Kokios tokio priverstinio ar nemalonaus bendravimo psichologinės pasekmės?
Be abejo, kiekvienam kartais tenka bendrauti su žmonėmis, kuriuos ne itin mėgsta. Jausmai dėl to gali kilti įvairūs: susierzinimas, pyktis. Po tokio bendravimo gali apimti nuovargis, o jei bendraudami jaučiamės menkinami, gali sumažėti mūsų savivertė. Susikaupusį pyktį vėliau išliejame ant niekuo dėtų artimųjų arba tiesiog jaučiamės išsekę ir nebenorime su niekuo kalbėtis. O abejonės savo gebėjimais stabdo imtis to, kas mums patinka.
Nepasiduoti nemalonius jausmus sukeliančio bendravimo įtakai išties verta išmokti. Geriausia būtų apskritai išvengti neteikiančių malonumo susitikimų. Pagalvokime, ar iš tiesų esame mandagūs, kai bendraujame to nenorėdami? Tačiau yra situacijų, kai nemalonių žmonių vengti negalime.
Pavyzdžiui, kasdien susitinkame nekeliantį simpatijų bendradarbį arba tenka dirbti su klientu, nuolat reiškiančiu pretenzijas. Svarbiausia, pabandykime sau atsakyti, koks bendravimo tikslas, ko iš santykio su šiais žmonėmis tikimės, kokio bendravimo norėtume, kas mus erzina labiausiai? Kolega – žmogus, kuris nebūtinai turi tapti geru draugu. Su juo galima ramiai, pagarbiai pasikalbėti pagrįstai išsakant, kas būtent kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: „Kai tu garsiai kalbi telefonu ar su kitais bendradarbiais, negaliu susikaupti ir atlikti savo darbo.“, „Jaučiuosi nejaukiai, kai nuolat mane kontroliuoji. Stengiuosi savo darbą atlikti kaip galima geriau, o baigęs užduotį parodysiu, kaip man pavyko. Jei man kils klausimų, kreipsiuosi pagalbos.“
Aptarnaudami klientus norime, kad jie liktų patenkinti paslaugos kokybe, tad vertėtų pabandyti sutelkti dėmesį į šį rezultatą nukreipiant mintis nuo ne visuomet malonaus jo siekimo proceso. Kiekviena situacija individuali, tad nėra vieno universalaus atsakymo, ką daryti, tačiau atvirumas ir pastangos gerbti kitą visuomet palengvina situacijos sprendimą. Juk to paties tikimės ir iš kitų.
Kodėl kai kuriems žmonėms jų gyvenimo kelyje dažniau nei kitiems pasitaiko žmonių, kurie kelia neigiamas emocijas, bendravimas su jais slegia?
Jei atrodo, kad dažniau nei kiti sutinkame žmonių, su kuriais bendrauti nemalonu, vertėtų pagalvoti apie save, atsakyti sau, kodėl gyvenime pasitaiko būtent tokios situacijos, kodėl užsimezga santykiai su tokiais žmonėmis? Juk paprastai ir mums nepasitenkinimą keliančios situacijos, ir žmonės būna kažkuo panašūs. Tarsi išgyvename déjà vu jausmą... Dažnai sunku tai pripažinti, tačiau besikartojančias situacijas nejučiomis sukuriame patys. Pavyzdžiui, atrodo, kad aplinkiniai nuolat jumis pasinaudoja. O nuo ko prasideda bendravimas su šiais žmonėmis? Norime padėti į bėdą patekusiam ar su sunkumais nesusidorojančiam žmogui? Ar iš tiesų jis šių sunkumų negali įveikti pats? Tikrai manome, kad jis toks silpnas? Gal geriau įduoti jam meškerę, o ne žuvį? Ir ko gi galime tikėtis kitąkart? Atsakymą į klausimą apie besikartojančias situacijas nesunku surasti pabandžius įsivaizduoti, kaipgi jaustumėmės, jei visa tai vieną dieną baigtųsi? Jei staiga neliktų tų, kuriems teikiame pagalbą, tų, kurie galbūt mus net išnaudoja? Jei neliktų nesibaigiančių darbų verpeto, neleidžiančio atsikvėpti? Galbūt pajustume nerimą, kad tapome nereikalingi, nekompetentingi, praradome kitų pasitikėjimą ar galią padėti?
