Pamenu, kai prieš pusantrų metų išgirdome, kad ją ištiko infarktas, giliai viduje žinojau – ji taip lengvai nepasiduos... Ir kaip apsidžiaugiau, kai po kelių dienų suskambo telefonas ir ragelyje išgirdau Gražiną iš visos širdies man į ausį plėšiančią: „Vėl, švieski man vėl...“
Žinoma, sveikatos problemos nori nenori privertė šiek tiek sulėtinti tempą ir atsisakyti mėgstamos veiklos, tačiau neatėmė gebėjimo džiaugtis gyvenimu. Taip, kaip moka tik ji.
Nepaisydamos šiokio tokio amžiaus skirtumo, mudvi su Gražina visada bendravome kaip bendraamžės ir liežuvis niekaip neapsiversdavo sakyti šiai pašėlusiai kolegei „jūs“. Tad leisiu sau nenusižengti šiai taisyklei ir šįsyk.
– Gražina, įdomu, kokį pirmą klausimą tu užduotum pati, jei darytum interviu su savimi? Ir kaip į jį atsakytum?
– Žinai, tas klausimas pats kasdien iškyla – kas man DABAR svarbiausia? Prasideda vidinė kova – ar varvantis gyvatukas, ar mėgstama laida „Pirmas sakinys“ per LR, ar, atsiprašau už tiesmukumą – poreikis tupėti ant klozeto...
Ir iškart atsakysiu – viršų ima vis dėlto fiziologija, kuriai „vidinės kovos“ – nė motais.
– Tikriausiai daugeliui tavo gerbėjų įdomu sužinoti, kaip ir kuo dabar gyvena žavingoji Gražina Juodytė. Kaip dabar bėga tavo dienos?
– Jos visos labai panašios viena į kitą, nes ir dabar yra kasdienė rutina: higienos reikalai, pusryčiai, pietūs, vakarienė (ant tuščio skrandžio juk arklinių tablečių nerysi), knygos, mėgstamos radijo ir televizijos kanalų laidos, beje, dažnai nuviliančios savo tuštybe, kai ponia ar panelė, nuolat pabrėžianti kilusi iš kaimo, apsikarsčiusi prekinių ženklų skarmalais, be paliovos kartoja: mylėti save, prižiūrėti save, rūpintis savimi...
Na, tokie madingi tauškalai – esą viskas prasideda nuo meilės sau.
Kur nors šmėsteli vyrukas, nebūtinai nuplikęs, su didele riebalų rinkių nešmene, kuris tą „meilę sau“ finansuoja ir priedo dar šuniuko apdarus, pedikiūrus, kirpėjos paslaugas šuniukui ir „meilės sau“ deivei.
Šiuolaikinės „sėkmės istorijos“ ponią ar panelę visai lengva užčiaupti, paspaudus tik vieną pultelio mygtuką...
Kaip ir visokius influencerius ar tvarumo idėjų šalininkus, gyvenančius iš įvairaus lygio gerai finansuojamų projektėlių, nuo kurių, neperdedu, vemti noriu. Juos irgi užčiaupiu vienu mygtuko paspaudimu ir verčiau ką nors dūšiai paskaitau.
– Visi, kurie tave pažįsta, sutiks, kad visada buvai energijos ir gerų emocijų kamuolys. Tikriausiai nebuvo lengva sulėtinti tempą? Iš kur dabar semiesi gerų emocijų?
– Kasdien užsispyrusi rašau dienoraštį... Tam paskatino kurso draugė, patyrusi sunkių operacijų, atsistatymų ir tą dariusi. „Žinok, padeda“, – skatino ji.
Įsitikinau: dienoraštis – savotiška terapija, kai savo būsenas, dvejones, abejones išklostai pačiai sau, o ne nutekini telefonu pliurpdama mokyklos suolo draugams ar įvairių gyvenimo tarpsnių pakeleiviams, kuriuos branginu kaip perlus – už išmintį, už kadaise pakištą ranką ar petį sunkesniais periodais. O jų tikrai nestigo...
– Taip jau yra, kad žurnalistai (ypač jei jie nedirba televizijoje) dažniausiai mažai kam žinomi. Tačiau, ko gero, jei gatvėje paklaustum bet kurio vyresnės kartos praeivio, kas yra Gražina Juodytė – daugelis atsakytų net nemirktelėjęs. Kaip pavyko būti tokia ryškia žvaigžde žurnalistikos padangėje?
– Abejoju, ar jau tokia ir ryški... Niekada žmonių neskirsčiau pagal rangus, sukauptus turtus ar demonstruojamus garbingų dinastijų genealogijos medžius.
