Tačiau užsimena, kad ji – ypatinga moteris, nes gimusi durpyne, tėvo traktoriaus kabinoje. Ir ne pačiu laiku, o per anksti, ir tėvo sapne tam buvo duotas ženklas... Patyrusi komikė, serialo „Milijonieriai“ herojė, per gyvenimą ritasi, anot jos bobutės, su „lengvu gazeliu“, lyg jau turėtų milijoną.
Durpyne gimusi
- Violeta, ar jūsų gimimas durpyne – mitas?
Mano gimimo liudijime rusiškai parašyta, kad aš, Violeta Trečiokaitė, esu gimusi ten, kur gimiau, – Gailių durpyne: čia nebuvo jokio kaimo, tik durpynas – už kelių kilometrų nuo Subačiaus, miestelio Kupiškio rajone. Mano tėvukas Gailių durpyne dirbo traktorininku.
Skandalas dėl mano gimimo vietos kilo, kai man suėjo šešiolika ir privalėjau stoti į komjaunimą. Kur tai girdėta – komjaunuolė, gimusi durpyne?! O prieš tai buvo ženklas iš aukščiau: niekas dar nežinojo, kad gimsiu, o tėvas naktį sapne išvydo po kiemą vaikštinėjantį gaidį su jūreiviška telniažka... Iš to džiaugsmo pasigėrė, o jau kitą dieną turėjo vežti traktoriumi mamą į ligoninę. Laukė sūnaus gruodžio viduryje, o gimė Violeta lapkričio pradžioje: „Tuk tuk, o štai ir aš!“ Traktoriaus kabinoje beveik tai ir atsitiko.
- Nerealu!
Ir mano pavardė ilgai atrodė man nereali, tarsi pravardė, ypač besimokant trečioje klasėje. 1965 m., kai man sukako dveji metukai, tėvas gavo darbą Subačiuje, ir mes persikėlėme į naują chruščiovinį namą, kuriame lig šiol gyvenu. Esu iš neturistų padermės, tų pastovių žmonių, kurie džiaugiasi amželį nugyvenę tame pačiame bute.
Aplink mane nėra svetimų žmonių: mano akyse užaugo visa tai, kas ir yra mano Subačiaus miestelis. Pastatė čia vaikų darželį, ir darželio atidarymo proga vietos laikraštyje buvo įdėta mano nuotrauka, nes kiti vaikai bijojo fotografuotis. Aš – ant arkliuko su amerikietiška suknele: vėliau, žinoma, šiai nuotraukai pripaišiau barzdą ir ūsus.
Pastatė mokyklą – ir kaipgi manot, kas išdidžiai dzingsėjo varpeliu, kviesdama kitus vaikus? Violeta Trečiokaitė, pirmokė savanorė! Mano kaimynas Daukša lig šiol man negali atleisti, kad ne jam teko tas varpelis, juk buvau ir jaunesnė, tik šešerių. Esu lapkritinė, tačiau rugsėjo išvakarėse nuėjau pas mokyklos direktorių ir pasakiau, kad jam liūdnai baigsis, jei manęs nepriims.
Gyvenu prie darželio ir mokyklos, tad mano vaikai lankė juos, kaip ir aš, baigė tą pačią mokyklą, įstojo, kaip ir aš, į tuos pačius Klaipėdos fakultetus... Kai, būdama studente, ištekėjau už bendrakursio (mokėmės Klaipėdos universiteto Menų fakultete), draugai mane pravardžiuodavo: „Trečiokaitė-Mičiulienė – moteris priemenė!“ Kitaip sakant, „prie meno“.
- Menininkai stengiasi ištrūkti į didmiestį, o jūs, Violeta, apsikabinusi savo gimtąjį Subačių. Nejau nedūstate provincijoje, nesvajojate apie šalį, kur šilčiau ir sočiau?
Neturiu svajonių šalies. Buvau Amerikoje, Izraelyje, Prancūzijoje, aplankiau daug šalių, kur viskas kitaip, tačiau man gerai Lietuvoje, Subačiuje. Kad ir kur būčiau, noriu grįžti namo, miegoti man saldu tik namuose. Net pamatyti daugumos kitų svečių šalių nenorėčiau – galiu tai padaryti internetu.
