.
Taigi kuo daugiau visko išmanysite, patirsite, nuveiksite, tuo greičiau, rodos, prabėgs laikas. Jei diena prikimšta darbų, susitikimų, pokalbių, įvykių, pomėgių – nesistebėkite, jei vietoj pirmadienio, antradienio ar penktadienio pastebėsite tik sausį, vasarį, arba žiemą ir vasarą.
Kaip manote, kas gi yra laimingesnis? Vaikas ar suaugęs? Bėgantis, lekiantis, krūvą darbų ir pomėgių turintis žmogus, ar tas, kuris ryte neskubėdamas išeina prie trobelės, prisikemša pypkę ir stebi kaimyno vištas? Pasak R. Aleknos, laimės matas yra prasmė. Jei papsėdamas pypkute išmąstysite kažką svarbaus ir reikalingo, subrandinsite piešinį ar būsimą idėją – net ir sėdėdamas vienoje vietoje galite jaustis laimingas. Jei lėkdamas ir nespėdamas darysite širdžiai nemielus dalykus – nesijausite veikiantis kažką prasmingo, tad ir laimė, užuot ėjusi koja kojon, slėpsis kažkur vaikystės prisiminimuose. Todėl laimingiausi žmonės tie, kurie, atsigręžę į savo kelią, gali pasakyti, kad didžiąją laiko dalį jie darė tai, ką nuoširdžiai mėgo.