Žirgų „mama” svajoja apie baltą žirgą

„Žir­gai – pa­tys nuo­sta­biau­si gy­vū­nai“, – mums kal­ban­tis toks tei­gi­nys iš Bri­gi­tos Po­cie­nės lū­pų iš­sprūs­ta ne kar­tą, o ži­ban­čios akys iš­duo­da, kad mo­te­ris nė tru­pu­čio ne­abe­jo­ja šiais žo­džiais. Jos pa­rei­gas api­bū­din­ti sun­ku, tad juo­kau­ja: „Esu nuo­ty­kių par­ke „Tar­za­ni­ja“ gy­ve­nan­čių žir­gų ma­ma.“ Ant smul­kių pe­čių krin­ta žir­gų prie­žiū­ra, pra­mo­gos su žir­gais tu­ris­tams ir jo­ji­mo pa­mo­kos jau­no­sioms rai­te­lėms, bet vi­sa tai dar­bai, ku­rie B.Po­cie­nei lyg ho­bis.

Mei­lė žir­gams – nuo vai­kys­tės

„Pra­dė­jau jo­di­nė­ti nuo try­li­kos me­tų. Lan­kiau jo­ji­mo pa­mo­kas pas Jo­ną Cha­lec­ką. Tre­ni­ra­vau­si But­ri­mo­ny­se, Krikš­to­ny­se, vė­liau – Sei­ri­juo­se. Tuo­met su­kū­riau šei­mą, ir ši veik­la tru­pu­tį nu­to­lo, nors vi­siš­kai jos ne­pa­mir­šau, kar­tais sa­vo ma­lo­nu­mui va­žiuo­da­vau pa­jo­di­nė­ti, tad vis su­grįž­da­vau į Sei­ri­jus. Vie­ną die­ną man pa­skam­bi­no bu­vęs tre­ne­ris ir pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau dirb­ti su žir­gais. Su­ti­kau iš­kart, nes jie – lyg ma­no gy­ve­ni­mo da­lis“, – su šyp­se­na at­vi­rau­ja B.Po­cie­nė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad pir­mą kar­tą at­va­žia­vu­si į sa­vo bū­si­mą dar­bo­vie­tę ra­do vos po­rą ar­kliu­kų.

„Di­rek­to­riai pa­klau­sė, ar su­ge­bė­čiau, no­rė­čiau ir dirb­čiau čia. At­sa­kiau: „Aiš­ku.“ En­tu­ziaz­mo ne­trū­ko nuo pat pra­džių“, – pir­mą­ją pa­žin­tį pri­si­me­na žir­gų pri­žiū­rė­to­ja.

Vė­liau žir­gų bū­rys plė­tė­si, da­bar jie gy­ve­na ke­tu­rie­se: du di­de­li žir­gai, vie­na Šet­lan­do veis­lės po­nio pa­te­lė ir me­tų miš­rū­nas ar­kliu­kas.

Nuo fo­to­se­si­jų iki jo­ji­mo pa­mo­kų

„Daž­niau­siai tei­kia­me pra­mo­gas tu­ris­tams: jo­di­nė­ji­mas po miš­kus, pa­si­vaikš­čio­ji­mas, fo­to­se­si­jos, už­si­ė­mi­mai vai­kų gim­ta­die­niams. Taip pat pri­ima­me vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius, ku­rie no­ri iš­mok­ti jo­ti“, – sa­vo pa­rei­gas var­di­ja pa­šne­ko­vė.

B.Po­cie­nė pa­sa­ko­ja, kad pra­džia bu­vo la­bai sun­ki, te­ko daug dirb­ti su žir­gais, kad jie tap­tų pa­klus­nūs, o šis dar­bas var­gi­nan­tis ir ap­lin­ki­niams ne­pa­ste­bi­mas, ta­čiau žir­gų pri­žiū­rė­to­ja jo ne­bi­jo.

Ji ži­no, kad no­rint pa­siek­ti re­zul­ta­tų pir­miau­sia rei­kia steng­tis, tai kar­tais ten­ka pri­min­ti ir jo­di­nė­ti no­rin­tiems iš­mok­ti klien­tams: „Bū­na, at­va­žiuo­ja žmo­nės, ku­rie vai­kys­tė­je yra sė­dė­ję ant dar­bi­nio ar­kliu­ko, o da­bar nu­spren­dę iš­mok­ti jo­ti. Pa­ban­do ir nu­stem­ba: „Ne­gal­vo­jau, kad ga­li bū­ti taip sun­ku.“

Žir­gų „ma­ma“ pa­sa­ko­ja, kad pri­žiū­rė­ti žir­gus nė­ra pa­pras­ta: „Juos rei­kia pa­šer­ti, iš­šu­kuo­ti, tin­ka­mai pra­mankš­tin­ti, nu­plau­ti po sun­kios tre­ni­ruo­tės. Va­sa­rą pa­ti tvar­kau ka­no­pas, o žie­mą ten­ka kaus­ty­ti, tad kvie­čia­me kaus­ty­to­jus.“

Bri­gi­ta tei­gia no­rin­ti iš­mok­ti kuo dau­giau dar­bų at­lik­ti pa­ti, jos ne­be­gąs­di­na dieg­liai ar žir­gų trau­mos – tai tik pa­de­da to­bu­lė­ti.

