Bulgarų rašytoja, žurnalistė ir psichologė Stanislava Nikolova-Čiurinskienė, sumaniusi išsiaiškinti, kodėl žmones taip traukia bendravimas internetu, ryžosi pusmečiui užsidaryti namuose ir pradėjo aktyviai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis iš viso pasaulio per pažinčių svetaines. Savo unikalią patirtį moteris aprašė didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusioje knygoje „Second life. Gyvenimas tinkle“, kuri prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodys ir lietuvių kalba.
Stanislava Nikolova-Čiurinskienė. Georgi Vachev nuotr.

Po eksperimento pačiai teko kovoti su priklausomybe nuo interneto

„Manoma, kad online flirtuoja tik socialiniai, emociniai ir visokie kitokie nesubrendėliai, neturintys kito gyvenimo ir nežinantys, kaip jį susikurti. Arba fiziškai nepatrauklūs vyrai ir moterys, kurie kibernetinėje erdvėje prisistato ir vaizduojasi esantys supermodeliai. Arba žmogystos, neatlaikančios žvilgsnio iš arti, tad joms reikia truputį pagyventi tinkle, dengiantis svetima, išgalvota ir absoliučiai neatitinkančia jų tikrosios tapatybės kauke. Nieko panašaus! Internete, kaip ir visur kitur, daryti temokame viena – būti savimi. Nors ir dengdamiesi visiškai kita tapatybe, netikromis nuotraukomis, svetimais vardais ir biografiniais duomenimis arba iš viso be jų“, - knygos pradžioje teigia rašytoja.

Tuo tarpu pabaigoje jos nuotaikos pasikeičia 180 laipsnių kampu. S. Nikolova-Čiurinskienė dokumentiniu tikslumu atpasakoja visus naujus šio jos gyvenimo etapus, kuriame apstu malonios euforijos ir nervinių protrūkių, atradimų ir nusivylimų, atsidavimo priklausomybei nuo interneto bei bandymo iš jos vaduotis. „Kiek vėliau, švintant, man pasidaro išties slogu – Liv mirs mažiau nei po keturiasdešimt aštuonių valandų, o Inga atrofavosi ir jos padėtis visai nepavydėtina“, - konstatuoja rašytoja. Ar tai reiškia, kad ji smerkia tokį gyvenimo būdą? Anaiptol.

- Prieš rašydama knygą Jūs ryžotės eksperimentui – pusmečiui užsidarėte namuose ir iš tiesų gyvenote tik internete. Kaip gimė tokia idėja?

- Pastebėjau, kad mano karta (30-40-mečiai) labai susižavėjo bendravimu internetu – apie 2007-uosius visi mano draugai persikėlė „gyventi“ į internetinę erdvę – į forumus, socialinius tinklus, pažinčių svetaines. Aš turėjau pasekti jų pavyzdžiu – užsiregistravau keliuose socialiniuose tinkluose tik todėl, kad neprarasčiau ryšio su savo draugais. Tačiau netrukus pradėjau elgtis taip pat, kaip jie – vis daugiau laiko praleisdavau internete. Kadangi esu žurnalistė, pagalvojau, kad išeitų nebloga medžiaga, todėl nusprendžiau ryžtis 6 mėnesių eksperimentui. Aš užsidariau namuose ir pradėjau bendrauti tik virtualiame pasaulyje su visiškai nepažįstamais žmonėmis, dažniausiai išgalvota tapatybe, tačiau kartais ir tikrąja. Tuo metu buvo labai populiaru bendrauti netikrais vardais – džiaugiuosi, kad dabar vis daugiau šalių draudžia tai daryti.

- Kaip eksperimento metu atrodė Jūsų kasdienybė ir kas tuo metu buvo sunkiausia?

