Prie jų fotografuojasi turistai, vis daugiau žmonių pasikviečia angelus į namus.
Balti angelai tapo neatskiriama miesto dalimi. Nedaug kas beprisimena, kaip kilo ši idėja. V. Ramoška pasakoja, kad 2004 metais viena viešųjų ryšių agentūra kreipėsi į jį su prašymu sukurti meninį objektą, kuris galėtų nukreipti pyktį nuo dažnai niokojamų transporto stotelių, telefono būdelių, stendų.
Niokoti nekyla ranka
Menininkas sukūrė skulptūrą iš metalo konstrukcijų „Žydras ožys“. Ji buvo pastatyta sostinės centre, prie Centrinio knygyno, ir jau tą patį savaitgalį sulaužyta, nors apie jos paskirtį viešai nebuvo skelbiama. Po šio įvykio Vilniaus savivaldybės vadovai nusprendė, kad reikia sukurti skulptūrą, kurią gadinti ar vogti būtų nepatogu.
„Baltas angelas pasirinktas kaip gėrio simbolis, kurio niokoti nekiltų ranka, o jeigu ją ir pakeltų koks niekadėjas, kad jam būtų gėda. Neatsitiktinai sugalvota, kad angelai turi būti vaizduojami kaip vaikai. Visi vaikai gimsta angelais, o užaugę tampa tokie, kokius mes juos išauklėjame“, – paaiškina Vaidas.
Netrukus buvo sukurtos penkios pirmosios skulptūros ir išdėliotos įvairiose miesto vietose. Vieni angelai sėdėjo aukščiau, ant stogų ar balkonų, kiti – tiesiog ant suoliukų ar grindinio. Kai kurie netgi nebuvo pritvirtinti, tad praeiviai galėjo juos perkelti iš vienos vietos į kitą.
Aišku, skulptūros neišvengė ir vandalizmo, autoriui ne kartą teko jas taisyti. Kai kurias gelbėjo patys vilniečiai. Skulptoriui įsiminė atvejis, kai kartą atvykęs taisyti angelo pamatė, kad praeiviai skylę jo galvoje užklijavo pleistrais.
Mažiausi V. Ramoškos sukurti angeliukai – 60 centimetrų, didžiausi – 3 metrų. Kūrėjas sako, kad nėra sukūręs dviejų angelų vienodais veidais. Kaip ir žmonių, jų veido bruožai, figūros, šukuosenos skirtingi. „Penkerius metus Palangoje piešiau šaržus, dažnai – vaikų, juos labai myliu, tad įkvėpimo nepritrūko. Be to, angelų buvau sukūręs ir iki tol“, – tikina menininkas.
Vaido skulptūros kėlė geras emocijas ne tik vilniečiams, bet ir miesto svečiams, jie ėmė ieškoti jų norėdami nusifotografuoti greta. Tiesa, kai kurios dingdavo iš viešųjų erdvių. Patys gyventojai jas labai saugojo. Skulptorius prisimena, kaip, pasibaigus projektui, norėjo vieną angelą pasiimti iš Katedros, bet pasimelsti atėjusios močiutės jam neleido.
Tai paskatino Vaidą ir toliau kurti angelus. Juos gamina iš paties sugalvoto medžiagų junginio. Pirmiausia angelo figūrą drožia iš polistireno, paskui padengia daugeliu kitų medžiagų sluoksnių. Eksperimentuojant jam pavyko sukurti nebrangią, tačiau atsparią lietui ir šalčiui medžiagą. Angelų skulptūrų kolekciją papildo maži suvenyriniai angeliukai ir magnetukai.
Susidomėjimas neatslūgsta
Skulptorius tikina, kad angelus užsisako geri žmonės, dažnai turintys dideles šeimas. Netgi vardus jiems duoda. Pastaruoju metu angelai tapo ir mados, stiliaus atributu. Kai kurie, norėdami padidinti nekilnojamojo turto vertę, angelą pasodina prie parduodamo namo.
Skulptorius jau kelerius metus puoselėja mintį Vilniaus centre, Odminių skverelyje priešais Katedrą, sukurti Angelų skverą. Jame turėtų stovėti trys skirtingi marmuriniai angeliukai. Savivaldybė neprieštarauja, tik reikia surinkti pinigų. Tuo užsiima menininko ir jo bičiulio Mariaus Ablačinsko įkurta VšĮ „Vilniaus angelai“, bet kol kas sunkiai sekasi kaupti lėšas.
„Visi viešosiose erdvėse esantys angelai sėdi danguje. O man norisi, kad jie nusileistų ant žemės, prie jų būtų galima prisėsti, atsistoti greta, apsikabinti. Kad pajaustume, jog Vilniaus angelai ne vien iš aukštai mus stebi ir saugo, kad jie būtų visada tarp mūsų, visai arti. Tarsi vaikai, sustoję pasitarti, kokį kitą gerą darbą galėtų nuveikti“, – dalijasi mintimis Vaidas.
Miestą iškeitė į kaimą
Jau senokai V. Ramoškos skulptūros į Vilnių ir kitus pasaulio miestus keliauja iš Ukmergės rajono. Tolučių kaime, netoli Želvos, skulptorius gyvena su šeima. Jie įsikūrę buvusios mokyklos pastate, čia pakanka vietos ir erdviai dirbtuvei. Sostinėje apie tokią jis būtų galėjęs tik pasvajoti. Labai graži gamta, tylu, grynas oras. Netoliese yra ne vienas ežeras.
