M. Aglinskas jau ne kartą yra šmėstelėjęs „Darbo“ puslapiuose. Šį kartą mūsų dėmesį patraukė neseniai Pasvalio krašto muziejuje vykusi paroda, kurioje buvo eksponuojami Mariaus sukurti motociklų modeliai.
Nesijaučia kitoks
Mariaus gyvenimas kardinaliai pasikeitė prieš trylika metų, kai nelaimingo atsitikimo metu buvo sunkiai sužeistas ir tapo neįgalus.
– Aš nejaučiu negalios. Rankas, galvą – turiu, ką reikia – pasidarau, – gūžteli pečiais 46 metų vyras.
Tiesa, toks savimi pasitikintis joniškėlietis buvo ne visuomet.
– Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Į galvą lindo visokios negeros mintys, kad nieko iš manęs nebėra. Vienu metu net galvojau apie savižudybę. Bet prabėgo metai, atsirado draugų, atsirado kitoks požiūris į gyvenimą. Dabar nesidairau atgal, tik į priekį. Turiu viską, apie ką anksčiau svajojau, ir tuo džiaugiuosi.
Pasaulį apvertusi dukrytė
Prieš septynerius metus vyro gyvenime atsirado mažeikietė Simona.
– Susipažinome prie jūros. Ten, kur renkasi visi „ratuoti“. Aš į ją nekreipiau dėmesio, o ji – kreipė… (šypsosi). Pasiūlė atsigerti kavos. Taip ir susipažinom.
Skirtingai nei Marius, Simona neįgalumą turi nuo pat gimimo. Tačiau pasikartosiu – tik šios poros nepažįstantys pastebi negalią. Šių dviejų žmonių vidinė šviesa, nepaprastas pozityvumas ir noras gyventi užgožia ratelius.
Pora augina trejų metų dukrytę Deimantę.
– Anksčiau nelabai norėjau vaikų, tačiau atsiradus mano gyvenime Deimantei, viskas apsivertė 180 laipsnių. Žodžiais tai sunkiai nusakomas džiaugsmas, kuriuo užpildytos visos namų pakampės. Dabar nebežinočiau ką daryti be jos.
Vyro akys spindi, o aš atsargiai klausiu – ar ne sunku, juk abu tėvai rateliuose?
– Manau, kad Deimantė to net nepastebi. O ar sunku? Dar nepajutom to sunkumo. Iki pusės metų bėdos iš viso nebuvo, o kai pradėjo šliaužioti ir ropoti… kur tu iš to buto pabėgsi (kvatojasi). Simonai, žinoma, rūpesčių daugiau, tačiau sunkumo nėra, tik begalinis džiaugsmas.
Beveik kiekvieną dieną į svečius užsuka kaimyniniame bute gyvenantys Marija ir Aleksandras Bredikhinai – karo pabėgėliai iš Ukrainos, kurių skaudžią istoriją taip pat pasakojome „Darbo“ puslapiuose.
– Deimantė Mariją labai myli ir vadina „babuška“ – močiute. Jos daug bendrauja, jei būna geras oras, išeina pasivaikščioti.
Bekalbant apie gerąją kaimynę paaiškėja, jog su ja mažoji bendrauja rusiškai.
– Pastebėjome, jog ji gabi kalboms. Žiūrėdama internete vaikiškus filmukus išmoko kalbėti angliškai. Su Marija susikalba rusiškai, moka ne vieną ispanišką frazę.
Motociklai – nuo penkerių metų
Dauguma Marių pažįsta kaip baikerį ir aktyvų kelio brolius vienijančio klubo „Brothers Power“ narį.
– Motociklai mane lydi visą gyvenimą, gal nuo kokių penkerių metų. Mano krikšto mama dirbo Marytės Melnikaitės kolūkyje ir važinėjo motociklu „Minsk“. Kai tik būdavom svečiuose, vis prašydavau pavežti ar leisti pavažiuoti pačiam. Kartą, kai buvau vaikas, nuvažiavom su ja į Latviją, kaip įprasta tais laikais – latviškų žuvelių, grietinės, sviesto. Kai apsipirkome, paprašiau leisti užvesti motociklą. Kuriant pėda nuslydo nuo užvedimo svirties ir aš stipriai susižeidžiau kojos nykštį…
Po prie neįgaliojo vežimėlio prikausčiusio nelaimingo atsitikimo turės prabėgti beveik dveji metai, kad mintyse vėl imtų suktis mintis apie dviratę, tiksliau – triratę, transporto preimonę.
