Tačiau pasiūlos asortimentas pamažu plėtėsi, atsirasdavo iš užsienio importuotų vežimėlių, rašo novate.ru. Kokie modeliai skirtingais periodais buvo prieinami Sovietų Sąjungos gyventojams?
Daugelis žmonių, gimusių Sovietų Sąjungoje, iki šiol prisimena savo žaisliukus, rogutes ir knygas. Tačiau su vežimėliais yra sudėtingiau: savo pirmąsias transporto priemones jie galėjo pamatyti tik fotografijose arba gatvėje, kur kitos mamos vežiodavo mažylius panašiuose vežimėliuose.
Nors, galbūt, kai kuriose šeimose pirmosios „karietos“ buvo saugomos dar ilgai: tais laikais tokie daiktai nebūdavo išmetami – juos atiduodavo giminaičiams ar draugams.
Vaikiški vežimėliai, kaip ir kiti žmogaus išrasti daiktai, turi savo istoriją ir evoliucijos kelią: pradedant nuo paprastos medinės dėžės su ratukais ir baigiant itin šiuolaikiškomis vaikų vežiojimo priemonėmis su daugybe funkcijų.
4-asis dešimtmetis
Vargu ar šiandien rastume žmogų, kuris savo akimis būtų matęs tų laikų vaikišką vežimėlį. Tačiau egzistuoja toks dalykas kaip fotografijos. Štai amerikiečių fotografas Bransonas DeCou 1931 metais lankėsi Rusijoje ir užfiksavo unikalius kadrus, bylojančius apie tuometinę Sovietų Sąjungos gyventojų kasdienybę.
Tais laikais kūdikiai taip pat būdavo vežiojami vežimėliuose. Tiesa, jie būdavo savadarbiai ir pagaminti iš medžio. Jie šiek tiek priminė karutį, naudojamą sodo darbams, ir rogutes.
Tie vežimėliai taip pat turėjo panašumų su maitinimo kėdutėmis, kurios buvo naudojamos 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau svarbiausia, kad jie atlikdavo savo funkciją – juose būdavo galima vežioti ir supti mažylį.
Su laiku atsirado patobulintų variantų – vasarinių vežimėlių. Juos taip pat rankomis gamindavo meistrai. Pastarieji modeliai būdavo pinti (vėlgi iš medžio) ir turėdavo didžiulius ratus.
Netrukus prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, nusinešęs daugybę žmonių gyvybių. Jis gerokai pristabdė vaikiškų vežimėlių evoliuciją – karo metais jų gamyba mažai kam rūpėjo. Pasibaigus karui, Sovietų Sąjungos valdžia pasiryžo didinti gyventojų skaičių. Valstybė stengėsi skatinti gimstamumą, nors kažkiek palengvindama moterų buitį po mažylio gimimo.
6-asis dešimtmetis
Neoficialiais duomenimis, 1949 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė sprendimą pradėti masinę vaikiškų vežimėlių gamybą. Būtent tuomet valdžios nurodymu iš Vokietijos buvo atgabentas vaikiško vežimėlio pavyzdys. Jis buvo kruopščiai išanalizuotas ir Sovietų Sąjunga ėmėsi savojo varianto gamybos.
Pirmieji gamykliniai vežimėliai pasirodė XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Jie buvo gaminami tik vienoje įmonėje – Dubnos mašinų konstravimo gamykloje (rus. DMZ). Nuo 1953 iki 1990 metų DMZ pagamino daugiau kaip 4 mln. vaikiškų vežimėlių. Šalyje buvo atidaryta maždaug 50 cechų, kur buvo surenkamos šios „transporto priemonės“.
Šių vežimėlių karkasas būdavo metalinis. Iš karto po kūdikio lopšiu būdavo ratukai. Kūdikis tokiuose vežimėliuose gulėdavo ar sėdėdavo labai žemai, o ratukai būdavo labai maži, todėl šie vežimėliai nebuvo patogūs. Tačiau tuometinių tėvų tokios bėdos netrikdydavo.