Pro akis ne­pra­slys­ta ir žir­gų spor­tas

„Nuo vai­kys­tės da­ly­vau­da­vau var­žy­bo­se. Itin įspū­din­gų per­ga­lių ne­pa­sie­kiau: esu lai­mė­ju­si ant­ras vie­tas, ga­vu­si per­spek­ty­viau­sios rai­te­lės ap­do­va­no­ji­mą. Pri­si­me­nu, kaip tą­kart me­ras man įtei­kė… sū­rį!“ – su šyp­se­na žin­gi­ne po pri­si­mi­ni­mus ke­liau­ja bu­vu­si rai­te­lė, da­bar ant žir­go sė­dan­ti tik sa­vo ma­lo­nu­mui.

Per vi­sus kas­die­nius dar­bus pa­čiai pa­jo­di­nė­ti lai­ko lie­ka vis ma­žiau, nors ne­sle­pia, kad vos nu­tai­kiu­si va­lan­dė­lę sė­da­si į bal­ną bent trum­pam – vi­du­je ru­se­nan­čios mei­lės jo­ti net ne­si­sten­gia ge­sin­ti: „Man pa­si­se­kė, nes ma­no po­mė­gis ta­po dar­bu, o dar­bas yra po­mė­gis. Ma­žai žmo­nių ga­li tuo pa­si­džiaug­ti.“

Jo­ji­mo in­struk­to­rė pa­sa­ko­ja, kad per lais­vas aki­mir­kas jos dė­me­sį pri­kaus­to ir žir­gų spor­tas, tie­sa, tam lai­ko lie­ka ypač ma­žai, ne­bent žie­mą. Daž­niau­siai var­žy­bas žiū­ri per te­le­vi­zo­rių, už­tat vi­sa­da sten­gia­si nu­va­žiuo­ti į vyks­tan­čias ap­lin­ki­nė­se vie­to­vė­se.

Gy­vū­nai Nr. 1

Tik­riau­siai B.Po­cie­nės nė ne­rei­kia klaus­ti, ar žir­gai – jos my­li­miau­si gy­vū­nai, bet ko­dėl bū­tent jie, o ne ka­čiu­kai ar šu­niu­kai, pa­pras­tai už­ka­riau­jan­tys dau­ge­lio šir­dis?

Mei­lę žir­gams sun­ku api­bū­din­ti, ji ieš­ko tin­ka­mų žo­džių, lyg van­dens ne­ra­ga­vu­siam žmo­gui ban­dy­tų pa­aiš­kin­ti šio sko­nį: „Žir­gai yra mei­lūs ir su­pra­tin­gi gy­vū­nai. Kai at­va­žiuo­ju pas juos po dar­bo die­nos, nes tai nė­ra ma­no pa­grin­di­nis dar­bas, jie nui­ma vi­są nuo­var­gį. Gam­ta, žir­gai – toks dar­bas tei­kia tik ma­lo­nu­mą. Žir­gas kaip žmo­gus – vie­ną die­ną vie­no­kios nuo­tai­kos, ki­tą – ki­to­kios. Vie­ną die­ną gra­žiai su juo su­ta­ri: jis klau­so, glaus­to­si, lau­kia, ki­tą die­ną – nu­si­su­ka, jam kaž­kas ne­ge­rai, ro­do sa­vo cha­rak­te­rį. Vi­sai kaip žmo­gus.“

Aš pri­si­pa­žįs­tu, kad ma­no žvilgs­nis vi­suo­met kryps­ta į žir­gų akis. „O ma­no – į no­sy­tę. Ji švel­ni lyg ak­so­mas“, – šyp­so­si mo­te­ris, su žir­gais kar­tais pra­lei­džian­ti dau­giau lai­ko nei su žmo­nė­mis.

B.Po­cie­nė sa­ko jau spė­ju­si iš­mok­ti žir­gų kal­bą. Su­pran­ta, jei­gu jie no­ri kaž­ką „pa­sa­ky­ti“, – ta­da pa­stuk­si no­si­mi. Žir­gai, su ku­riais dir­ba, jau nu­spė­ja­mi, ji ži­no, ką jie gal­vo­ja, ką ga­li pa­da­ry­ti, nors jiems kar­tais vis tiek pa­vyks­ta per­gud­rau­ti sa­vo pri­žiū­rė­to­ją, pa­vyz­džiui, iš­smun­kant iš ap­tva­ro.

