aA
Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų kaip išbristi sausam“.
© Shutterstock nuotr.

Vieno dailininko istorija

Gimiau ir augau Kauno inteligentų šeimoje. Alkoholis pas mus būdavo vartojamas tik per šventes. Man pačiam alkoholis labai didelio įspūdžio nedarė, tačiau tuomet tikrai atrodė, kad tai yra privaloma bendravimo dalis. Tiesiog mačiau: daug dėdžių, tetų, visiems labai linksma. Į mane niekas nekreipia dėmesio, galiu daryti, ką noriu, net papuošimus nuo tortų valgyti – visi geri, truputį išgėrę. Matydavau, kad iš per daug išgėrusių žmonių šiek tiek juokiamasi. Bet didelio blogio tame neįžiūrėjau. Tik buvo aišku, kad mano šeimoje (kaip, beje, ir visoje Lietuvoje) toleruojamas alkoholio vartojimas – ir nebūtinai saikingas.

Žodis „alkoholikas“ tais laikais – kalbu apie 1960-uosius – buvo nevartotinas, nes tai reiškė baisiausią degradacijos formą. Galbūt labiau net ne psichine, o tam tikros kastos prasme: alkoholikas buvo degradavęs žmogus, smirdintis, apsileidęs.

Mokykloje išgėrinėjimai prasidėjo, manyčiau, labai tradiciškai, kaip ir visur – kažkas švenčia šešioliktą gimtadienį, kviečia draugus, duoda šio bei to paragauti. Labai norėjau pritapti prie tų klasiokų, kurie buvo neigiami, kurie dominavo. Tačiau kartu buvo lyg ir baisoka – mokslai man taip pat rūpėjo. Taigi bandžiau laikytis aukso vidurio: šiek tiek dėmesio skirdavau „blogiukams“, šiek tiek – knygoms.

Puikiai atsimenu pirmąjį tokį gimtadienio šventimą. Tai buvo Kaune. Jubiliato mama pavaišino mus „vyšniovke“ – vyšnių antpilu. Gėrimas degino, bet aš stengiausi laikytis vyriškai, vaidinti, kad man patiko, elgtis kaip visi – užkąsti, užsigerti, pūsti, kažką uostyti... Neilgai trukus dauguma išsiskirstė, o mes išmaldavome dar vieną butelį ir nuėjome į Laisvės alėją, pas jubiliato brolį. Gerti aš nebenorėjau, bet troškau žygdarbių – jaučiausi pagyvėjęs, tarytum nesvarus, tačiau labai reikšmingas...

Mokiausi specialioje mokykloje – pamokos trukdavo iki penkių vakaro, tačiau pertraukos būdavo ilgos. Kartą keli vyresni mokiniai pakvietė mane išgerti „rašalo“. Tai buvo draudžiamas, baisus dalykas... Mokykla buvo šalia parduotuvės, kažkas nubėgo, nupirko gėrimo, kurio aš gyvenime nebuvau matęs. Keturiese turėjome staigiai tą šiltą, spirituotą vyną išgerti. Apie užkandą nebuvo net kalbos – mane pykino, negera darėsi. Bijojau, kad tik neapsivemčiau – koks gi vyras nuo alkoholio vemia... Gėriau ne todėl, kad man patiko gerti, – tiesiog norėjau neatsilikti nuo bendraamžių ir juolab vyresnių mokinių. Ko gero, jaučiau kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą.

Tokie buvo pirmieji bandymai. Septyniolikos metų išvažiavau studijuoti į Vilnių. Gavau visišką laisvę. Gyvenau bendrabuty; mano kursiokai ir kambario draugai buvo vyresni, grįžę iš kariuomenės. Mano tikslu ilgainiui tapo siekis išmokti gerti. Kiekiai buvo nesvarbūs – nors ir nelįsdavo, stengiausi pratintis, ir man vis labiau patikdavo. Į tai, kad rytą būdavo bloga, dėmesio nekreipdavau.
Atsimenu, antrame ar trečiame kurse įsigudrinome tokį dalyką daryti: būdavo, atvažiuoji aštuntą ryto į paskaitas, pasistatai molbertą ir eini į bufetą. O ten – pusryčiai: žirneliai, dešros rūkytos papjaustyta ir alaus butelis pastatytas. Šiek tiek apsvaigdavome ir eidavome dirbti.

