aA
„Žir­gai – pa­tys nuo­sta­biau­si gy­vū­nai“, – mums kal­ban­tis toks tei­gi­nys iš Bri­gi­tos Po­cie­nės lū­pų iš­sprūs­ta ne kar­tą, o ži­ban­čios akys iš­duo­da, kad mo­te­ris nė tru­pu­čio ne­abe­jo­ja šiais žo­džiais. Jos pa­rei­gas api­bū­din­ti sun­ku, tad juo­kau­ja: „Esu nuo­ty­kių par­ke „Tar­za­ni­ja“ gy­ve­nan­čių žir­gų ma­ma.“ Ant smul­kių pe­čių krin­ta žir­gų prie­žiū­ra, pra­mo­gos su žir­gais tu­ris­tams ir jo­ji­mo pa­mo­kos jau­no­sioms rai­te­lėms, bet vi­sa tai dar­bai, ku­rie B.Po­cie­nei lyg ho­bis.
© Shutterstock

Mei­lė žir­gams – nuo vai­kys­tės

„Pra­dė­jau jo­di­nė­ti nuo try­li­kos me­tų. Lan­kiau jo­ji­mo pa­mo­kas pas Jo­ną Cha­lec­ką. Tre­ni­ra­vau­si But­ri­mo­ny­se, Krikš­to­ny­se, vė­liau – Sei­ri­juo­se. Tuo­met su­kū­riau šei­mą, ir ši veik­la tru­pu­tį nu­to­lo, nors vi­siš­kai jos ne­pa­mir­šau, kar­tais sa­vo ma­lo­nu­mui va­žiuo­da­vau pa­jo­di­nė­ti, tad vis su­grįž­da­vau į Sei­ri­jus. Vie­ną die­ną man pa­skam­bi­no bu­vęs tre­ne­ris ir pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau dirb­ti su žir­gais. Su­ti­kau iš­kart, nes jie – lyg ma­no gy­ve­ni­mo da­lis“, – su šyp­se­na at­vi­rau­ja B.Po­cie­nė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad pir­mą kar­tą at­va­žia­vu­si į sa­vo bū­si­mą dar­bo­vie­tę ra­do vos po­rą ar­kliu­kų.

„Di­rek­to­riai pa­klau­sė, ar su­ge­bė­čiau, no­rė­čiau ir dirb­čiau čia. At­sa­kiau: „Aiš­ku.“ En­tu­ziaz­mo ne­trū­ko nuo pat pra­džių“, – pir­mą­ją pa­žin­tį pri­si­me­na žir­gų pri­žiū­rė­to­ja.

Vė­liau žir­gų bū­rys plė­tė­si, da­bar jie gy­ve­na ke­tu­rie­se: du di­de­li žir­gai, vie­na Šet­lan­do veis­lės po­nio pa­te­lė ir me­tų miš­rū­nas ar­kliu­kas.

Nuo fo­to­se­si­jų iki jo­ji­mo pa­mo­kų

„Daž­niau­siai tei­kia­me pra­mo­gas tu­ris­tams: jo­di­nė­ji­mas po miš­kus, pa­si­vaikš­čio­ji­mas, fo­to­se­si­jos, už­si­ė­mi­mai vai­kų gim­ta­die­niams. Taip pat pri­ima­me vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius, ku­rie no­ri iš­mok­ti jo­ti“, – sa­vo pa­rei­gas var­di­ja pa­šne­ko­vė.

B.Po­cie­nė pa­sa­ko­ja, kad pra­džia bu­vo la­bai sun­ki, te­ko daug dirb­ti su žir­gais, kad jie tap­tų pa­klus­nūs, o šis dar­bas var­gi­nan­tis ir ap­lin­ki­niams ne­pa­ste­bi­mas, ta­čiau žir­gų pri­žiū­rė­to­ja jo ne­bi­jo.

