Kita vertus, ko čia nervintis? Juk netaktiškus klausimus žmogus užduoda sąmoningai (išskyrus tuos atvejus, kai kalbamės su vaikais ar suvaikėjusiais piliečiais), — vadinasi, sąmoningai, žaltys, lipa tau ant nuospaudos. Vadinasi, nei gailėti jo, nei tylėti ir mirksėti it amą praradusiai undinėlei tikrai neverta. Juolab kad net į pačius netaktiškiausius klausimus jau seniai sugalvoti atsakymai.
Kai kurie stengdamiesi būti malonūs jį dar teikiasi įvynioti į vatą — tada jis skamba truputį kitaip. Pavyzdžiui: “Girdėjai, net ta baisuoklė Marytė sugebėjo ištekėti?” Arba: “Žinai, sulaukus 35-erių galimybė ištekėti šviečia nebent sumedžiojus kokį paliegusį našlį”.
Šį netaktišką klausimą labiausiai mėgsta giminaičiai, kurie mano turintys teisę domėtis tavo gyvenimu ir žarstyti patarimus. Prieštarauti ir įrodinėti, jog tau ir taip gerai, — beprasmiška. Įsižeisti — juo labiau. Juk mieli giminaičiai taip elgiasi tik linkėdami tau gera.
Ką gi atsakyti? Paslaptingai nusišypsok: “Man dar niekas nepasipiršo taip, kad nesugebėčiau atsisakyti”. Tegul kiekvienas interpretuoja, kaip nori: ar tau jau kas nors piršosi, bet atsisakei, ar buvo dar kaip nors kitaip. Lieka tik faktas: tavo gyvenime tikrai kažkas vyksta.
Jei klausinėti pristojo mama, nė nemėgink sklaidytis, neva šiais laikais svarbiausia — karjera, o nuotakos suknele tai jau visada pasipuošti spėsi. Mama tavo išvedžiojimų nesupras, ir jūsų beprasmis ginčas neslops keletą valandų. Verčiau pasitelk vadinamąjį psichologinės amortizacijos principą: su viskuo sutik, būk rami ir nesuteik peno naujoms diskusijoms.
Idealu, jei tau pavyks išlaikant ramų toną atsakymais pokalbį pakreipti kita linkme. Po 4—5 tokių manevrų mamai pačiai nusibos tave kamantinėti.
Netaktiškai elgiasi kolega? Pasiskolink filmo “Pamergė pagal užsakymą” herojės frazę: “Užtat aš į valias galiu mėgautis seksu su kuo tik noriu”.
... Ir šiuos žodžius palydi priekaišto kupinos mamos akys. Pasirodo, ji jau nuo tavo gimimo svajoja čiūčiuoti vaikaičius. Dar blogiau, jei jos pozicijas stiprina ir anyta, dėl taip trokštamų, bet vis nesamų vaikučių pabiručių, beje, irgi kažkodėl kaltindama tave, o ne brangiausiąjį sūnų. Dar pridėkime demografinę krizę, daugiavaikių draugių reikšmingus žvilgsnius, ir išvada aiški: teks gintis.
Ką gi atsakyti? Jei tai ne mama (ji gali pernelyg susirūpinti), nutaisyk gailų veidą ir paaiškink: “Matai, sergu jatrofobija (čia tik skamba baisiai — iš tiesų tai paprasčiausia baimė eiti pas gydytoją)/ dinofobija (pykinimo ir svaigimo baimė)/ algiofobija (skausmo baimė)/ obesofobija (baimė priaugti svorio)”. Aiškinti, kas tai yra, nereikia.
Tegu netaktiškasis pašnekovas pats suka galvą, kokios ligos čia tave užpuolė. Maža? Visada gali sau diagnozuoti ir hipengiofobiją (baimė prisiimti įsipareigojimus) ar atelefobiją (baimė dėl daugybės menamų trūkumų). Jei pašnekovas ganėtinai išprusęs, gal susipras, jog tokioms kaip tu vaikų tikrai negalima patikėti.
Jei kalbiesi su mama (ar kokia pernelyg smalsia teta), drąsiai gali į šį klausimą atsikirsti klausimu: “Kaip gerai, kad priminei! Kaip tik norėjau tavęs klausti, iki kokio amžiaus moterys gali gimdyti. Ir kaip manai, kiek užtrunka, kol pastoji?” Trumpiau tariant, pati paklausė, tegul dabar pati ir kalba. Tu pareigos atsakyti jau nusikratei.
Neseniai skaičiau apie naują dietą. Gal norėtum išbandyti?
Dažniausiai šį klausimą užduoda kokia nuoširdžiai susirūpinusi draugė. Gali būti, kad ji iš tiesų tavimi rūpinasi. Moterims apskritai patinka ką nors rekomenduoti savo bičiulėms: savo kirpėją (jis tai tikrai sutvarkys net ir tavo varnų lizdą), savo gydytoją, savo manikiūrininkę.