Paskui prasidėjo paskaitų nelankymai. Visi sakė, kad aš gabus, bet tinginys. Patikėjau, kad esu talentingas, taigi galiu per tą patį laiką padaryti daugiau nei kiti. Mane gyrė, tikrai gabūs buvom. Vėliau prasidėjo praradimai, netektys arba, vadinkim, problemos dėl alkoholio. Jaunystėje lyg tai netyčia taip atsitikdavo, kad mes patekdavome į miliciją kažkokioje kvailoje situacijoje: mano draugas, vyresnis, ateina vidurnaktį į bendrabutį ir sako: „Alaus nori?“ „Kodėl gi ne“, – sakydavau, nors iš tikrųjų aš jo nenorėjau. Bet nebegalėjau nebeiti.

Nueiname į „Tauro“ gamyklą, pakalbame su sargu, kuris visiškai „gatavas“. Jau man ir skonis toks pradeda atsirasti, kad tuoj alaus gausime. Mus netgi pakviečia užeiti į cechą ir staiga pasirodo milicija. „Supakuoja“, nuveža į milicijos skyrių prie turgaus. Tas sargas mus pridavė paprasčiausiai.

Tokie dalykai iš karto į institutą nuėjo. Vėliau „supakavo“ mus saugumiečiai, kai jų „Volgą“ apmėtėme alaus kamštukais, moliniu „Studentų mokslinės draugijos“ medaliu. Pranešimas institutui – ir mus tiesiog metė iš jo. Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka likome – katedros vedėjas sakė: „Mano patys gabiausi studentai. Aš išeisiu iš darbo, jei juos išmesite.“ Ir tai padėjo. Bet padėjo tik šiek tiek sumažinti gėrimo lygį – tokios minties, kad reikia mesti, net nebuvo.

Baigiau mokslus, gavau paskyrimą sąjunginėje gamykloje, tiksliau, projektavimo institute. Pirmą kartą susidūriau su „užklasine“ cecho veikla – mano pavaldiniai darydavo rytinius pagėrimus. Aš kažkodėl didžiavausi, kad esu toks demokratiškas, galiu ir su jais „čierkutę“ išlenkti, ir į „planiorką“ eiti, sėdėti su kvapeliu – baisus veikėjas buvau. Turėjau savo patalpas, kuriose galėjau ir „pasigydyti“, ir pamiegoti.

Jaučiau, kad po truputėlį rituosi, bet man visą laiką atrodė, kad aš bet kada galėsiu sustoti. Galėdavau negerti porą dienų, bet būdavau piktas ant viso pasaulio. Atrodė, kad šitaip alkoholis iš manęs eina.O šiek tiek paragavus geriau pasidarydavo.

Vedžiau praktiškai vien per alkoholį. Važinėjau pas moterį, kaip dabar suprantu, ne vien dėl to, kad būtų kažkokie ypatingi jausmai ar kažkas. Grynai dėl tokių savanaudiškų dalykų, juolab, kad gyveno jinai pas dėdę, kuris buvo mėgėjas išgerti. Aš atvažiuoju, tas „bonką“ pastato oficialiai.

Šeimoje buvo apskritai tragedija. Priekaištai skatino mane dar labiau gerti – jei draudžia, vadinasi, diriguoja man gyvenimą. Tai ką, aš negaliu bare su draugais pasėdėti, rimtai pakalbėti? Nors, kaip dabar atsimenu, ten jokių rimtų kalbų ir nebuvo.