Besikartojančios gyvenimo, bendravimo situacijos – svarbus ženklas, verčiantis susimąstyti, ką jos teikia man? Bendravimas – sudėtingas procesas, kuriame persipina ne tik aiškiai suvokiami, bet ir pasąmoniniai ženklai, kuriuos vieni kitiems perduodame. Galbūt ir tikrieji motyvai slypi kur kas giliau? Psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali būti labai svarbi drauge ieškant atsakymų į šiuos klausimus. Svarbiausia – drąsa ir ryžtas išsiveržti iš užburto rato.
Kaip išvengti nemalonių žmonių įtakos?
Stipri asmenybė lengvai nepasiduoda kitų įtakai. Pažįstant savo stipriąsias ir silpnąsias vietas apsisaugoti nuo nemalonių situacijų, žmonių kur kas lengviau. Kaip jau minėta, svarbu pamąstyti, ką ši situacija reiškia man ir kaip joje atsidūriau, juk tai – ankstesnio elgesio ir dabartinių siekių pasekmė. Tik aiškiai tai suprasdami įgyjame galimybę rinktis ir kažką keisti. Jei prašančiajam pagalbos, tikėdamas jo jėgomis, padėsiu pačiam surasti sprendimą, kartu galėsime pasidžiaugti rezultatais. O jei viską atliksiu už jį, vėl pasijusiu išnaudojamas.
Ką daryti, kad suptų lygiaverčiai žmonės?
Pirmiausia – nustoti juos vertinti. Laikydami kitą žmogų gerokai pranašesniu ar menkesniu už save negalime tikėtis malonaus bendravimo. Ar galime gerai jaustis su tuo, kurį laikome kur kas pranašesniu? Lygiai taip pat jaučiasi ir kitas žmogus, jei į jį žvelgiame iš aukšto. Jei mažiau vieni kitus „matuotume“, bendravimas taptų kur kas malonesnis. Draugus galime rinktis, na, o jei nesutampa interesai, galbūt tiesiog derėtų gerbti kito poziciją, teises į kitokią nuomonę ar skonį.
Kokių žmonių draugija trukdo asmenybei tobulėti?
Žmogui, kuris iš tiesų tobulėja, jokia draugija nesutrukdys. Stipri asmenybė žino galinti rinktis, spręsti, su kuo, kiek, kaip bendrauti. Žmogus, turintis tvirtus įsitikinimus, vertybes, interesus nesunkiai suburia aplink save bendraminčių, o nemalonios bendravimo situacijos tampa galimybe geriau pažinti save, suprasti, kodėl įvykiai susiklostė būtent taip ir kaip to galima išvengti ateityje.
Kaip nutraukti bendravimą, kuris slegia?
Greičiausiai sau atsakius į klausimus, kaip, kodėl bendravimas su šiuo žmogumi prasidėjo ir ką jis teikia dabar, situacija ims spręstis savaime arba taps aiškiau, ar šį santykį norite nutraukti ir kaip tai padaryti. Žinoma, turiu galvoje būtent anksčiau minėtus motyvus, kurie slypi kažkur labai giliai ir ne visuomet lengva juos pripažinti.
O gal bendravimą apsunkina daugybė neišsakytų nuoskaudų, lūkesčių, kuriuos slepiame bijodami sukelti konfliktą? Nežinia, neaiškumas, susikaupęs nepasitenkinimas – ko gero sunkiausia gyvenimo našta. Nelengva surasti būdą jai išsakyti, o kuo ši našta tampa sunkesnė, tuo didesnis pavojus santykiams ima grėsti, tad atviras pokalbis stengiantis suprasti ir išgirsti kitą – geriausias vaistas „gydant“ pašlijusius santykius.