Ji ži­no, kad no­rint pa­siek­ti re­zul­ta­tų pir­miau­sia rei­kia steng­tis, tai kar­tais ten­ka pri­min­ti ir jo­di­nė­ti no­rin­tiems iš­mok­ti klien­tams: „Bū­na, at­va­žiuo­ja žmo­nės, ku­rie vai­kys­tė­je yra sė­dė­ję ant dar­bi­nio ar­kliu­ko, o da­bar nu­spren­dę iš­mok­ti jo­ti. Pa­ban­do ir nu­stem­ba: „Ne­gal­vo­jau, kad ga­li bū­ti taip sun­ku.“

Žir­gų „ma­ma“ pa­sa­ko­ja, kad pri­žiū­rė­ti žir­gus nė­ra pa­pras­ta: „Juos rei­kia pa­šer­ti, iš­šu­kuo­ti, tin­ka­mai pra­mankš­tin­ti, nu­plau­ti po sun­kios tre­ni­ruo­tės. Va­sa­rą pa­ti tvar­kau ka­no­pas, o žie­mą ten­ka kaus­ty­ti, tad kvie­čia­me kaus­ty­to­jus.“

Bri­gi­ta tei­gia no­rin­ti iš­mok­ti kuo dau­giau dar­bų at­lik­ti pa­ti, jos ne­be­gąs­di­na dieg­liai ar žir­gų trau­mos – tai tik pa­de­da to­bu­lė­ti.

Pro akis ne­pra­slys­ta ir žir­gų spor­tas

„Nuo vai­kys­tės da­ly­vau­da­vau var­žy­bo­se. Itin įspū­din­gų per­ga­lių ne­pa­sie­kiau: esu lai­mė­ju­si ant­ras vie­tas, ga­vu­si per­spek­ty­viau­sios rai­te­lės ap­do­va­no­ji­mą. Pri­si­me­nu, kaip tą­kart me­ras man įtei­kė… sū­rį!“ – su šyp­se­na žin­gi­ne po pri­si­mi­ni­mus ke­liau­ja bu­vu­si rai­te­lė, da­bar ant žir­go sė­dan­ti tik sa­vo ma­lo­nu­mui.

Per vi­sus kas­die­nius dar­bus pa­čiai pa­jo­di­nė­ti lai­ko lie­ka vis ma­žiau, nors ne­sle­pia, kad vos nu­tai­kiu­si va­lan­dė­lę sė­da­si į bal­ną bent trum­pam – vi­du­je ru­se­nan­čios mei­lės jo­ti net ne­si­sten­gia ge­sin­ti: „Man pa­si­se­kė, nes ma­no po­mė­gis ta­po dar­bu, o dar­bas yra po­mė­gis. Ma­žai žmo­nių ga­li tuo pa­si­džiaug­ti.“

Jo­ji­mo in­struk­to­rė pa­sa­ko­ja, kad per lais­vas aki­mir­kas jos dė­me­sį pri­kaus­to ir žir­gų spor­tas, tie­sa, tam lai­ko lie­ka ypač ma­žai, ne­bent žie­mą. Daž­niau­siai var­žy­bas žiū­ri per te­le­vi­zo­rių, už­tat vi­sa­da sten­gia­si nu­va­žiuo­ti į vyks­tan­čias ap­lin­ki­nė­se vie­to­vė­se.

Žirgų „mama” svajoja apie baltą žirgą
© Shutterstock

Gy­vū­nai Nr. 1

Tik­riau­siai B.Po­cie­nės nė ne­rei­kia klaus­ti, ar žir­gai – jos my­li­miau­si gy­vū­nai, bet ko­dėl bū­tent jie, o ne ka­čiu­kai ar šu­niu­kai, pa­pras­tai už­ka­riau­jan­tys dau­ge­lio šir­dis?

Mei­lę žir­gams sun­ku api­bū­din­ti, ji ieš­ko tin­ka­mų žo­džių, lyg van­dens ne­ra­ga­vu­siam žmo­gui ban­dy­tų pa­aiš­kin­ti šio sko­nį: „Žir­gai yra mei­lūs ir su­pra­tin­gi gy­vū­nai. Kai at­va­žiuo­ju pas juos po dar­bo die­nos, nes tai nė­ra ma­no pa­grin­di­nis dar­bas, jie nui­ma vi­są nuo­var­gį. Gam­ta, žir­gai – toks dar­bas tei­kia tik ma­lo­nu­mą. Žir­gas kaip žmo­gus – vie­ną die­ną vie­no­kios nuo­tai­kos, ki­tą – ki­to­kios. Vie­ną die­ną gra­žiai su juo su­ta­ri: jis klau­so, glaus­to­si, lau­kia, ki­tą die­ną – nu­si­su­ka, jam kaž­kas ne­ge­rai, ro­do sa­vo cha­rak­te­rį. Vi­sai kaip žmo­gus.“