Bedirbdamas pradėjau nebegalėti neišgėręs nueiti į darbą, bet į tai buvo žiūrima pro pirštus: atrodė, kad visi geria, tik reikia nepakliūti. „Turiu reikalų, atvažiuosiu dvyliktą valandą...“

Atsimenu, giminių lankymas, išvažiavimas su tėvais – be baliaus, be „bonkos“ apie tai nebuvo net kalbų. Sakydavo, tenai jubiliejus, reikia važiuoti padėt. „Taip taip taip, – sakydavau. – Reikia būtinai važiuoti anksčiau.“ Buvau visų balių organizatorius. Viena, norėjosi būti reikšmingu, antra, organizuodavau ne dėl to, kad visiems būtų linksma. Pats to nesuprasdamas organizuodavau dėl to, kad oficialiai galėsiu gerti. Ir važiuodavau ne dėl organizavimo penktadienį, bet todėl, kad jau prieš balių galėčiau išgerti.

Mane net nervindavo tie maivymaisi prie stalo: „Oi ne ne ne, oi nepilkit.“ Ir niekaip nesuprasdavau žmonių, kurie atsistoja, sako tostą... „A, viena mintis dar yra“, – ir pastato taurelę. Aš galvojau: „Tai ką, jis išgert negalėjo ir tos minties pasakyti? Tai juk visiškai idiotizmas!” Arba: „Kas čia per tokių mažų „čierkučių“ naudojimas?“ Tuomet susirasdavau kompanijoje pilietį, kuris, jausdavau, yra „savas“, mes einame į virtuvę ir ten sugalvojame bet kokį pretekstą „įkalti“. Išgėręs stiklinę „šnapso“ galėdavau sėdėti ir laukti, kol visi tie „durneliai“ po 50 gramų laikys ir savo mintis sakys...

Prasidėjo kažkoks atsargų kaupimas, kad tik, gink Dieve, nepritrūktų. Pirkimo kiekiai buvo nežmoniški. Prieš pobūvį skaičiuodavau pagal save: vyrui – po „bonką“ ant galvos, moterims – konjako, gal dar likeriuko. Būdavo tokiais kiekiais tų svaigalų priperkama, kad, kaip dabar galvoju, turbūt visam gyvenimui užtektų. Bet, deja, tada aš galvojau visai kitaip, o apskritai tai alkoholio niekuomet ir nelikdavo, nebent aš fiziškai negalėdavau jo įveikti. Vienas iš didžiausių džiaugsmų prabudus būdavo apsižiūrėti, ar neliko dar išgert.

Ir tai buvo visą laiką laikina. Gyvenimas ėjo savo vėžėse, buvau jeigu ne gerbiamas, tai bent jau taip rodė, karjera ėjosi savaime, gabumai ir taip toliau, pareigos. Mačiau tik tokį dalyką: negerti yra išvis kvailystė, bet pradėjau saugotis, kad nelūžčiau. Atrodė, kad lyg ir apsikvailinu, dėl karjeros bijojau.

Namie tai toleravo, bet labai skausmingai. Žadėt aš labai nežadėjau, nes supratau, kad neturiu ką žadėt. Būdavo, eini į rūsį su šlepetėmis atnešti bulvių ir dingsti porai dienų. Galėjau gerti ir ant rampos su kažkokiais pijokais nuo konteinerio, nes, matot, ten aš irgi vadas esu – statau, mane gerbia. O kai klausdavo, iš kur juos pažįstu, sakydavau, kad nežinau, jie mane pažįsta. Kartu būdavo ir gėda prisipažinti, kad bendrauju su tokiais žmonėmis.

Pirmas gydymasis. Lygtai likimo ranka ar ironija: žmona nutempė pas pažįstamą psichiatrą, vyriausią narkologą rajono. Aš pakalbėjau su juo, žmona pakalbėjo. Skaitau apie alkoholizmo stadijas, man jau visai ir įdomu, o žmona sako, kad man – trečia stadija buitinio alkoholizmo. „Nesąmonė,“ – sakiau. Vėliau pradėjau gydymąsi: „po blatu“, už pinigus. Va toks ir gydymasis – kad atstotų visi. Aš supratau, kad to reikia žmonai, mamai, tėvynei gal. Bet ne man. Aš tik šiek tiek išsigandau, kad gali baigtis blogai, bet galbūt tai ne mane liečia.