„Tik nu­si­suk, ge­rai ne­už­ra­kink var­tų ir teks juos gau­dy­ti po lau­kus. Ta­da siū­lai grū­dų, o jei­gu jie so­tūs, vi­sai ne­krei­pia į tai dė­me­sio“, – pa­šne­ko­vė juo­kia­si iš žir­gų niek­šy­bių.

Mei­lė iš kar­tos į kar­tą

Obuo­lys nuo obels ne­to­li rie­da. Ši pa­tar­lė tin­ka ir B.Po­cie­nės šei­mai. Mei­lę žir­gams mo­te­ris tik­riau­siai pa­vel­dė­jo iš sa­vo se­ne­lio, ku­ris au­gi­no ar­klius. Tad vai­kys­tę lei­do jų ap­sup­ty­je.

„Ma­žo­ji ma­no duk­re­lė Go­da taip pat jo­di­nė­ja. Jai sep­ty­ne­ri, ta­čiau kuo pui­kiau­siai val­do po­nį, šo­ki­nė­ja per kliū­tis“, – at­ža­los lai­mė­ji­mais džiau­gia­si ma­ma.

Duk­ra jau ket­ve­rius me­tus pa­de­da ir drau­ge su ma­ma su­ki­nė­ja­si tarp žir­gų, o vos ra­du­si ga­li­my­bę ropš­čia­si į bal­ną.

Ar mo­ti­na ga­li ra­miai ste­bė­ti jo­jan­čią duk­te­rį?

„Vi­sa­da jau­di­nuo­si, kai ji sė­di ant po­nio. Bū­na, kad ir šau­kiu, ir pra­šau elg­tis ra­miau, vis­gi žir­gų spor­tas pa­vo­jin­gas – įvai­rios trau­mos, iš­ni­ri­mai, lū­žiai“, – pa­sa­ko­ja apie kar­tais ne­ri­mau­ti ver­čian­tį duk­ros po­mė­gį, ku­rio draus­ti ne­ga­li, nes tai lyg pa­čios at­spin­dys.

„Vi­sa ma­no šei­ma lau­kia, ka­da va­žiuo­si­me pas žir­gus. Man jau dve­jus me­tus čia tvar­ky­tis pa­de­da ma­no bū­si­mas vy­ras. Taip jau yra, kad mums ne­be­lie­ka lai­ko net šven­tėms, nes čia dar­bas dar­bą ve­ja. Bū­na, kad nak­tį sap­nuo­ju žir­gus. Ma­no min­tys vi­sa­da su­ka­si apie juos. Drau­gams lai­ko taip pat ne­lie­ka, to­dėl jų ir ne­la­bai tu­riu. Ma­no drau­gai yra žir­gai“, – di­de­lės nuos­kau­dos ne­jau­čia B.Po­cie­nė.

Nė mi­nu­tės be žir­gų

Mums be­si­kal­bant mo­te­ris ne­nu­lei­džia akių nuo per kliū­tis šo­ki­nė­jan­čių žir­gų su rai­te­lė­mis. Ma­tau, ji mie­liau bū­tų ten, tad pa­pra­šau pa­si­da­ly­ti pla­nais ir sva­jo­nė­mis, su­pras­da­ma, jog jai sun­ku tie­siog sė­dė­ti ir žiū­rė­ti į rai­te­les.

„Ma­no sva­jo­nė – tu­rė­ti so­dy­bą ir du po lan­gais be­si­ga­nan­čius žir­gus, bet tai dar to­li­mo­je at­ei­ty­je“, – su­lau­kiu at­sa­ky­mo.

Po po­kal­bio su­sto­ja­me prie ap­tva­ro, kur ra­tus su­ka žir­gai. Čia B.Po­cie­nė at­gy­ja, aki­vaiz­du, to­kia ap­lin­ka jai pa­ti mie­liau­sia. Mums žval­gan­tis žir­gų „ma­ma“ iš­duo­da sva­jo­jan­ti apie bal­tą žir­gą: „Pui­kiai tik­tų ves­tu­vėms. Man jie la­bai gra­žūs.“

O aš pa­pa­sa­ko­ju apie sa­vo sva­jo­nių žir­gą – nuo­sta­bi­ą­ją ku­me­lę ru­do­mis dė­mė­mis iš ani­ma­ci­nio fil­mo „Si­ma­ro­no žir­gas“.

„Vie­ną to­kį tu­ri­me. Di­džiau­sias ne­klau­ža­da, per ku­rį nuo­lat žir­gai pa­bė­ga iš ap­tva­rų“, – nu­si­juo­kia Bri­gi­ta ir nu­si­ve­da ma­ne pa­žiū­rė­ti ener­gin­go ku­me­liu­ko.