Man KIEKVIENAS žmogus – vertybė, su savo gyvenimo kelyje pritrintomis nuospaudomis, dramatiškais ar netgi tragiškais įvykiais.
Niekad žmonių neskirsčiau ir matuodama – įdomus, neįdomus. Nes neįdomių tiesiog neegzistuoja. „Pagal Juodytę“ – kiekvienas žmogus yra lobis. Su savo gyvenimiška filosofija, suformuota ne „guru“, ne „ekspertų“, o patirta savo kailiu.
Kai su žmonėmis bendraudavau „netarnybiškai“, manau, jie tai pajusdavo ir atsiverdavo kaip kriauklelės, subrandinusios perlą.
Gal jie ir skleidė legendas apie „baltąją metraštininkę“? Manau, kad simpatijų esu pelniusi ir išklausydama žmones „iš gatvės“, tiesiog užsukančius į redakciją ar skambinančius klausti patarimo.
Nors, tarkim, rašiniu jų painiose kryžkelio istorijose nelabai galėdavau padėti, bet bent patardavau, į ką kreiptis, kas tikrai galėtų pagelbėti...
– Įdomu, kodėl pasirinkai žurnalistės kelią? Atrodo, kad tavyje tiek energijos ir užtaiso, kad galėjai tapti žvaigžde ir bet kurioje kitoje srityje.
– Rinktis žurnalistiką grūdą pasėjo mano mylima šviesaus atminimo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Teresė Maksimavičienė, aštuntoje klasėje buvusi ir mūsų auklėtoja.
Per klasės valandėlę, kalbantis, kas kuo norėtų būti, tiesiog leptelėjau – ekonomiste.
Mat mūsų mokyklos pačios pačiausios gražuolės stodavo į Vilniaus universiteto ekonomikos specialybę ir tiesiog spindėdavo ketvirtosios vidurinės koridoriuje, atstojančiame aktų salę, kai per žiemos atostogas ateidavo į buvusių mokyklos abiturientų susitikimus.
Kai leptelėjau „ekonomistė“, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, sykiu ir mūsų klasės auklėtoja, neklausė, kodėl toks pasirinkimas. Bet praėjus kažkiek laiko pakvietė į svečius. Oi, kaip jaudinausi...
Mokytojos butas buvo erdvus, jame su vyru gyveno dviese, nes vaikų neturėjo. Pribloškė, kad erdviame bute beveik nebuvo baldų – vien tik lentynos, prikištos knygų.
Na, ir stalas, prie kurio gėrėme arbatą skanaudami mokytojos keptų žagarėlių. Tuomet ji ir paklausė: kodėl ekonomistė?
Nepamenu, ką vapaliojau, o ji man: „Norėčiau, kad stotum į lietuvių kalbą ir literatūrą, bet žinau – neturėsi kantrybės nei lotynų, nei latvių kalboms. Pagal tavo charakterį geriausia būtų rinktis žurnalistiką.“ Tada dar nežinojau – grūdas buvo mestas į supurentą dirvą...
Ne man vienai auklėtoja buvo tokia dėmesinga. Įvairiomis progomis ji mūsų klasę kviesdavo į ekskursijas, negailėdama savo laiko, išminties.
Jei tokių pasišventusių mokytojų būtų ir šiandien, nereikėtų jokių reformų. Neteigiu, kad tokie pedagogai nunyko kaip stumbrai ar mamutai, – pasitaiko ir šiandien, bet tai dažniausiai įvairiais būdais ujami vienetai...
O ir epocha visai kita. Būriu vedžiotis nenuoramas su labai įvairiais interesais, iš labai įvairių šeimų, kai reikia ir raštiškų tėvų sutikimų, išties sudėtinga. O jei kas nors nutiks?..
O mus vedžiojo. Gerai pamenu, kaip auklėtoja su mumis kėlėsi į Smiltynę, kaip joje prie vadinamosios švedų tvirtovės, dabar Jūrų muziejaus, berniūkščiai pasiūlė pliekti kvadratą – kažkas buvo pasiėmęs kamuolį. Jo labai bijojau ir laksčiau „kvadrato“ pakraštėliais, nebandydama kamuolio pagauti.
Mūsų auklėtoja, stebėjusi žaidimą, paskatino: „Juodyte, pagauk jį, pagauk.“ O tą kamuolį svaidė patys tvirčiausi ir raumeningi klasiokai, beveik jau subrendę jaunuoliai...
– Ar kada nors bandei skaičiuoti, kiek per savo profesinę karjerą esi pakalbinusi žmonių?