Bet kokia man primesta brošiūra apie alkoholizmą atrodė kaip asmeninis įžeidimas. Tai, kiek geriu, man atrodė ne jų reikalas – geriu už savo, žmonių neapiplėšinėju, prie konteinerių nestoviu. Aš netgi nuolatos parnešdavau namo pinigų ir netgi labai nemažai. Aprūpinau šeimą, pirkau baldus, automobilius, televizorius – ko jūs dar iš manęs norit?

Nors jau jutau, kad kažkas ne taip, bet tas „ne taip“ dar leido gyventi. Iš tikrųjų tai buvo sąžinės balsas. Ką aš darydavau? Aš tą sąžinę užpildavau, kad necyptų. Ją galima užpilti.

Kodavimas. Atsimenu, kad kodavausi. Dar pagalvojau, kad gal ta hipnozė – rimtas dalykas, nes buvau žmogus apsiskaitęs, laikiau save labai protingu. Kaip ir tikėjau. Bet aš negalėjau koduotis visam gyvenimui. Labai keistas požiūris: mačiau, kad yra daug bėdų, kas link alkoholio, bet negalėjau niekaip įsivaizduoti, kad aš jo negalėsiu niekada vartoti. Alkoholikui tai yra pats baisiausias dalykas.

Buvo tradicinių bandymų: negerti šampano gale, nes burbulai išsimaišo ir smingi, gerti tik degtinę, gerti tik alų. Tokie eksperimentai tęsėsi metų metais, net iki tokio „marazmo“, kad prieš gėrimą gerdavau sviestą ar aliejų. Kaip dabar pagalvoju, tai kam aš tą aliejų gėriau, kad nepasigerti? Taigi ir geri, kad pasigertum. Jaučiau, kad, jeigu nevartosiu, būsiu balta varna tarp žmonių. Mano puikybė ir egoizmas absoliučiai neleido pripažinti to, kad sergu, netgi pagalbos neleido prašyti. Pas alkoholiką yra periskopinis matymas – jis guli baloje ir į visus žiūri iš aukšto. „Aš pats galiu!” – nors jau priburblinęs, baigi skęsti...

Kodavimas mane apgavo: galvojau, kad galima trims mėnesiams užsikoduoti, o čia, pasirodo, metams. Tai buvo man nežmoniškai ilgas laiko tarpas. Tiek to, galvoju. Atėjome koduotis, kalba nesąmones. Čia durneliams, galvoju, nes aš ne toks.

Pirma siaubinga mintis: „Gimtadienis – spalio gale... Nauji metai. Ką – aš šampano taurės nepakelsiu?“ Vėliau išgirdau dar įdomesnių pasakojimų: „Tai kaip, aš negalėsiu pakelti taurės per savo dukters vestuves?“ O dukrai tik septyneri.

Tai – alkoholiko paradoksas: protu suvoki, kad daiktas akivaizdžiai tau nenaudingas, bet vis tiek darai lyg prieš savo valią.
Vis tik pradėjau gerti po trijų mėnesių nuo užkodavimo. Nežinau kodėl. Profilaktoriumas prie ežero, man pastatė „čierkutę“. Žmona žiūri gailiomis, išsigandusiomis akimis, aš paimu ir užsiverčiu. Jokios baimės. Aš norėjau, aš ir gėriau. Kitą dieną šiek tiek skaudėjo galvą. Aš išsigandau, kad gal kas nors ir buvo iš to kodavimo. Iš tikrųjų buvo trijų mėnesių pertrauka. Mano atveju kodavimas nepavyko.

Kokiais 1991 metais aš jau žinojau apie Anoniminius alkoholikus. Atėjo draugas, su kuriuo gerdavau studijų metais, pasakė apie tokią organizaciją, kad pats negeria. Tokią informaciją turėjau, bet, galvojau, čia dar ne man.