Stanislava Nikolova-Čiurinskienė
Stanislava Nikolova-Čiurinskienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Eksperimento metu mano kasdienybė buvo niekada nenutrūkstantys pokalbiai. Pavyzdžiui, pabendravusi su kuo nors iš Švedijos, keliolika minučių numigdavau, tačiau netrukus sučirkšdavo žadintuvas, nes ateidavo metas susisiekti su kuo nors iš Kanados. Susibičiuliavau su keletu jau priklausomų nuo interneto žmonių, kurie man nuolat teikdavo informaciją apie internetą bei pripasakodavo įvairių istorijų. Kartais mėgindavau įsikišti į jų gyvenimą ir švelniai jiems pasakyti, kad toks jų gyvenimo būdas labai rizikingas. Žinoma, tai jų reikalas, bet man buvo sunku matyti, kaip jie kenčia ir nesugeba stoti akistaton su savo baimėmis ir problemomis fiziniame pasaulyje.

Tačiau turiu pripažinti, kad aš pati net ir apsipirkinėjau internetu, kartais tokiu būdu pirkau ir vaistus ir galiausiai, eksperimentui artėjant pabaigos link suvokiau, kad atsidūriau ne mažesniame pavojuje kaip žmonės, su kuriais bendravau. Tiesa, tuo pat metu aš nesilioviau dirbusi keliems žurnalams – siunčiau jiems straipsnius iš namų, tačiau šis darbas manęs neatitraukė nuo projekto. Sunkiausia buvo atsisakyti tokio gyvenimo būdo. Jis tikrai įtraukia.

- Kokius blogiausius ir geriausius patyrimus prisimenate?

- Ko gera, blogiausias dalykas, kuris nutiko, - aš atradau, kad virtualiame pasaulyje galiu būti neįtikėtinai šiurkšti. Pasirodo, pojūtis, kad gali likti anonimas, atveria ne pačias geriausias žmogaus puses. Geriausias patirtas dalykas taip pat susijęs su anonimiškumu. Aš turėjau galimybę išreikšti tokias mintis ir emocijas, kurias kartais slėpdavau net nuo pačios savęs. Tai iš tiesų gera psichoterapija.

- Kaip Jūsų sprendimą pasitraukti iš realaus gyvenimo vertino draugai?

- Linksmiausia, kad mano draugai nežinojo, kad aš dalyvauju eksperimente. Mes paprastai bendraudavome elektroniniu būdu, taigi jie nepajuto skirtumo.

Abu rašytojos vyrai – lietuviai

- Knyga atrodo labai dokumentiška. Kiek joje tiesos?

- Knyga iš tiesų yra labai dokumentiška. Eksperimento metu susipažinau su dviem labai įdomiais žmonėmis. Vienas iš jų – norvegas, kuris buvo priklausomas nuo anonimiško bendravimo internetu jau apie 10 metų (tai vienas iš pagrindinių knygos herojų – DELFI). Kita ryški asmenybė – jauna moteris. Jos priklausomybė nuo interneto tik vystėsi, o šis gyvenimo būdas jai ir patiko, ir ją gąsdino. Knygoje aš panaudojau jų istorijas, žinoma, su šių žmonių sutikimu. Tačiau aš nebūčiau galėjusi aprašyti jų patirčių, jei pati „savo oda“ nebūčiau pajutusi, ką reiškia „gyventi“ internete 24 valandas 7 dienas per savaitę. Taigi emocijos knygoje yra mano.

- Taigi kokia Jūsų išvada – ar internete įmanoma susirasti gyvenimo draugą?

- Aš esu įsitikinusi, kad internetas yra tokia pati gera vieta rasti giminingą sielą, kaip ir bet kuri kita. Tiek virtualiame, tiek fiziniame gyvenime mes reiškiame savo tikras emocijas. Draugystė ir meilė yra asmenybių savybės, ir nesvarbu, kokioje vietoje jos susitinka.

- O kaip Jūs pati? Knygos herojė ryžtasi vykti pas mažai pažįstamą jaunuolį iš Vilniaus, su kuriuo susipažino vienoje iš pažinčių svetainių, o Jūs turite lietuvišką pavardę.

- Iš tiesų turiu net dvi lietuviškas pavardes. Esu Čiurinskienė Vinčiūnė. Tačiau aš pati niekada neieškojau gyvenimo draugo internete. Kita vertus, su dauguma dabartinių mano draugių susipažinau populiariausiame Bulgarijos tinklapyje mamoms (tai kažkas panašaus į lietuviškąjį mamų forumą).