Galėčiau iš Indijos atsivežti egzotiškų prieskonių, tačiau man patinka rinkti savo pievų žoles. Nesu iš tų, su pažeistomis šaknimis, kurie ritasi per pasaulį kaip tie augalai per stepes – rusai vadina juos perekati pole. Aš manau taip: jei tu čia gimei, taigi ne veltui! Subačiuje jaučiuosi rami ir stipri. Regis, kas gi čia tokio: juk šitie medžiai, vanduo, žmonės manęs neapsaugos! Tačiau jie teikia man pasitikėjimo savimi. Myliu kaimą ir jo žmones, užjaučiu ir prasigėrusius kaimiečius. Taip, esu patriotė, net variau kamuolį už Lietuvą...
Vardan tos Lietuvos
- Dievinate krepšinį?
Nežiūrėkite į mano ūgį: į priešolimpinį projektą įsipaišiau norėdama, kad ir mano Subačiaus jaunimas nors mažą atkarpėlę už Lietuvą su kamuoliu smagiai pabėgėtų... Tris kilometrus atbumbsėjome, o toliau, pasirodo, nebėra kam bėgt: kaime, iki kurio atvarėme kamuolį, – tik trys karvės ir viena bobutė. Taigi, ir vėl varom už tą Lietuvą: lietus pila, o aš dar pompą gavau, svarsčiau bevarydama: „Už ką man taip, kū padariau, ar motiną, tėvą nužudžiau?“
Taip vietoje trijų kilometrų pravarėme penkiolika, o tų, kuriems kamuolį perdavėme, liko tik trys. Kupiškyje, jau nustojus lyti, juos iškilmingai pasitiko miesto meras, o mes, tikrieji patriotai, atsliūkinome iš paskos visi sulyti... Vaikai iš Subačiaus mane ramino: „Neišgyvenkit, Violeta, juk žinom, kad tai mes per lietų ir purvą varėm už Lietuvą!“
- Vaikai teisūs. Žinojimas, o ne įvaizdis, yra viskas...
Vaikai yra nerealūs! Subačiuje įkūriau vaikų teatrą „Kaukė“, neseniai pastatėme tokią pjesę... Pristatau: šiuolaikinės emigracijos tema japoniškais motyvais pagal Krylovo pasakėčią „Melagis“. Teatre turiu ir mažučių kaukiukų, ir didelių, jau Subačiaus sceną išaugusių kaukėnų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Vienas štai, atvykęs atostogų iš Airijos, aplankė mane, atvežė Viduržemio jūros rūkytų unguriukų...
Dalyvavau projekte „Negaišk laiko patyčioms“, kur pabendravusi su vaikais, pati praturtėjau. Man buvo atradimas, kad nėra nė vieno vaiko, kuris nepatyrė patyčių! Pasirodo, iš vaikų tyčiojasi ir suaugusieji, artimi žmonės. Vienas žemaitis berniokas atvėrė širdį: „Iš manęs nuo mažens tyčiojosi teta: „O, koks gražutis, blakstienos ilgos, mūsų mergytė, kaspinėlį tuoj įrišim...“ Visi juokiasi, o aš gniaužiu kumščius... Projekto esmė ta, kad žinomi žmonės prisideda prie vaikų kūrybingumo skatinimo: juk kurdamas nebeturi laiko ir noro tyčiotis.
Mokiau vaikus vaidybos meno: pantomimos, fechtavimo. Vaikai gaudavo ir namų užduotį, kurią turėdavo savarankiškai įvykdyti, o aš grįžusi padėdavau jų etiudą apipavidalinti ir įdėdavau į „Facebooką“, kur draugai balsuodavo už geriausią. Pavasarį Panevėžyje, Miltinio dramos teatre, surengėme spektaklių finalą ir fotografijų parodą. Darbo turiu įvairiausio: štai Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, išgirdęs mane skaitovų konkurse Telšiuose, pakvietė dėstyti klierikams oratorinį meną. Buvę klierikai dabar yra kunigai, mano bičiuliai, su dauguma lig šiol bendrauju.
- Vaidinate atsilikusią kaimietę, o pati, pasirodo, naudojatės „Facebooku“.
O jūs – ne ? Vaikeli, koks atsilikimas! „Facebookas“ man – bendravimo su jaunimu vieta, kartu ir reklama, ten sudedu visas savo mintis. Mane cituoja visokios įžymybės, draugai atakuoja, vis reikalaudami knygos...