Buvau išmokęs girtas važinėti po Vilnių. Žinojau: reikia važiuoti iš ryto per piką ir po pietų per piką. Tiktai niekur neužsikabinti ir nieko nedaryti. Nesvarbu, kad baigdavosi benzinas, kelis kartus atėmė teises, nes per „plytą“ važiavau.

Vaikas paliktas namie mažas, pamesti raktai – visokių „cūdų“ yra buvę. Bet aš to neskaičiau praradimais, tai buvo tiesiog nuotykiai. Kitą kartą reikės kitaip gerti, bet kad negerti, tai net minties nebuvo. Visokius būdus išbandžiau – net muskato riešutų pas mane buvo, kad to kvapo nesijaustų...

Vėl „po blatu“ nuėjau gydytis – į Minesotos programą. Pas mus ateidavo Anoniminiai alkoholikai, parodydavo, kaip susirinkimai vyksta. Visą laiką bandžiau „prisipaišyti“ prie to kolektyvo, kaip ir prie kiekvieno prieš tai, pasidaryti savu. Baigiau programą, man labai patiko, bet nesupratau, kad save reikia keisti...

Aš padarydavau labai daug, kaip koks darboholikas-alkoholikas. Po darbo reikėdavo atsipalaiduoti, o kito būdo nebuvo. Daug vėliau suvokiau, kad dirbdavau vien todėl, kad turėčiau iš ko gerti. Dalį pinigų palikdavau šeimai kaip duoklę, dalį – į šoną. Slepiama buvo net neaišku nuo ko – gal nuo savęs? Kad turėčiau kišenėje kažkokioje, jei kartais prireiktų.

Pradėdavau nebesigėdyti net kišenes svetimas apžiūrėti. Iš Meksikos atvežiau šeimai tekilos paragauti, Lietuvoje jos devyniasdešimtaisiais dar nebuvo. Aš gi ją „pachmielui“ išgėriau. Kai po pusės metų manęs paklausė, kur gi ta tekila, bandžiau supykti net: juk man jos reikėjo!..

Baigęs „Minesotą“ po trijų mėnesių jau gėriau. Po patėvio mirties išgėriau. Nuėjau į savo grupę, verkiau kaip žinodamas, kad manęs laukia labai sunkūs laikai. Po to gėriau pusantrų metų be pertraukos. Jokių tarnybų, jokių įsipareigojimų – laisvas menininkas. Studija – senamiesčio centre, sąlygos – nuostabios. Vakare – jokios kontrolės, ryte sūnus brolį veda į darželį. Kažkas vyksta be manęs. Pradėdamas gerti sakiau, kad susitvarkysiu, tačiau jau supratau, kad nieko aš nesusitvarkysiu. Iš dalies vyko susitaikymas, kad aš ir numirsiu. Matyt, taip lemta. Ir keista, kad dar namie laiko...

Naujieji Metai. 1995-ieji. Sėdim – aš, žmona, uošvienė, vaikai. Žiūrim televizorių. Svečių nėra, nes iš kur jų ir bus? Mes, aišku, neinam, nes kur ten su manimi eisi. Ir aš, kaip ožys, negeriu. Eilinis alkoholiko „šposas“ – jis, matot, net per Naujuosius negeria. Liko pusė „bonkos“, žmona įkišo šaukštą, paslėpė. Kitą dieną mes vis tiktai į svečius nuėjome.

Sausio antrą aš jau iš ryto važiuoju „gatavas“, žmoną į darbą vežu. Prie pat Lazdynų tilto mane sunervina, kad priešais ne taip važiuoja. Aš truputį pakraipau automobilį, mane užmeta ant ledo, „piluosi“ į liepaitę ir sudaužau automobilį. O žmona sako: „Man nusibodo. Girtas negrįžk namo.“ Tai buvo aukso žodžiai – aš dabar turiu laisvę.
Pas mane pasidarė lindynė. Gėriau nuo sausio 2 iki vasario 23 dienos. Be pertraukos. Nežinau, kada prabusdavau.