– Skaičiai man – kirvis. Net jei ir labai užsispirčiau, kažin ar pasisektų „atkrapštyti.“ Vienas dalykas kalbinti žmones dienos aktualijų reikalais, o visai kas kita, jei turi kokių didesnių sumanymų nei apklausėlė.
Nors ir ji gali būti visai kūrybiška ir įdomi.
Kai dar neturėjome nei karantinų, nei pandemijos patirčių, o apėmė čiauduliai ir smurglionės, į darbą atėjau su medicinine kauke, kurią aš mėgstu vadinti snukiaraiščiu. Tokie pat čiaudintys, kosėjantys bendradarbiai labai nustebo.
Kilo idėja nubildėti su tuo snukiaraiščiu į prekybos centrą. Patikėk – reakcija buvo vienareikšmiška: nuostaba. Ką galvojo, neklausinėjau, nes išplėstos ir neklapsinčios akys pasakė viską. Tik kelių kasų operatorių pasiteiravau, ar dažnai tokių snukiaraištėtų pasitaiko. Ne, ne, patikino jos.
– Įdomu, kas tau būdavo sunkiausia šiame darbe?
– Nuo pat „karjeros“ pradžios – prisijaukinti žmones. Keliaudavau į parodas, lankydavausi spektakliuose, koncertuose ir aptikdavau tokių stebuklingų talentų proveržių, kad kildavo smalsumas – o kas giliau?
Didžioji mano „žurnalistinės karjeros“ dalis prabėgo be internetų, „gūglų“, dabar taip lengvai pasiekiamų informacijos šaltinių.
Bet jie – niekis, jei nepačiupinėjai, nepauostei, neparagavai ir su lobiu – žmogumi – nebendravai akis į akį, kai rankos gestas, galvos krestelėjimas pasako kur kas daugiau, nei šaltas ir bejausmis paplepėjimas telefonu.
Bet pokalbiui akis į akį žmogų reikia prisijaukinti, nes dauguma mano surastųjų, pastebėtųjų su reporteriais, korespondentais nebuvo turėję jokių reikalų. Geriausia juos kalbinti įprastinėje jiems, o ne tau aplinkoje. Kavinėse ar užeigose šnekinti – ne man. Pasitaiko daug blaškančių trukdžių. Jų nenumatysi.
Bendrauti tekdavo ir redakcijoje, susiradus kokį toliau nuo bruzdesio kampelį. Tada prireikdavo interviu ar rašinio „objektą“ pirmiausia „atitirpdyti“ įrodant, kad tu – ne siaubas baubas, o toks pat žmogus, kaip jis ar ji. Ir tik po to pradėti kalbėtis, norint išgauti tai, ką esi sumanęs išsiteirauti.
– O kas labiausiai „vežė“?
– Žmonių pasitikėjimas. Kai Vytautas Šustauskas kauniečių buvo išsirinktas meru, gavau redakcijos užduotį jį pakalbinti.
Kaip ne kaip, iš Klaipėdos kilęs ir daug kur skandalingai pasireiškęs kad ir su „ubagų baliumi“... Tad, suprantama, prie jo neprisiverši net į Kauną nubildėjęs.
Sugalvojau kitą variantą – pakalbinti Klaipėdoje gyvenančią jo seserį. Pokalbio telefonu pradžia nieko gero nežadėjo: giminėje sutarę – jokių interviu, jokių tarškalų, barškalų ir keliamų bangų.
Seserį patikinau: į klausimus galėsianti atsakyti tiek, kiek jai atrodys korektiška, arba visai neatsakyti, jei įžvelgs klausimėlį esant suktą...
Įtikinau, į namus įsileido. Pokalbis buvo jaukus ir šiltas, nors ji neslėpė – brolio charakteris ūmus, dažnai nevaldomas. Žinoma, dėkojau už pasitikėjimą ir atvirumą, galbūt tik iki tam tikros ribos.
– Neabejoju, kad žurnalistiniame darbe būta ir anekdotinių, kuriozinių situacijų. Galbūt pavyktų prisiminti nors vieną iš jų?
– Vilniuje, „Draugystės“ viešbutyje, vyko tarptautinė vertėjų iš lietuvių kalbos konferencija. Vieno iš jų ypač laukiau – susitarti dėl interviu.
Per didelius viešbučio langus pamačiau jį grįžtantį su būreliu kitų vertėjų. Strykt kaip styga, slidžios kaproninės kojinės, atsisegusios nuo korseto (tavo karta turbūt ir nebežino, kas tas korsetas su kojinių prisegtukais yra...) šliūžt žemyn.