- Kokie Jūsų ryšiai su Lietuva? Galbūt kalbate lietuviškai?

- Deja, aš niekada negyvenau Lietuvoje, tik svečiavausi. Visgi pastaruosius 10 metų mano socialiniuose santykiuose lietuviai buvo labai svarbūs. Tiek buvęs, tiek dabartinis mano vyras – lietuviai. Su buvusiu vyru mes gyvenome Bulgarijoje. Manau, mes abu esame geri žmonės, tačiau turėjome labai skirtingus požiūrius į tai, ko norime iš gyvenimo. Pavyzdžiui, man buvo labai svarbūs vaikai, jis labiau linko prie kitų vertybių, taip pat svarbių ir gerbtinų, bet kitokių.

Šiuo metu aš gyvenu Briuselyje, kur dirba dabartinis mano vyras. Ar moku lietuviškai? Esu iš tų žmonių, kurie atveria burną tik tuomet, jei ta kalba šneka laisvai... Aš gana gerai suprantu lietuviškai, galiu skaityti, tačiau nepasitikiu savo jėgomis, kad drįsčiau kalbėti. Kažkada mes su vyru, kuris laisvai kalba bulgariškai, apsistosime Lietuvoje, tikiuosi, tuomet įgysiu daugiau pasitikėjimo, kad prabilčiau. Mūsų sūnus, kuriam šiuo metu treji, kalba neįtikėtinu kalbų mišiniu. Man labai linksma jo klausytis.

- Kaip apibūdintumėte lietuvius? Ar labai skiriamės nuo Jūsų tautiečių?

Stanislava Nikolova-Čiurinskienė. Georgi Vachev nuotr.
Stanislava Nikolova-Čiurinskienė. Georgi Vachev nuotr.

- Aš labai myliu Lietuvą. Taip sakau ne todėl, kad padaryčiau gerą įspūdį, bet iš visos širdies. Ištisas savaites nagrinėjausi Lietuvos istoriją, kad suprasčiau, kas lietuvius padarė tokius tvirtus ir atsparius. Aš visada verkiu žiūrėdama reportažus apie Rusijos ataką prieš narsius žmones, prie Vilniaus televizijos bokšto susirinkusius ginti Lietuvos nepriklausomybės. Nežinau kitos tokios tautos, kuri turėtų tiek drąsios – stovėti prieš tankų pabūklus. O kai 2002 m. apsilankiau Lietuvoje pirmą kartą, buvau sužavėta, kokią didelę pažangą šalis padarė nuo sovietinių laikų. Žinau, kad tai buvo pasiekta tik sunkiu darbu ir disciplina, kurios mums trūksta Bulgarijoje.

Taip pat pastebėjau, kad lietuviai nerodo savo emocijų, pernelyg jomis nesidalina su kitais, todėl galima tik įtarti, kaip jie jaučiasi. Tuo tarpu bulgarams – „kas galvoje, tas ant liežuvio galo“. Kalbant apie panašumus, tiek lietuviai, tiek bulgarai rašo labai šiurkščius komentarus prie straipsnių internete. Spėju, kad tai būdas „nuleisti garą“ - šiuo metu gyvenimas abiejose šalyse nėra lengvas. Tačiau, mano pastebėjimais, lietuviai, ko gera, viena mažiausiai priklausomų nuo interneto tautų. Jūs mėgstate savo gamtą, mėgstate ilsėtis savo sodybose, esate aktyvūs žmonės, taigi žinote, kaip save pradžiuginti. Jums sunku nusėdėti namuose, vien tik prie monitoriaus. Ir tai nuostabu.

Vietoj vizitinių kortelių – „susisiekime per „Facebook'ą“

- Kokią ateitį pranašaujate internetui – kuris bendravimo būdas įsitvirtins?

- Manau, kad po pradinės internetinės euforijos žmonės vis dažniau ir dažniau grįžta atgal į gerą senąjį daiktų pasaulį. Esu tikra, kad mes rasime sveiką pusiausvyrą tarp virtualaus ir fizinio bendravimo.

