Taip jau buvo, kad buvau nusivylusi vienu žmogumi, turėjau įprotį kaupti nuoskaudas. O jau tada negalėjau ramiai gyventi. Pykau ant mane įžeidusių, kaltinau juos, o pati dariausi kasdien nelaimingesnė.
„Perlipti per save“ ir atleisti, man atrodė neįmanoma užduotis, net ir tada, kai giliai viduje troškau susitaikyti su mane nuvylusiu žmogumi. Susikaupęs apmaudas gniuždė. Puikiai suvokiau, kad tik nuo manęs priklauso, ar sugebėsiu atleisti ir galėsiu vėl būti laiminga, ar pasmerksiu save nuolatinei graužačiai, bet nemokėjau tvarkytis su savo pykčiu. Praraja mano viduje tik gilėjo.
Tiesa, nesėdėjau vien tik susikrimtusi, nuleidusi rankas. Bėgant laikui ėmiau domėtis, ką galėčiau padaryti dėl savęs. Skaičiau literatūrą, kalbėjausi su draugėmis. Bandžiau išsiaiškinti, kaip kiti tvarkosi su pykčiu, ką daro jie?
Šį tą sužinojau, tačiau tai nepadėjo, man reikėjo kažko daugiau.
Vieną rudens dieną kursiokė mane supažindino su savo pažįstama. Ji man atrodė labai išsilavinusi, inteligentiška moteris. Turėjo kažką ypatingo, nuostabaus savyje, kas traukė, bet kartu ir vertė jaustis mane nepatogiai. Ši moteris spinduliavo tokia šviesia vidine energija, šiluma, kad šalia jos jaučiausi šiek tiek antrarūšė. Matant jos vidinį grožį, man norėjosi slėptis po ką tik nukritusių medžio lapų krūva.
Už savaitės, kitos, saulėtą dieną, vėl pamačiau šią žavią būtybę mieste. Ji plepėjo su savo drauge kavinės terasoje. Buvau tikra, kad manęs nemato, tad galėjau netrukdoma ją stebėti iš autobusų stotelės.
Ir šįkart ji man pasirodė tokia pat tobula ir rafinuota, kaip per pirmą mūsų susitikimą. Ją stebint vis labiau įsitikinau, kad ji turi viską, ko trūksta man, ko nuolat siekiu, bet nesugebu pasiekti. Šioje moteryje mane žavėjo viskas: išvaizda, laikysena, balso tembras, vidinė ramybė.
„Oh my God“, – nejučiomis ištariau, kai žavioji moteris išėjusi iš kavinės patraukė link stotelės, kurioje aš ir tūnojau.
Jai artėjant apėmė toks keistas jausmas, sumišęs su jauduliu, kad pamaniau bus geriau, jei nersiu į kitą gatvės pusę kol ji manęs nepastebėjo. Buvau tikra bailė, nedrįsau su ja net susitikti.
Pašokau nuo suoliuko ir žengiau porą žingsnių į priekį, link perėjos. Dar akimirka ir būčiau nudūmusi, bet vidinis balsas mane sustabdė. Intuityviai jutau poreikį nenueiti, tad vis dėl to atsigręžiau ir pasisveikinau, užuot sprukusi.
Nebūčiau patikėjusi, tačiau mudviem puikiai sekėsi bendrauti. Po keleto pažinties mėnesių atvėriau giliausias savo sielos žaizdas, t. y. išdrįsau pakalbėti apie labiausiai rūpimas temas.
Papasakojau savo istoriją apie mane stipriai įskaudinusį žmogų, apie tai, kad jau daugybę metų kenčiu nuoskaudą ir nežinau, kaip atrasti vidinę ramybę.
Išklausiusi mano žavioji draugė neskubėjo daryti išvadų, nesmerkė manęs įskaudinusio žmogaus, tačiau patarė, kaip galėčiau pabandyti įveikti tą skaudulį.
Ji kalbėjo: „Turi pabandyti apglėbti savo skausmą ir su juo kartu pabūti ramioje vietoje. Tyloje apmąstyti, nurimti. Nepamiršk, atleidimas – daugiasluoksnis, ilgalaikis procesas, reikalaujantis tiek laiko, tiek pastangų, tad nereikalauk iš savęs atleisti iš karto. Gali atleisti 20, 32, 50 procentų, tiek kiek nori, ir nekaltink savęs, jei nepavyksta šiandienai daugiau. Į skausmą sukėlusį žmogų jokiu būdu nežiūrėk kaip į tiesioginį, blogio trokštantį priešą. Pirma atsakyk sau į klausimus: Ar jis tai padarė sąmoningai? O gal nesusimąstė? O jei sąmoningai, tai galbūt jam pačiam reikia pagalbos? Gal tas žmogus labai sužeistas ir nelaimingas, jeigu jau ryžtasi stipriai, sąmoningai, įskaudinti kitą žmogų?“.
Ši moteris padėjo man suprasti dalykus, apie kuriuos niekada nebuvau susimąsčiusi. Požiūrio keitimas į skriaudėją padarė stebuklą mano širdyje. Po šio pokalbio sėkmingai išsigydžiau savo sielos žaizdas, o mano vidus kasdien vis stipriau spinduliavo meilę.
Irma
Dėkojame Irmai už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