Vienintelis sąžinės priekaištas: tam tikru laiku paskambindavau vaikams pasakyti, kad aš dar gyvas. Retsykiais, kas savaitę, mane lyg ir aplankydavo. Iš tikrųjų ateidavo pažiūrėti, ar aš dar gyvas. Išmokau nusiprausti visas kriauklėje ir tuo dar didžiavausi – koks „prikolas“,„Dievų miškas“, įsivaizduok; reikėdavo eiti pinigų skolintis, tai negalėdavau eiti visas smirdintis. Į ką buvau panašus, galiu tik įsivaizduoti.

Ir atėjo toks momentas: nešu butelius į „Nemuno“ gastronomą, reikia praeiti pro pažįstamos, gerbiamos notarės langus. Kad ji nepažintų, aš sugudrauju. Einu palei langus, velku vos kojas. Nunešu į kioską butelius, išeina „Primos“ pakelis ir alaus „žigulinio“. Ir stoviu toks nelaimingas. Prieina bomželis: „Ko toks nelaimingas čia? Einam.“ Užeinam, sutartas signalas į duris, ranka ištiesta, penki litai ir jis man paduoda „čierkutę“ pachmielui. Galvojau: „Iki ko tu nusiritai? Tau „bomžai“ stato. Tu gi jau čia!” Aš verkiau, bet kartu negalėjau nieko padaryti.

Ėjau į bažnyčią, prašiau Dievo, kad man padėtų. Išprašiau. Bet tada supratau, kad jis mane apleido. Išeidavau puikios nuotaikos, o vėliau suvokdavau, kad baigiu „rašalo“ butelį. Iš to džiaugsmo, kad jis man padės, aš geriu tą vyną...

Penkis ar šešis kartus buvau narkologinėje ligoninėje. Tas namas, kurį kažkada apeidavau kaip baisiausią įstaigą, buvo pasidaręs gimtais namais. Buvau profesionalus girtuoklis, kuris retsykiais pasigydo. Bloga, negera, kirmėlės rodosi – žmona pripratusi, sako, skambink į greitąją. Skambinu vidury nakties į greitąją ir man gerai jau, kirmėlės nesirodo. Kampe visada stovėjo maišelis, o jame – šaukštas, šliurės, puodelis, dokumentai ir rankšluostis. Viskas, ko reikia.

Finalas buvo toks: atėjo toks laikas, kada aš nebegalėjau gerti, bet negerti irgi negaliu. „Šnapsas“ nebepadeda, varo pro visus galus, o aš puikiai suvokiu, kad negerti negaliu, nes numirsiu be jo. Visiškas beviltiškumas – nebeliko kas daryt. Viena vienintelė mintis buvo išeiti iš gyvenimo, nes manęs čia niekas nesupranta. Toks nesuprastas, nelaimingas genijus. Bandžiau ieškoti kažkokių tablečių dar, bet kažkokie narkomanai mano landynėje buvo jau pavogę jas.
Po dviejų mėnesių gėrimo likau be nieko. Prasidėjo garsinės haliucinacijos, aš tiktai voliojausi ir dejavau.

Bet patį svarbiausią savo gyvenimo žingsnį padariau prieš pat baigiant gerti. Sėdėjo pas mane keturi sugėrovai, tik vieno iš jų vardą atsimenu. Padaviau jiems raštelius su Anoniminių alkoholikų telefono numeriu ir pasakiau: „Paskambinkit jam ir pasakykit, kad man – viskas.“ Aš, būdamas toks „krūtas“, toks mokantis organizuoti, negalėjau nieko padaryti. Net į ligoninę nuvažiuoti. Man buvo viskas nusibodę, nusibodęs šitas gyvenimas.

Turiu vadinamuosius savo priešmirtinius laiškus, vadinu juos „Bepročio laiškais Dievui“. Kažkada bravūriškai tikėjau, kad esu agnostikas, stabmeldys. Kažkodėl visi šie dalykai išblėso ir liko vienintelis dalykas: nenorėjau išeiti į nežinią toks bjaurus, su tokia bjauria praeitimi.