Aš pri­si­pa­žįs­tu, kad ma­no žvilgs­nis vi­suo­met kryps­ta į žir­gų akis. „O ma­no – į no­sy­tę. Ji švel­ni lyg ak­so­mas“, – šyp­so­si mo­te­ris, su žir­gais kar­tais pra­lei­džian­ti dau­giau lai­ko nei su žmo­nė­mis.

B.Po­cie­nė sa­ko jau spė­ju­si iš­mok­ti žir­gų kal­bą. Su­pran­ta, jei­gu jie no­ri kaž­ką „pa­sa­ky­ti“, – ta­da pa­stuk­si no­si­mi. Žir­gai, su ku­riais dir­ba, jau nu­spė­ja­mi, ji ži­no, ką jie gal­vo­ja, ką ga­li pa­da­ry­ti, nors jiems kar­tais vis tiek pa­vyks­ta per­gud­rau­ti sa­vo pri­žiū­rė­to­ją, pa­vyz­džiui, iš­smun­kant iš ap­tva­ro.

„Tik nu­si­suk, ge­rai ne­už­ra­kink var­tų ir teks juos gau­dy­ti po lau­kus. Ta­da siū­lai grū­dų, o jei­gu jie so­tūs, vi­sai ne­krei­pia į tai dė­me­sio“, – pa­šne­ko­vė juo­kia­si iš žir­gų niek­šy­bių.

Mei­lė iš kar­tos į kar­tą

Obuo­lys nuo obels ne­to­li rie­da. Ši pa­tar­lė tin­ka ir B.Po­cie­nės šei­mai. Mei­lę žir­gams mo­te­ris tik­riau­siai pa­vel­dė­jo iš sa­vo se­ne­lio, ku­ris au­gi­no ar­klius. Tad vai­kys­tę lei­do jų ap­sup­ty­je.

„Ma­žo­ji ma­no duk­re­lė Go­da taip pat jo­di­nė­ja. Jai sep­ty­ne­ri, ta­čiau kuo pui­kiau­siai val­do po­nį, šo­ki­nė­ja per kliū­tis“, – at­ža­los lai­mė­ji­mais džiau­gia­si ma­ma.

Duk­ra jau ket­ve­rius me­tus pa­de­da ir drau­ge su ma­ma su­ki­nė­ja­si tarp žir­gų, o vos ra­du­si ga­li­my­bę ropš­čia­si į bal­ną.

Ar mo­ti­na ga­li ra­miai ste­bė­ti jo­jan­čią duk­te­rį?

„Vi­sa­da jau­di­nuo­si, kai ji sė­di ant po­nio. Bū­na, kad ir šau­kiu, ir pra­šau elg­tis ra­miau, vis­gi žir­gų spor­tas pa­vo­jin­gas – įvai­rios trau­mos, iš­ni­ri­mai, lū­žiai“, – pa­sa­ko­ja apie kar­tais ne­ri­mau­ti ver­čian­tį duk­ros po­mė­gį, ku­rio draus­ti ne­ga­li, nes tai lyg pa­čios at­spin­dys.

„Vi­sa ma­no šei­ma lau­kia, ka­da va­žiuo­si­me pas žir­gus. Man jau dve­jus me­tus čia tvar­ky­tis pa­de­da ma­no bū­si­mas vy­ras. Taip jau yra, kad mums ne­be­lie­ka lai­ko net šven­tėms, nes čia dar­bas dar­bą ve­ja. Bū­na, kad nak­tį sap­nuo­ju žir­gus. Ma­no min­tys vi­sa­da su­ka­si apie juos. Drau­gams lai­ko taip pat ne­lie­ka, to­dėl jų ir ne­la­bai tu­riu. Ma­no drau­gai yra žir­gai“, – di­de­lės nuos­kau­dos ne­jau­čia B.Po­cie­nė.