O aš ją jau parašiau – pažvelkite, ko pilna mano užrašų knygutė. Važiuoju naktį iš koncerto, pamatau ką nors, sustoju ir tuoj pat arba namo grįžusi užfiksuoju. Štai vienas įspūdis: „Akys – storo ledo spalvos, labai nedailios kojos – tokios būna fortepijono, aptinkuotas kosmetika veidas...“ Na, tai – nekoks įspūdis. O štai kitas, geresnis: „Lėtinu greitį, kad suspėčiau, pamatyčiau viską: mažą paukštuką, ant pirštų galų tempiantį slieką per įkaitusį kelią, bėdulį su voveraičių kibirėliu tarp kojų, pavargusius pusplikius kaimietukus, vorele traukiančius upės link, žalumą, keičiančią geltonumą laukuose, į mašinos langą įsikabinusią sparvą, kurią pavežiau 5 km... Įdomu, ar ji ras savo namus? Ar ji turi juos?“
Violetos milijonai
- Violeta, jūs – lietuviškojo filosofinio realizmo pradininkė. Knygą išleisti būtina!
Taigi dedu tą sparvą į „Facebooką“, tuoj pat išlenda komentarai, kiek vėliau įlendu ir išsigąstu: jau 200! Matyt, ir kitiems tai rūpi. Štai tokia moteris parašė: „Violeta, aš dienos nepradedu be kavos puoduko ir jūsų rašinių.“ O aš tąkart tik brūkštelėjau: „Tėvo dienos rytą pabundu papurtyta už peties. Jaunėlis sūnus stovi su didžiule gėlių puokšte ir šypsosi: „Na, batia, su Tėvo diena!“ Iš komentarų sužinai, kiek Lietuvoje yra moterų, kurios vienos tempia savo vaikus. Ir mano sūnūs matė, kaip nemiegojusi bėgdavau į įrenginius, pati viena tašes su produktais tąsydavau...
- Niekas batiai nedovanotų gėlių: vadinasi, esate puiki mama. Kiek valandų per parą miegate?
Šiuo metu miegu neramiai, mat mano „mažylis“ jau jaunikio amžiaus, su merginomis vaikštinėja... Dėl vyresnėlio jau ramiau, tas turi porą. Mano vaikai, pabuvę Londone, ačiū Dievui, grįžo namo, apsistojo Vilniuje. Jų kaimynė, žurnalistė Violeta Baublienė, pranešė man, kad neatsidžiaugia naujais nuomininkais, kurie laiptinę iššlavė, pasišovė ir pievelę nupjauti. Nes jie čia gyvena! Susigraudinau išvydusi, kaip sūnus, svečiuose priėjęs prie vežimėlyje sėdinčios prosenelės, šiltai ją, visiškai nepažįstamą močiutę, apkabino... Jokūbas nuo ketverių bučiuoja moterims ranką ir gaili tų, kurios sumišusios slepia nudirbtas rankas už nugaros. Kitos atitraukia it nuplikytos: „Viešpatie, ką čia darai. Gal lenkas esi?“ (Kvatoja)
- Vadinasi, būtent mamos išauklėja ir vingių jonus, ir džentelmenus...
Auklėdama sūnus, padariau visas įmanomas klaidas, dėl kurių psichologai gąsdina tėvus. Tačiau laikausi nuomonės, kad tu esi lankas, o vaikai – strėlės... Man gera gyventi, ir vaikai tą mato. Tačiau kiekvieną vakarą padėkoju Dievui už tai, ką turiu. Nevyk Dievo į medį, nes su medumi neiškrapštysi. Niekada nesigailėk to, ką padarei, – paleisk ir numesk!
- Bet gal derėtų lėtinti apsukas? Vaikai jau išauginti, žiūrovų širdys užkariautos. Štai tik milijonas dar neuždribtas...
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebūna gaila savęs, kad neaplanko nostalgija, kad kartais neužsimanau pabūti aukšta blondine, ne vyresne kaip 25-erių, su pinigais ir be rūpesčio raukšlės dėl ateities. Bobulytė mokydavo mane: „Atmink: par gyvenimū – tik lengvu gazeliu! Štai vilkas – loksto loksto – ir taip tik 15 metų. O vėžlas šliaužia sau pamažu – ir gyvena 300 metų!“ Žmogus turi ir kitą galimybę pailginti savo amžių: kai nelaikai pykčio, nuoskaudos, pagiežos, kai atleidi, dovanų gauni kelerius metus gyvenimo.
- Protingi mainai.
Tampu protingesnė, kartas net išsigąstu: gal tai reiškia, kad nedaug teliko gyventi? Na, bet tiek to. Viskas, kas nutinka, kvaila, bloga ar gera, yra, kaip sakydavo mano bobulytė, Dievui un garbės...
- Supratau, Violeta, kur pakastas jūsų milijonas... Subačiuje, po jūsų namo slenksčiu, saugiai ir patikimai. Išvogti jo neįmanoma...
