- Užaugote menininkų šeimoje. Tai ir turėjo įtakos jūsų profesiniam pasirinkimui?
- Vieni pirmųjų vaikystės atsiminimų – sėdžiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje. Nematydamas per kėdės atkaltę, klausau tėčio klasikinio dainavimo egzamino. Jis – operos solistas (Vidas Bareikis – aut. past.). Mama – aktorė ir dainininkė (Kristina Bareikienė – aut. past.). Abu tėvai ilgus metus dirbo Lietuvių folkloro teatre. Nuo šešerių metų kartu keliaudavome po mokyklas ir rodydavome vaikams kalėdines programas. Tėtis būdavo Kalėdų senelis, mama – Snieguolė, o aš „nykštukas muzikantas“, grojantis pianinu. Matyt, mano ateitis jau tada buvo nulemta. Teatras patraukė begaline erdve, laisve ir galimybe kiekviename projekte ar spektaklyje susidurti su nauju pasauliu, nauja logika. Negaliu gyventi vienodai.
- Esate daugialypis: režisierius, aktorius, muzikantas... Toks įvairiapusis ir turi būti meno žmogus?
- Žmogus turi būti pirmiausia geras žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius, o jau po to yra teatrai, mašinos, profesijos... Tiesiog darau tai, kas man patinka. Jaučiu begalinę aistrą teatrui ir muzikai, todėl užsiimu šiais dalykais. Amplua keičiasi. Kai pavargstu nuo žmonių gausos ir režisieriaus pareigų, jaučiuosi puikiai vienas važiuodamas į solinį koncertą. Kai pasiilgstu kolektyvinės kūrybos ir teatro magijos – stačia galva neriu ten.
- Galite palyginti, koks teatras turėtų būti jūsų akimis ir koks jis yra Lietuvoje?
- Teatrą turi kurti sau ir žiūrovus sąžiningi žmonės. Tada skonio reikalai jau sudėlioja, kas kam patinka. Čia jau ne mūsų reikalas. Tik kartais pasitaiko, žmonių kurie nejaučia nei atsakomybės, nei ambicijos padaryti geriau, profesionaliau. Manau, tai tempia viską žemyn. Nors iš tiesų esu „palaikytojas“. Lietuvos teatras yra puikus, gilias tradicijas ir daug talentingų žmonių turintis, reiškinys. Jį turime plėtoti ir leisti jam toliau skleistis.
- Labai dažnai tenka matyti, kad meno žmonės, ypač vyresniosios kartos, ilgainiui ima skęsti problemose. Serga depresija, nesiskiria su alkoholiu... Kas dėl to kaltas?
- Sistema, kurioje jie gyveno. Tai nėra tik meno žmonių klausimas, tiesiog ši profesija yra vieša ir visi tai mato kaip ant delno. Juk yra daug depresyvių buhalterių ar alkoholikų biurokratų, bet jie tai daro ne viešai – toks skirtumas. Tačiau meno pasaulyje dabar viskas yra kiek kitaip. Bent jau aš dirbu su motyvuotais žmonėmis, kurie vietoj taurelės renkasi knygą ar sporto klubą. Tam ištižimui tiesiog nebėra laiko ir paskatos. Manau, tai yra senovinis pasiteisinimas ir silpnumas. Pats stengiuosi niekada nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. O taip būna dažnai. Suprantu, kad meną kuriantys žmonės yra tarsi „be odos“ ir daug ką priima labai skaudžiai. Aš problemas sprendžiu Kalnų parke. Jei man sunku, bėgu, jei dar sunku, darau atsispaudimus, jei dar – atsilenkimus. Tada paprasčiausiai nebeturiu jėgų savigailai.
- Viename interviu minėjote, kad sūnus Adas drauge lankė paskaitas Vsevolodo Mejerholdo teatro institute? Lengva derinti darbus ir tėvystę. Lieka laiko ilsėtis?
- Adas mus lydi ir palaiko labai dažnai. Dabar jau jis būna dažnas koncertų ir spektaklių stebėtojas. Kartais net dalyvis. Taip derinti yra lengviau. Jis supranta, kad tėvai gyvena tokį keistą ir žavų gyvenimą ir norint visiems būti kartu, tenka laikytis bendrų taisyklių. Su vaiku leidžiame daug laiko, nuo jo iš dalies priklauso ir mūsų planai. O dėl poilsio – kažkada supratau, kad jo neturiu. Bet kartu neturiu ir darbo, nes tai, ką darau, yra mano aistra ir gyvenimo būdas. Pasibaigus repeticijai, kūryba tęsiasi namie – kuriant bendrus planus, dainas ir fantazuojant.
- Daugelis kalba apie pirmųjų metų krizę po vaiko gimimo. Jūsų atveju, tai buvo tiesa ar pramanas?
- Visiška tiesa ir pirmuosius pusantrų metų drąsiai vadinu „pragaru“, kuriame buvo labai sunku. Bet taip jau yra, kad dabar – praėjus tam laikui viskas tampa labiau komiška nei tragiška. Džiaugiuosi, kad šalia manęs jau eina sąmoningas ir protingas draugas. O tai yra neįkainojama.
- Ką jums, kaip kūrėjui, duoda šeima?
- Duoda gerus rėmus ir pareigas, kurių kartais taip reikia. Juk negaliu nuvilti sūnaus. Visomis prasmėmis. Todėl esu ramus dėl ateities motyvų ir pastangų, nes turiu du mylimus žmones, dėl kurių padaryčiau bet ką. Tai veda į priekį.
- Vis kalbame apie darbus ir kūrybą. Tenka atgulti į ligos patalą? Apskritai, sirgti – prabanga?
- Kūnas labai aiškiai pasako, kada STOP. Tada dažniausiai ir susergi, bet aš stengiuosi reguliariai sportuoti. Tai yra mano meditacija ir saviugda.
- Esate natūralios ar tradicinės medicinos šalininkas?
- Jei kosėjame, verdame bulves ir lendame į garų palapinę. Sloguojame – kišame kojas į šiltą vandenį. Skauda gerklę – valgome citrinas. Nesu tikras, kokia čia medicina, bet tfu tfu tfu, kol kas nebuvo ko nors labai rimto.
- Koks šiuo metu didžiausias kamuojantis „galvos skausmas“?
- Kaip pragyventi iki tos dienos, kai bus išrastas nemirtingumo serumas arba žmones išmoks užšaldyti. Gyventi – gera.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