– Pradėjau internete ieškoti kažko, kas būtų su automatine pavarų dėže. Nieko gero nebuvo, tad nusipirkau skuterį. Per žiemą pats susikonstravau lopšį, išvažiavau – patiko. Dabar turiu „Honda Goldwing“.
Ar žmona nėra prieš baikerišką gyvenimą?
– Išleidžia, nieko nesako, bet matau, jog širdyje – geriau, kad tėtis būtų namuose. Tačiau yra kaip yra.
Apie rankas
Žinant Marių taip ir knieti pavartoti literatūrinį štampą „auksinės rankos“. Bet kalbant apie šį žmogų, manau, svarbiau ne jo gebėjimai, bet nepaprasta valia ir troškimas gyventi.
– Dar būdamas paaugliu iš lentų susikonstravau medinį paspirtuką. Pamatęs, kaip vargstu, patėvis iš metalo suvirino gal 30 kilogramų svėrusią transporto priemonę. Nuo tada viskas ir prasidėjo.
Po žodžiu „prasidėjo“ Marius, žinoma, omenyje turi įvairias mechanines konstrukcijas, kuriomis jo galva buvo pramušta visais laikais. Pažįstu šį vyrą, tad tenka šiek tiek „pakankinti“, kad išgirsčiau:
– Susiremontavau butą. Išklojau grindis, vonioje suklijavau plyteles. Gipso plokštes luboms susuko pažįstamas žmogus, bet nusidažiau pats. Kambaryje sukonstravau ant ratelių stumdomą pandusą ir užvažiavęs ant jo per savaitę susitvarkiau lubas.
Pasakė viską, išskyrus tris žodžius – sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje.
– Aštuonerius metus dirbau apdailos darbus. Buvau to pasiilgęs. Prabėgo gal keturiolika metų, bet kai paimu kelnę į rankas, ji gulasi taip, kaip reikia. Įgūdžiai niekur nedingo.
Tie patys įgimti įgūdžiai, ko gero, atvedė Marių ir į miniatiūrinių motociklų modelių pasaulį.
– Gal kokiais 2015 metais važiavome į vieną baikerių klubą ir reikėjo dovanos. Bičiulis tada per kelias valandas iš metalo pagamino metalinį motociklo modelį. Pamačiau jį ir pasakiau sau – aš galėčiau pagaminti geriau.
Per tuos metus vyras pagamino 27 unikalius savo detalumu stebinančius motociklų modelius.
– Ir nė vieno neturiu – visi išdalinti.
Vieno motociklo modelio gamyba užtrunka iki dviejų mėnesių.
– Paprašau išsirinkti modelį. Tada susirandu internete fotografiją ir analizuoju, kokių detalių reikės ir kaip jas pagaminti. Pirmiausia visada pagaminu variklį, tai daugiausiai laiko bei kruopštumo reikalaujantis darbas. Tada jau aplinkui lipdau likusias detales. Kartais jų būna daugiau negu šimtas.
Nors joniškėliečio darbai pasižymi juvelyriniu preciziškumu, juos jis gamina su pačia paprasčiausia įranga.
– Man tereikia suvirinimo aparato, kampinio šlifuoklio ir plaktuko.
Svajonių kelionė
Pagrindinis ir vienintelis vyro pragyvenimo šaltinis – neįgalumo pensija.
– Ar užtenka? Žinoma – ne! Pragyventi galima, tačiau norisi daugiau, kad galėtume leisti sau daugiau to, kuo gyvena visi žmonės. Pavyzdžiui, kad galėtume daugiau keliauti. Gaučiau daugiau – daugiau benzino galėčiau į motociklo baką įsipilti (juokiasi). Tuomet mažiau sėdėčiau namie, daugiau važinėčiau.
Marius motociklu išmaišė kone visą Lietuvą, yra nukeliavęs iki Estijos, tačiau širdyje kirba gerokai ambicingesnis iššūkis.
– Turiu svajonę – motociklu apvažiuoti Baltijos jūrą. Tik neramu dėl sveikatos ir galimybės visur surasti neįgaliam žmogui pritaikytas nakvynės vietas.