„Mes esame keturi, dvi moterys ir du vyrai, tad jėgos lygios, – šypsosi Vaidas. – Žmona Gabrielė taip pat menininkė, animatorė. Dukrai jau ketveri, o sūnui dveji metukai. Aš jais labai didžiuojuosi, jie – geriausi mano kūriniai. Kad ir kiek angelų sukurtum, patys gražiausi angelai yra vaikai. Kol kas į dirbtuvę juos retai įsileidžiu, nes ten yra daug nuodingų medžiagų. Bet po truputį mokau kurti, meistrauti.“
Dviem menininkams po vienu stogu gyventi nelengva. Kita vertus, žmonos Gabrielės nuomonė Vaidui labai svarbi, ji jam padeda apsispręsti, kai kyla abejonių, pasiūlo gerų idėjų. Skulptorius žmoną, su kuria susipažino studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, vadina savo angelu.
Daržo jiedu neturi, norėtų, bet nespėja. Vaikai nelanko darželio, mama juos prižiūri namuose, be to, yra daug kitų darbų. Laiko net kūrybai pritrūksta.
„Šienauju žolę aplinkui namus, užsiimu statybos darbais, nes noriu išplėsti dirbtuvę. Meistrus samdyti brangu, tad daug ką darau pats“, – vardija kasdienius darbus.
Pragyvena iš meno
„Aš – menininkas, ne verslininkas, tai problema. Jei nori sukurti rimtą skulptūrą, reikia didelių pinigų, o aš nemoku jų ieškoti. Kubas akmens, pavyzdžiui, marmuro, kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Man patinka granitas, laikui nepavaldi medžiaga, bet jis irgi brangus“, – kalba apie problemas.
V. Ramoškos nuomone, meno nesukursi sėdėdamas bare ir laukdamas įkvėpimo. Menas atsiranda nuosekliai, kantriai dirbant. O jei nesiseka? Vaidas juokiasi, kad nepavykusių skulptūrų nedaužo, nes yra per daug racionalus, juk jas visada galima perdirbti, perdažyti.
Angelus jis kuria greitai, per tiek metų įgudo. Tačiau vieną skulptūrą kuria jau ketverius metus, laisvu nuo kitų darbų laiku, ne už pinigus. Tai didelė medinė Kristaus figūra, ją padovanos bažnyčiai, stovės šventoriuje. Šis projektas ir Angelų skveras Vaidui vienodai svarbūs.
Nuo mažens planavo būti dailininku
Jis tikina jau nuo šešerių metų žinojęs, kad bus dailininkas. Lankė Ukmergės dailės mokyklą ir svajojo apie tapybą. Vėliau, paskatintas mokytojų, nusprendė pasirinkti skulptūrą. Dailės akademijoje jo mokytojais buvo garsūs lietuvių skulptoriai Gediminas Jokūbonis ir Gediminas Karalius. Pasisekė, jų pamokos gyvos atmintyje iki šiol.
Polinkį į meną Vaidas greičiausiai paveldėjo iš tėčio. Jis liejo nuostabias akvareles, tapė. Duodavo popieriaus, dažų ir sūnui. Dabar tėtis pasinėręs į kūrybą – drožia iš medžio koplytstulpius. Skulptoriaus senelis buvo auksinių rankų stalius. Gaila, kad neišliko jo sumeistrautų baldų.
Dar viena V. Ramoškos aistra – tyrinėti apylinkes. Ir ko tik jis ten neranda: nuostabių piliakalnių, atkuriamų dvarų, pilių, apleistų rūsių, kapinaičių. Neseniai aptiko įspūdingą akmenų lauką, kurį gali apeiti šokinėdamas nuo vieno riedulio ant kito. Kitas atradimas – beveik niekam nežinomas piliakalnis, ant kurio dainuojant aidą atkartoja miškai.
„Tai man didžiulis džiaugsmas. Sėdu į mašiną ir važinėju atkampiais keliukais. Ir negaliu atsigėrėti, kokia nuostabi mūsų Lietuva. Mes gyvename ant didžiulio istorinio klodo, dar mažai ištyrinėto, o ne dykynėje, kaip daugelis mano“, – užsidegęs kalba Vaidas Ramoška.
Pasklidę po pasaulį
V. Ramoška yra sukūręs daugiau kaip 300 angelų.
Sostinėje jų daugiausia – per 150. Kiti paplitę po Lietuvą, nemažai angelų išvežta į Europos šalis, JAV, Kiniją.
Kuria sostinės veidą
Prieš dvejus metus sostinės mero Artūro Zuoko iniciatyva angeliukai nutūpė ir ant visus penkis įvažiavimus į Vilnių žyminčių miesto pavadinimų.
Skulptoriaus planuose – sukurti antrą tokių populiarių kaip angelai skulptūrų ciklą. Jos irgi būtų susijusios su Vilniumi. Kiekviename miesto rajone galėtų atsirasti jo simbolis, kokio nors gyvūno skulptūra. Pavyzdžiui, centre stovėtų vilkas, Šeškinėje – šeškas.
„Lietuvos sostinė juk kažkada buvo didelis miškas, pilnas žvėrių“, – aiškina Vaidas.