Lekiu į tualetą, segioti susmukusių kojinių nebuvo kada. Kojines suruliojau į „barankas“. Buvo ruduo, kažin kaip tas vertėjas sureagavo į plikas kojas su „barankomis“ iki batelių... Galbūt net nepastebėjo? O man stresas buvo didžiulis. Bet susitarti dėl interviu pavyko...
– Galbūt kiti straipsniai bėgant laikui ir pasimiršta, bet ateities kartoms tikrai išliks tavo rengta istorinės publicistikos knygų serija „Klaipėdos akvarelės“. Kokius jausmus, prisiminimus kelia šis tavo kūdikis?
– Nors skaitytojų buvau mėgstama ir iki „akvarelių“, tačiau kas prasidėjo tuomet, kai „Vakarų eksprese“ kiekvieną savaitę spausdino ciklo „Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės“ dalį, nemokėčiau net apsakyti. Internetas dar nebuvo užgožęs ir aprėpęs visus kampus ir pakampes.
Gaudavau laiškus, rašytus ranka, atlaikydavau škvalus telefoninių skambučių: „Aš gyvenau tokiame, o aš – tokiame name...“
Gatvių pavadinimus ir namų numerius kruopščiai pasižymėdavau, paskui eidavau apžiūrėti. Ir tik tada kalbindavau juose gyvenusius, pasitaikydavo, – ir tebegyvenančius.
Pradėjus ciklą, Klaipėdos paveldo namų gyventojų, kaip vėliau susiklostė, nereikėjo ieškoti patys su savo šeimų ir netgi giminių istorijomis atsirasdavo.
Ir kelias dienas juos išklausydama pamildavau su visais protėviais ir palikuonimis. O kai jau ciklas atgulė ir į knygas, su tais palikuonimis atgarmėdavo ir į pristatymus.
– Kai užklupo nelemtosios ligos, pamenu, vieno mudviejų pokalbio metu prasitarei, kad dabar labai gailiesi nesukūrusi šeimos. Kodėl, Gražina?
– Kai pokariu su draugėmis Jono bažnyčios griuvėsiuose žaisdavome „namus“, įsijausdavau tiek, kad atrodė – penkiametė šešiametė jau ištekėsiu gal ryt. Nors aplinkinių šeimų gyvenimai nelabai tokius įsivaizdavimus turėjo skatinti: girtuoklystės, vaikų ir žmonų lupimas diržais, kumščiais, net spardymas nuo tokių „troškimų“ turėjo tik atbaidyti.
Bet kaimynystėje mačiau ir gerai sutariančias šeimas, dažniausiai medikų, auginančių ne po vieną du vaikus, o net po keturis, penkis, išpuoštus, lankančius muzikos mokyklas.
Viena jų smetonišku dar papročiu turėjo orkestrėlį, kurio garsai per langus svaigindavo taip, kad ir aš panorau mokytis skambinti pianinu. Ir įsivaizduodavau savo šeimą, suburtą į tokį ar panašų orkestrėlį.
Svajonės nesipildė, nes taip ir nesutikau TOKIO, kuris jaustų, kaip jaučiu aš, norėtų to paties, ko noriu aš. Žinoma, romanų būta, vienas tęsėsi net dešimt metų.
Tačiau ilgainiui susitelkiau tik į darbus, ir šeimos idilija kažkur pasitraukė. Daug dirbdama nepasigesdavau nei vyro, nei vaikų.
Bet tik dabar suprantu: kiek pasėsi, tiek ir pjausi. Nors gyvenimas gali parodyti visai kitokį variantą. Bet esu įsitikinusi – vaikai, anūkai yra didžiausias turtas.
Ne diplomai, ne perskaitytos knygos, o šeima... Ir tiek žinių. Nors kiekvienas gyvenimo būdas turi savų pliusų ir minusų...
– Kaip manai – kokia yra gyvenimo prasmė?
– Dažnai pagalvoju, bet atsakymo neturiu.
– Užsiminei, kad rašai dienoraštį? Galbūt gimsta memuarai?
– Memuarus rašyti esu bandžiusi jau senokai. Turėjau ką pasakyti. Bet išguldžius į kompiuterines eilutes viskas atrodė negyva ir netikra.
Pradėdavau iš naujo – rezultatas ne tas: granata sprogsta krūtinėje, bet to nejaučiu skaitydama jau surašytą tekstą. Nebesikankinu.
Dabar „sproginėju“ dienoraštyje, kuriame yra ir memuarinių epizodų. Pačiai sau priminti, nes dienoraštį rašau tik sau.