Tačiau tikėtina, jog ši frazė slepia ne rūpestį — tai greičiausiai užuomina, skaudi it peilio dūris į nugarą: “Tu išstorėjai ir atrodai kaip karvė”. Jauti, kad būtent tai tau ir norėjo pasakyti? Ginkis.
Ką gi atsakyti? Jei santykius ne itin brangini, gali rėžti tiesiai į tarpuakį: “Sprendžiant iš to, kaip atrodai, pati jos poveikio dar nesiryžai išbandyti?” Netaktiška, bet kaip šauksi — taip ir atsilieps.
Ta geradarė tau brangi? Tada tiesiog pašmaikštauk: “O aš žinau dar geresnę dietą. Gali valgyti, ką tik nori ir kiek tik nori, bet yra dvi sąlygos: turi tai daryti nuoga ir prieš veidrodį”. Pamatysi, abi nusijuoksite, ir įtampa išnyks.
Nepamiršk, kad visada gali pasinaudoti jau minėta psichologine amortizacija: su viskuo sutik — “Aha, noriu. Aš juk taip išstorėjau”. Taip išplėši bičiulei galimybę dar kartą įgelti. Jei ir toliau ji nesiliaus tavęs skaudinti, gal tebūnie tai paskutinis judviejų pokalbis?
Oi, priminkite man, kaip ten tas Šekspyras rašė...
Klausimas, kuriuo iš karto tikrinama net keletas dalykų: tavo nuovokumas, intelekto koeficientas ir kantrybė. Bet ką gi daryti, jei neskaitei nei Williamo Shakespeare’o, nei Charles’o Bau-delaire’o, nei juolab Franzo Kafkos, iš mokyklos laikų tavo galvoje užsiliko tik Vingių Jonas ir “Už Šešupės, ant Dubysos teka saulė teka”, o tas pašnekovas tiesiog mėgaujasi savimi švaistydamasis Friedricho Schillerio ar Senecos citatomis.
Akivaizdu: jis nori parodyti, katras čia tikras proto bokštas!
Ką gi atsakyti? O tai kam dar tau reikalingas internetas? Eini sau į www.google.lt ir ieškai, ko tik reikia. Viską sužinosi: ir apie Shakespeare’ą, ir apie Schillerį.
Bet tai padarysi vėliau, o dabar atsikirsk. Šiaip geriausia patylėti nutaisius mąslią miną, lyg svarstytum, sutikti čia su pašnekovu ar prieštarauti. Kad tavo tyla nekeltų įtarimų, kartkartėmis įterpk į jo monologą tokių žodelių kaip “transcendentinis”, “deskriptyvinis”, “scholastiškas”, “adoracinis”. Arba pasakyk, kad Shakespeare’as — tai triuizmas (kas nors visuotinai žinoma) ir papasakok anekdotą. Prieš tai paklaususi, ar pašnekovas neprieštaraus, jei anekdotas bus invektyvus (tai yra necenzūrinis). Taip nukreipsi kalbą kur kas sau malonesne linkme.
Tikėtina, jog sumaniusi atsakyti sąžiningai būsi nusmeigta pašaipia šypsenėle: “Tiek mažai?” Šis klausimas laikomas vienu netaktiškiausių. Antra vertus, svetimi pinigai visada masina. Tema “kas kiek uždirba” ne mažiau įdomi nei naujausi gandai iš žvaigždžių gyvenimo (beje, ar girdėjai, kiek uždirba YVA?). Todėl nusiteik — šį klausimą teks išgirsti ne kartą.
Ką gi atsakyti? Galima būti kukliai: “Kol kas, deja, mažiau nei Billas Gatesas/ Donaldas Trumpas/ Darius Mockus”. Arba į klausimą atsakyti klausimu: “O tu?” Jei pašnekovas nutils (labai tikėtina), tau irgi atsakyti nereikės. Jei vis dėlto bus atviras (o tu atvirauti neturi jokio noro), gali būti abstrakti. Pavyzdžiui: “Šiek tiek daugiau nei tu”, arba: “Šiek tiek mažiau”.
Į netaktišką klausimą įmanoma atsakyti labai mandagiai. Bet būna situacijų, kai atžarumas pateisinamas — gerą toną tenka palikti nuošalyje ir tiesiai šviesiai pašnekovui rėžti: “Tai tikrai ne tavo reikalas”, arba: “Atsikabink”.
Tiesmuki atsakymai kur kas veiksmingesni nei visi psichologiniai mandagumo piruetai. Galiausiai turi teisę įkyruoliui priminti: “Aš nenoriu apie tai su tavimi kalbėtis”.
