Štai keletas labiausiai paplitusių darboholizmo priežasčių, rašo žurnalas "Zdorovje".
Savirealizacija. Tokiu atveju darbas – priemonė pakelti sau kartelę, ūgtelėti savo akyse. Darboholikas intensyviu darbu bando kompensuoti vaikiškus kompleksus ir trūkumus kitose gyvenimo srityse, kuriose jam toli gražu ne taip gerai sekasi. Pavyzdžiui, žmogus turi problemų su seksu, bet už tai darbe visi jį gerbia. Vaikų darželyje jį erzino dėl mažo ūgio, o štai dabar jis yra aukščiausio lygio vadovas ir važinėja su „Bentley“, kai tuo tarpu jo buvę erzintojai vietiniame turgelyje bulves pardavinėja.
Jokių žinių iš biuro...
Britų sociologų surinkti duomenys byloja, kad 7 iš 10 žmonių, pripratusių dirbti daug, poilsio metu jaučiasi itin nepatogiai, negali normaliai išsimiegoti ir skundžiasi savo ligų bei ligelių paūmėjimais. Jiems sudėtinga negalvoti apie darbą, jie nesupranta „pasaulietiškų gyvenimo džiaugsmų“, jų galvoje nuolat sukasi su darbu susijusios problemos ir jiems prasideda tikrų tikriausia depresija kai jie negauna jokių žinių iš biuro.
Darbas lyg užuovėja. Yra žmonių, kuriems darbas – tylus užutekis, užuovėja nuo gyvenimo negandų. Kai kas visa galva pasineria į darbą ir netgi ne darbo dienomis su džiaugsmu važiuoja į biurą – kad tik nebūti namie su šeima, kur jo nemyli, nesupranta, nevertina (nors visa tai dažniausiai būna tik subjektyvus suvokimas). Kiti bijo neprognozuojamo gyvenimo, kai darbe viskas sustatyta tiksliai, pagal grafiką ir protokolus.
Pirmūno kompleksas. Žmogui su tokiu kompleksu baisiuose sapnuose sapnuojasi, kad vaikai jo prašo pinigų ledams, o kišenėse švilpia vėjai. Jis prabunda išpiltas šalto prakaito ir dirba tris kartus intensyviau – kad uždirbtų daugiau pinigų. Liūdniausia, kad būtent iš tokių darboholikų ir išsivysto pavyzdiniai šykštuoliai, skaičiuojantys kiekvieną centą.
Polinkiai į priklausomybę. Tai – patys gryniausi darboholikai. Taip jau susiklostė, kad štai šis konkretus žmogus yra priklausomas nuo darbo. Ne darbo metu jis jaučiasi nesaugus – su atitinkamomis pasekmėmis psichikai.
Daugelyje vakarų valstybių organizuotos Anoniminių darboholikų bendruomenės, kurios darboholizmą prilygina tokioms rimtoms ligoms, kaip alkoholizmas.
Pereiname prie praktikos
Jei nustatomos priežastys, verčiančios darboholiką visą savo laiką skirti tik darbui, galėsite nuteikti jį tinkamai paatostogauti taip, kad atostogų metu jis iš tiesų pailsėtų, sukauptų jėgų tolimesniems žygiams.
Jei jūsų darboholikas darbe stengiasi realizuoti save, tai nereikia jam siūlyti atsipalaiduoti – priešingai, apkraukite jį taip, kad jis stenėdamas vos paeitų. Leiskite jam savo potencialą realizuoti alternatyviais būdais, kurie suteiktų galimybę jam dažniausiai pasiekti užsibrėžto tikslo.
Japonai - turistoholikai
Po darbo daugelis japonų tarnautojų, gyvenančių didžiųjų miestų pakraščiuose, nevažiuoja namo, o nakvoja specialiuose kapsuliniuose viešbučiuose-nakvynės namuose, primenančiuose milžiniškus korius: kambariai-kameros tokie maži, kad juose netgi neišsitiesite pilnu ūgiu – juose galima tik sėdėti. Savaime suprantama, su nešiojamuoju kompiuteriu ant pilvo: japonai tikriausiai tik miego metu nedirba. Jų atostogos trunka vos 10 dienų per metus. Bet per šį trumpą laiką jie įsigudrina apvažiuoti pusę pasaulio ir nufotografuoti visas nuostabias vietas, kurios tik patenka į jų fotoaparatų objektyvus. Tačiau net fotografavimo metu jų veidai išlieka susikaupę.
Jei jis protingas ir uolus, padėkite jam organizuoti preferanso arba šachmatų vakarus. O gal jis geras slidininkas? Tik išvyka su slidėmis padės jam dar kartą save realizuoti. Įtariate, kad jis turi kompleksų sekso srityje? Griebkite iniciatyvą į savo rankas ir padėkite jam atsikratyti bent jau dalies tų kompleksų. Pamatysite – likusias atostogas jis lyg ant sparnų skrajos.
Jei įtariate, kad vyras į darbą bėga būtent nuo jūsų ir nuo šeimos, tai jokiu būdu negalima jam priekaištauti už ne laiku įjungtą nešiojamąjį kompiuterį. Tokiu būdu tik galutinai sunaikinsite bet kokį norą bendrauti su jumis ir vienintelis jūsų pasiekimas bus tiesiog nepakenčiamas noras kuo griaučiau vykti į darbą. Pasistenkite neerzinti jo prašymais ir priekaištais – tegu pamato, kad net ir būnant greta jūsų įmanomas taikus gyvenimas. Nešiojamąjį kompiuterį nešasi net į paplūdimį? Na ir tegu!
Jei suprantate, kad darbe žmogus ieško užuovėjos nuo gyvenimo audrų, viską planuokite iš anksto. Toks spontaniškumas, kaip „pas mus dabar pat visiškai netikėtai užsuks būrys mano giminaičių su mažais vaikais“ jo tikrai nenudžiugins. Reikia paskatinti jį dalyvauti sudarant šventinių reikalų sąrašą (savaime suprantama, įvertinant jo pageidavimus) – jis turės laiko viską apgalvoti, priprasti prie padėties, liautis nervintis.
Jei žmogus yra „pirmūnas iš prigimties“, jį reikia dažniau girti, bet ir neskubėti naudotis jo darbo vaisiais, nešvaistyti jo uždirbamų pinigų. Stenkitės, kad jūsų šventinės išlaidos jo pernelyg netraumuotų. Galbūt neverta jo supažindinti ir su kai kuriomis šeimos biudžeto eilutėmis? Be to, „pirmūnai“ iš prigimties neretai būna perfekcionistai ir priversti juos pailsėti galima griebusis tokių nekaltų gudrybių, kaip: „Brangusis, mane pakvietė žaisti boulingo, o aš žaisti nemoku ir droviuosi... Gal galėtum eiti su manimi ir parodyti kaip ir ką reikia daryti?“
Jei jūsų vyras yra pats tikriausiais „darboholikas“ ir jam išsivysčiusi tikra priklausomybė nuo darbo, tuomet buitinė analizė nepadės. Būtų protinga pasitarti su psichologu, kuris padės jums nustatyti priklausomybės priežastis ir pataisyti situaciją.
