– Daugelis tavo amžiaus merginų svajoja būti žinomomis. Sakyk, ar iš tikrųjų žymios merginos statusas yra toks svaiginantis?
Kiekvienam tai gali būti individualu. Man asmeniškai tai darbo dalis, kurią privalau atiduoti viešumai. Tačiau troškimas būti kiekviename spaudos puslapyje, rodyti kiekvieną asmeniškiausią savo gyvenimo įvykį, man atrodo per daug. Pati to nedarau ir tikiu, kad to ir nebus, „neišprotėsiu“. Ir niekada nesmerkiu tų, kurie to siekia.
– Kaip supratai, kad tavo vieta yra televizijoje?
Nesvajojau apie tai niekada, nei vaikystėje, nei ūgtelėjusi. Kažkada turėjau vaikišką svajonę būti slapta agente, vėliau pagalvodavau apie politiką. Pastaroji išsipildė – kremtu politikos mokslus universitete. O su televizija viskas vyko netikėtai, neplanuotai. Iš pradžių tiesiog sugalvojau pabandyti sudalyvauti MTV atrankoje. Mane atrinko, teko ten padirbėti. Vėliau man pasiūlė pabandyti vesti „KK2“ laidą LNK televizijoje. Atėjau, pabandžiau ir pasilikau. Einant į atrankas aš nė nesapnavau, kad darysiu tai, ką darau dabar. Kai viskas taip susiklostė, pajutau, kad man sekasi, kad žmonėms tai irgi patinka, tuomet aš pradėjau suvokti, jog tikrai save atrandu.
– Animaciniame suaugusiųjų 3D filme „Ronalas Barbaras“ įgarsinai kariūnių moterų genties atstovę Zandrą, ieškančią sau į porą stipraus vyro. Ar ši filmo herojė artima tau?
Ir taip, ir ne. Muštis juk nesiruošiu. Bet kai kurios charakterio savybės panašios. Man patinka ir pavadovauti, ir dažnai užsispyrusi būnu. Mano geriausia draugė, žiūrėjusi šį filmuką, sakė: „O, žiūrėk, čia juk tu“. Man labai patiko ši herojė, todėl ir lengva buvo ją įgarsinti, su ja susitapatinti. Labai džiaugiausi šiuo personažu. Be to, buvau labai laiminga, turėdama tokią galimybę įgarsinti, nes dubliuoti animacinį filmuką buvo šiokia tokia mano svajonė. Apsidžiaugiau pasiūlymu, o kai išgirdau, koks personažas man atiteko, dar labiau šokinėjau iš laimės. Tačiau kai ją pamačiau, visai iš džiaugsmo pamečiau galvą.
- O savo gyvenime tu taip pat ieškai sau į porą tinkančio princo? O gal netyčia per atostogas jau jį sutikai?
Aišku, aš vyro neieškau (juokiasi). Per atostogas jo nesutikau. O ar jį turiu, pasiliksiu viską sau. Apie savo asmeniškumus komentuoti nenoriu.
– Tai koks turėtų būti tavo svajonių jaunikis?
Toks kaip Ronalas barbaras, tik stambesnis (juokiasi). Į šį klausimą galiu atsakyti tik juokais, nes manau, kad nė viena neturime atsakymo. Ką aš čia pradėsiu banaliai: geras, nuoširdus, ištikimas, kad prajuokintų. Manau, kad tikrai neverta tai vardinti. Juk tai taip paprasta ir kartu skirtinga... Visos mes juk norim vaikinų su panašiomis savybėmis.
- Rudenį vėl reiks pasinerti į naujus darbus, mokslus. Ar pasibaigus atostogoms neaplankė liūdesys ir sunkumas širdy, kad dabar negreitai turėsi tokią progą save palepinti poilsiu?
Jaučiuosi pailsėjusi, su nauju įkvėpimu, tačiau neslėpsiu, kad liūdesys tikrai aplankė. Tačiau stengiuosi apie tai negalvoti, žinau, kad atostogų dar bus. Be to, mano darbas man yra Dievo dovana. Ir apskritai, mane ne tiek atostogų pabaiga liūdina, kiek žinojimas, kad tuoj vėl bus labai šalta.
– Dar vasaros pradžioje patyrei kojos traumą. Ar šis įvykis stipriai keitė tavo atostogų planus? Ilgai gydeisi?
Maždaug mėnesį teko nešioti langetę. Vėliau įtvarą gydytojai nuėmė ir liepė labiau saugoti koją. Ir atostogų planų stipriai nekeitė. Vienintelis labai labai skaudus momentas buvo tai, kad visa vasara praėjo be aukštakulnių (juokiasi). Širdis dužo, nuotaikos nebuvo. Kažkoks košmaras. O jeigu rimtai, tai juokauju, nieko tokio.
Vizitai pas gydytojus dėl kojos dar nesibaigė, mat vienas raištis buvo visiškai nutrauktas. Dabar ta koja jautri, tačiau jau pamažu iš naujo pratinuosi prie savo aukštakulnių.
- Ar atostogos užsienyje neužbūrė tavęs ir nesusiviliojai rimčiau pagalvoti apie galimybę gyventi svetur, ieškoti platesnių karjeros perspektyvų?
Niekada negali žinoti. Juk dirbu nuo septyniolikos metų, savo gyvenimo aprašyme jau turiu įsirašiusi aštuonis darbo patirties Lietuvoje metus. Manau, kad mano amžiuje tai yra daug. Dėl darbo ir kitų susiklosčiusių aplinkybių niekada neturėjau galimybės pakeliauti, išvykti į užsienį ilgesniam laikui negu pusmečiui. Todėl suprantama, jog aš noriu tai išbandyti, noriu pakeliauti, pamatyti. Jaunam žmogui, kol nėra šeimos, to, kas čia laiko, tai tiesiog būtina. Man dar liko du metai universitete, todėl artimiausiu metu niekur neišvažiuosiu. Iš tiesų tai labai norėčiau gyventi ir dirbti Lietuvoje. Bet juk negaliu žinoti, kaip viskas klostysis toliau.