Nė mi­nu­tės be žir­gų

Mums be­si­kal­bant mo­te­ris ne­nu­lei­džia akių nuo per kliū­tis šo­ki­nė­jan­čių žir­gų su rai­te­lė­mis. Ma­tau, ji mie­liau bū­tų ten, tad pa­pra­šau pa­si­da­ly­ti pla­nais ir sva­jo­nė­mis, su­pras­da­ma, jog jai sun­ku tie­siog sė­dė­ti ir žiū­rė­ti į rai­te­les.

„Ma­no sva­jo­nė – tu­rė­ti so­dy­bą ir du po lan­gais be­si­ga­nan­čius žir­gus, bet tai dar to­li­mo­je at­ei­ty­je“, – su­lau­kiu at­sa­ky­mo.

Po po­kal­bio su­sto­ja­me prie ap­tva­ro, kur ra­tus su­ka žir­gai. Čia B.Po­cie­nė at­gy­ja, aki­vaiz­du, to­kia ap­lin­ka jai pa­ti mie­liau­sia. Mums žval­gan­tis žir­gų „ma­ma“ iš­duo­da sva­jo­jan­ti apie bal­tą žir­gą: „Pui­kiai tik­tų ves­tu­vėms. Man jie la­bai gra­žūs.“

O aš pa­pa­sa­ko­ju apie sa­vo sva­jo­nių žir­gą – nuo­sta­bi­ą­ją ku­me­lę ru­do­mis dė­mė­mis iš ani­ma­ci­nio fil­mo „Si­ma­ro­no žir­gas“.


„Vie­ną to­kį tu­ri­me. Di­džiau­sias ne­klau­ža­da, per ku­rį nuo­lat žir­gai pa­bė­ga iš ap­tva­rų“, – nu­si­juo­kia Bri­gi­ta ir nu­si­ve­da ma­ne pa­žiū­rė­ti ener­gin­go ku­me­liu­ko.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Paluckas: išvados paprastos – lengva nebus (61)

Opozicinės Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas negaili kritikos ir...

Į „Barclays“ vietą žengę indai: čia atėjome ilgam (62)

„ HCL Technologies “ finansinių technologijų paslaugų centrų vadovas Sudipas Lahiri sako, kad...

Prekybos karui nepavyko: verslininkai rado būdų, kaip apeiti tarifus (23)

Pasak Europos kompanijų , vystančių veiklą antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje, užsitęsęs...

Arti trigubo dublio likęs Sabonis solidžiai prisidėjo prie pergalės prieš „Celtics“ (9)

Trečiadienį naktį Indianos „Pacers“ (16/9) namuose po atkaklios kovos 122:117 (30:32, 31:25,...

Kaip reikėtų elgtis spūstyse, kad netektų pildyti įvykio deklaracijos

Didžiausias metų šventes keliuose ne visada lydi geros emocijos. Vienas labiausiai vairuotojus...

The Economist

Pasaulio prekybos organizacija jau nebėra, kokia buvo

„Artėja žiema“ , – lapkričio 22 d. perspėjo Norvegijos atstovas Pasaulio prekybos...

Finikse – kuklus Valančiūnas, fantastiškas dėjimas per Baynesą ir „grizlių“ šypsenos (1)

Memfio „Grizzlies“ (8/16) trečiadienį naktį svečiuose 115:108 (27:19, 24:32, 33:28, 31:29)...

9 banalios klaidos, kurios gali sugadinti sriubą (3)

Sriuba dažnoje šeimoje verdama praktiškai kasdien, vis tik daugelis daro klaidų, dėl kurių...

Kodėl lėktuve užsidegusios ličio baterijos įgula bijo taip, kad siunčia bene rimčiausio pavojaus signalą? (16)

Gruodžio 3-ą iš Londono pakilęs kanadiečių oro linijų „Air Canada“ lėktuvas buvo...

Svitojus apie užburtą ratą – didesnė ES parama kuria tik dar didesnes problemas (14)

Gruodžio 12 d. Lietuvos ir kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių ūkininkai renkasi protestuoti...