- Kaip vertinate didėjančią socialinio tinklo „Facebook“ įtaką mūsų gyvenimui? Juk šiandien jau sakoma: „Jei tavęs nėra „Facebook'e“, tavęs nėra“...

- Puikus posakis. Vizitines korteles aš nustojau naudoti maždaug prieš dvejus metus. Dabar paprasčiausiai sakau – aš esu „Facebook'e“. Tai iš tiesų fenomenas, kuris mus visus paverčia žurnalistais – mūsų gyvenimo reporteriais. Mūsų profiliai „Facebook'e“ – tarsi laikraščiai apie mūsų kasdienį gyvenimą. Viena vertus, tai siaubingas laiko švaistymas.

Kita vertus, tai terpė, kurioje gimsta svarbūs socialiniai judėjimai, kurioje galite rasti draugus, su kuriais seniai nebendravote, pagaliau galite „šnipinėti“ tuos, kurių pasigendate ar netekote... Mano manymu, tai turi tam tikrą prasmę. Tai būdas dalyvauti draugų gyvenime, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje jie gyventų.

- Kokie Jūsų santykiai su internetu dabar?

- Gėda prisipažinti, bet per dvejus metus, kai aš gyvenu Briuselyje, nesistengiau susirasti bent vieno artimo draugo. Aš bendrauju internetu su savo „įtartinais“ draugais. Taip pat leidžiu laiką forumuose mamoms, ieškodama ten naudingos informacijos, kurią galėčiau panaudoti augindama sūnų. Be to, mano darbas 100 proc. susijęs su kompiuteriu... Tačiau daugybė žmonių aplink mane gyvena taip pat. Su 3D pasauliu mane sieja tik mano vyras ir sūnus. Kita vertus, kai mes esame kartu, man visiškai netrūksta kompiuterio.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gerieji pavyzdžiai baigėsi: maisto tikrintojai Utenoje pamatė tikrąjį lietuviškos ligoninės maistą (95)

Ketvirtadienį Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) inicijuota maisto tikrinimo komisija lankėsi...

Aiškėja daugiau detalių apie sukrečiančiu pasakojimu pasidalijusį 4-metį: šios šeimos byla – įspūdingo dydžio (147)

Aiškėja daugiau detalių apie šeimą, iš kurios kilęs, įtariama, smurtą patyręs ir apie tai...

Mažinant darbo vietų skaičių, gali būti atleidžiamos ir nėščios moterys (4)

Bendrai mažindami darbo vietų skaičių, darbdaviai gali atleisti ir nėščias moteris,...

Pranešė apie „neblogą siurprizą“: prieš Rusijos samdinių žūtį – signalas iš Kremliaus (242)

Amerikiečių žvalgybos duomenimis, tiek prieš Sirijoje įvykdytą ataką, tiek po jos su Kremliumi...

Dauguma pabėgėlių iš Lietuvos pabėgo (225)

Praėjus porai metų nuo pirmųjų pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą, daugiau nei 70 proc. visų...

Baisūs skaičiai: kas dešimtas penktokas ir pusė devintokų vartoja alkoholio iki apsvaigimo (128)

Net 11 proc. penktų klasių mokinių per mėnesį vartojo tiek alkoholio, kad apsvaigo. Seime...

Dar vienos Rusijos olimpietės organizme aptikta dopingo (174)

Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvaujančios Rusijos bobslėjininkės Nadeždos...

Garsūs šefai ragina būtinai išbandyti: vištienos sriuba su avokadu ir įspūdingas plikytos tešlos pyragas (2)

Italas kulinaras Gian Luca Demarco prisipažįsta, kad tiesiog dievina Azijos virtuvę, nes joje...

Veterinarė įvardijo didžiausius šiuo metu tykančius pavojus: ką būtina žinoti? (4)

Koks gražus bebūtų gamtą žadinantis pavasaris , ne visos jo paruošiamos staigmenos būna...

Vilniaus autobuse – žirklėmis ginkluotas vyras: puolė keleivius ir dūrė sau į kaklą vaizdo įrašas (132)

Ketvirtadienio vakarą Vilniuje – šiurpus įvykis. Maršrutinio autobuso keleiviams baimę sukėlė...