7-asis dešimtmetis
Pačioje 7-ojo dešimtmečio pradžioje pasirodė patogesnių vežimėlių modeliai. Jie turėjo didesnius ratus, o kūdikio lopšys nuo žemės buvo pakilęs gerokai aukščiau. Tačiau šiuose vežimėliuose kūdikiai negalėdavo gulėti – jie tik sėdėdavo, šiek tiek atsilošę atgal į nugarėlę.
Tik 1963 metais Votkinsko mašinų konstravimo gamykla išleido patobulintą modelį VM-210. Šie vežimėliai turėjo beveik viską, ko reikėjo mamų ir vaikų patogumui – pakankamai didelius ratus ir aukštą sėdėseną. Įsigyti tokį vežimėlį galėjo ne kiekvienas tarybinis žmogus, ir kurį laiką jie buvo tapę tikrais gero gyvenimo simboliais.
8-asis dešimtmetis
Šiuo laikmečiu vaikiški vežimėliai tapo masinio vartojimo daiktu. Jie jau nebuvo deficitinė prekė ir nebuvo siejami su prabanga. Be sovietų gamybos vežimėlių, prekyboje pasirodė ir importuotų – vokiškų, pagamintų įmonėje „Zekiwa“. Žinoma, kainuodavo jie brangiau, be to, kaip ir kitas importines prekes, jų įsigyti būdavo sunkiau.
Rusų gamybos vežimėlių parduotuvėse netrūko, tačiau jie būdavo tokie vienodi ir tokie panašūs, jog tų laikų mamos prisigalvodavo įvairiausių būdų, kaip juos pažymėti ir atskirti vienus nuo kitų. Pagrindinė vežimėlių gamintoja vis dar buvo DMZ.
9-asis dešimtmetis
Vaikiški vežimėliai toliau modernėjo. Juose atsirado specialūs skyreliai – kišenės, į kurias tėvai galėdavo įdėti vystyklą ar buteliuką su mišinuku, vandeniu ar pienu.
Apačioje vežimėliai turėdavo „bagažo skyrių“ – tinklelį, kuriame mamos paprastai susidėdavo savo pirkinius. Šie vežimėliai jau turėdavo ir stabdžius. Dar vėlesniuose modeliuose pasirodė nedideli langeliai, pro kuriuos mažyliai galėdavo stebėti, kas vyksta aplinkui.
Žmonės mėgsta eksperimentuoti, ir vežimėlių atveju eksperimentų taip pat buvo. Jų rezultatas – kur kas lengvesni plastikiniai vežimėliai – transformeriai, gavę „Drugelio“ (rus. „Motyliok“) pavadinimą.
Tačiau šie vežimėliai neturėjo daug gerbėjų, nes buvo nesaugūs. Be to, kad „Drugeliai“ dažnai lūždavo, jie galėdavo bet kuriuo momentu apsiversti – kartu su jame sėdinčiu vaiku.
Tuo pat metu Latvijoje, metalo gaminių gamykloje „Liepaja“, pradėtas gaminti mažylių „transportas“, pažymėtas kokybės ženklu. Ši gamykla gamino įvairių variacijų vežimėlius, skirtus dvynukams, trynukams ir net žaislinius vežimėlius, skirtus lėlėms.
DMZ taip pat toliau gamino vežimėlius, bet kartu su tuometine Vokietijos Demokratine Respublika išleido ir naujų, patobulintų modelių.
Itin populiarūs buvo lengvi vežimėliai, kurie greitai susilankstydavo. Su jais būdavo patogu keliauti viešuoju transportu, o esant reikalui, tėvai juos lengvai persinešdavo. Butuose jie taip pat neužimdavo daug vietos. Šie vežimėliai būdavo skirti jau ūgtelėjusiems mažyliams, nes juose vaikas galėdavo tik sėdėti.
Tais laikais miestų gatvėse jau buvo galima išvysti pačių įvairiausių vežimėlių modelių ir ne tik pagamintų Sovietų Sąjungoje.
Kaip bebūtų, kiekviena mama vis tiek svajodavo apie vokiečių firmos „Zekiwa“ vežimėlį, kurie turėdavo puikius stabdžius, geras linges ir – būtinai – tinklelį krepšiams. Mačiu madingiausiu modeliu būdavo laikomi vežimėliai su aksominiu viršumi.