Meldžiausi tris paras. Pradėjau galvoti apie kitus: ką vaikai pasakys mokykloje, kad tėvas nusižudė; mylėjau motiną visą gyvenimą, bet to nepasakiau, nes puikybė neleido. Supratau, kad ne aš čia pagrindinis, ir kad nusižudymas – didžiausia egoizmo forma. Yra toks pasakymas: atidavė velniui sielą. Tą akimirką aš atidaviau Dievui savo sielą.
Į namus blaivas grįžau tik gegužės mėnesį. Prieš tai vėl buvo ligoninė, vėl Minesotos programa. Tik šįkart klausiau tų žmonių su viltimi, stengiausi daryti ir po šiai dienai darau tai, ką jie siūlo, nes aš noriu gyventi tokį gyvenimą.

***

Priežastis, dėl kurios šios istorijos herojaus asmenybė iki šiol nėra atskleista, paprasta – jis priklauso Anoniminių alkoholikų asociacijai, o šios organizacijos nuostatos neleidžia atskleisti nei veidų, nei vardų. Tačiau kai kurie apie šį menininką yra girdėję. Kai kas galbūt netgi turi jo paveikslų.

Beje, ši istorija nėra holivudinis pasakojimas su laiminga pabaiga, mat taško joje dar negalima dėti. Kaip sako pats herojus, alkoholizmas – nepagydoma liga; su ja galima tiktai kovoti arba nekovoti. Gali negerti keliolika metų ir manyti esąs sveikas, tuomet staiga vėl atkristi. Laimingą arba nelaimingą pabaigą konstatuos tik nekrologas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Putino slaptųjų misijų Ukrainoje ir Sirijoje vado lėktuvas išskrido iš Lietuvos: buvo taisomas Žiemelio įmonėje (92)

Penktadienį dėl techninių problemų Lietuvoje priverstinai nusileidęs artimo Vladimiro Putino...

Milijonus kainavusioje sistemoje – skylė po skylės: ar duomenys apie mūsų asmeninę sveikatą saugūs? (103)

Elektroninės sveikatos sistema jau kainavo daugiau nei 30 milijonų eurų, tačiau spragos ir...

Rusija spaudžia Europą priešintis Trumpui ir padėti atstatyti Siriją

Rusija ragina Vokietiją ir Prancūziją nutraukti draugystę su amerikiečių sąjungininku ir...

Vilniaus centre į atvirą kanalizacijos šulinį įkrito mažametė mergaitė (45)

Sekmadienį, spalio 14-ąją, policijos pareigūnai gavo pranešimą apie į lietaus nuotekų šulinį...

Lietuvos futbolo rinktinės vargai: blogiausias čia – ne Jankauskas (39)

733 dienų be pergalių oficialiuose turnyruose, 18 pralaimėjimų per paskutines 26 rungtynes bei 14...

50-metį švenčiančio Juozo Statkevičiaus interviu – apie sąžinę, „auksinę ranką“, ir deficitą nedeficito laikais (31)

Kvailas dalykas, kurį turiu – sąžinė. Nemoku apgaudinėti žmonių. Geriau sąžiningai dirbti...

Po netiesioginių Saudo Arabijos grasinimų naftos kainos gali šoktelėti iki 100 dolerių (69)

Pasaulinę naftos rinką, jau ir taip varžomą JAV sankcijų Iranui, šiuo metu drebina rizika dėl...

Naujojo biudžeto paslaptis – diržų veržimas ekonomikos kilimo metu: rado, kas sumokės už valdančiųjų užmojus atnaujinta 15.20 (315)

Nors Lietuva išgyvena ekonominį pakilimą, kaip iš giedro dangaus pasirodė žinia – kultūros...

Kelininkai suplanavo, kaip užklupti žiemą: druska barstyti gatves gali nors dabar (21)

Nepaisant to, kad už lango vasariška šiluma, kelių valymą , slidumą mažinančių medžiagų...

Meghan Markle sėkmingai slėpė nėštumą, tačiau stiliaus užuominų būta ne kartą (20)

Sasekso hercogienė Meghan jau kurį laiką buvo akylai stebima žiniasklaidos fotografų ir jei...