„Žavingai akiplėšiškas Michaelo Robothamo „Naktinis keltas“ patraukia virtuoziškai supainiotu siužetu, išraiškinga kalba ir stipriu, sudėtingo charakterio pasakotoju.“ (The Seattle Times)
Taip apie australų rašytojo Michaelo Robothamo trilerį rašo užsienio spauda. Šis autorius jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams, detektyvų ir trilerių mėgėjams iš „Įtariamojo“ (2004) ir „Amnezijos“ (2004). Visus tris iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Tyto alba“).
- Ar tiesa, kad esate daugelio garsenybių autobiografijų bendraautoris?
- Per visą savo, kaip nematomo bendraautorio, karjerą, man teko laimė dirbti su nepaprastais, veikliais, sudėtingais, beprotiškai linksmais, manijų apsėstais ir išskirtiniais žmonėmis. Daugumai jų šios savybės padėjo išgarsėti. Kai kurių aš negaliu įvardyti, bet kiti – pavyzdžiui, Ricky Tomlinsonas, Lulu, Gerri Halliwell, Tony Bullimoreʼas, Margaret Humphreys – viešai pripažino, kad padėjau jiems parašyti autobiografiją.
- Gal galite atskleisti kokią nors paslaptį?
- Pasitikėjimas – štai kas lemia sėkmingą bendradarbiavimą rašant garsenybės knygą. Jį reikia pelnyti. Rašydamas sužinai apie žvaigždes tokių dalykų, kurių nežino net jų šeimos nariai, sutuoktiniai, partneriai ar geriausi draugai. Dažnai neapsieinama be ašarų ir pykčio priepuolių, bet galiausiai pavyksta išsiaiškinti tiesą. Todėl ir saugau jų paslaptis.
- Ar darbas su garsenybėmis padėjo jums, kaip rašytojui, tobulėti ar veikiau pakenkė? Ar nebuvo sunku persėsti į kitas vežėčias?
- Nematomo bendraautorio darbas man buvo šis tas daugiau nei pragyvenimo šaltinis. Jo dėka galėjau įvertinti, ar esu pakankamai disciplinuotas, ar galiu parašyti 100 tūkstančių žodžių ir mėnesių mėnesius sėdėti viename kambaryje prie vieno vienintelio projekto. Gali pasirodyti keista, bet rašydamas trilerius taikau tuos pačius principus, kaip ir rašydamas žvaigždžių autobiografijas. Mano kuriami personažai yra tokie pat realūs kaip ir visi kiti, su kuriais man teko dirbti. Taigi, kiekvienoje knygoje aš rašau savotišką personažų gyvenimo istoriją.
- Viena yra rašyti kažkieno autobiografiją, t. y. negrožinę literatūrą, ir visai kas kita kurti trilerius. Ar teko kardinaliai keisti požiūrį į rašymą? Kaip jums pavyko „persikvalifikuoti“?
- Nuo dvylikos metų svajojau rašyti romanus ir visada į žurnalistiką ir šešėlinio bendraautorio darbą žiūrėjau kaip į tam tikrą trampliną, nuo kurio galėčiau atsispirti. Rašyti grožinę literatūrą daug sunkiau, nei tikėjausi. Imdamasis bendraautorystės projekto, turėdavau gausybę interviu ir faktinės medžiagos apie to žmogaus gyvenimą, o rašydamas romaną turiu pradėti nuo nulio ir viską sugalvoti pats. Nedaug yra dalykų, kurie baugintų rašytoją labiau nei tuščias kompiuterio ekranas. Man patinka grožinės literatūros teikiama laisvė, bet kartais apima jausmas, kad stoviu nuogas ant įtempto lyno po Niagaros kriokliais, o aplink siautėja vėjai...
- Kodėl nusprendėte rašyti psichologinius trilerius?
- Neplanavau būti detektyvų ar trilerių autoriumi. Turbūt nuskambės naiviai, bet tada, rašydamas „Įtariamąjį“, aš tiesiog maniau, kad rašau įdomią istoriją. Mane ištiko šokas, kai sužinojau, kad mano knygai priklijuota trilerio etiketė. Viena priežasčių, kodėl sukūriau pagrindinį veikėją Džo OʼLofliną, yra ta, kad mane žavi žmogaus protas. Visa, ką darome ir sakome, visa, kas mums nutiko ar dar nutiks ateityje, telpa keliuose svaruose košės, kurią mes vadiname smegenimis. Būtent smegenys nulemia žmogaus elgseną ir veiksmus – ir nesvarbu, ar kalbėsime apie Mozartą, rašantį savo simfonijas, ar apie Hitlerį, įsakantį vykdyti žydų genocidą, ar maniaką, žudantį merginas, ar paauglę motiną, paliekančią savo kūdikį šiukšlių dėžėje.
- Jūsų trileriams būdingas gudriai suregztas siužetas. Ar jūs braižotės kokias nors schemas, iš anksto kuriate planus, ar siužeto vingiai gimsta natūraliai?
- Kai kurie rašytojai sukuria keletą įdomių veikėjų ir leidžia siužetui natūraliai plėtotis, bet rašant trilerius tą padaryti sunku. Kažkuriuo momentu tenka pasukti siužetą reikiama kryptimi. Man patinka kurti personažus ir jų biografijas, o plėtoti siužetą daug sunkiau. Psichologinio trilerio rašymas primena kelionę. Žinai, kur ji prasidės ir kur baigsis, bet negali visko iki smulkmenų susiplanuoti, kitaip praleisi kokį nuotykį ar šalutinį, turistų neišvažinėtą keliuką...
- „Naktinio kelto“ veiksmas vyksta ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Olandijoje, Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale. Žinau, kad ilgai gyvenote JK, o iš kur sėmėtės žinių apie Amsterdamą?
- Pažįstu olandų policininką, 14 metų dirbusį Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale. Jis pažinojo kiekvieną prostitutę, kiekvieną sąvadautoją, kiekvieną kvartalo kampelį ir galėjo papasakoti šimtus istorijų apie tuos laikus, kai dirbo policininku. Jo žinios man labai pravertė, nes nors siužetą ir išgalvojau, pati istorija paremta tikrais faktais. Kiek žinau, netgi būta panašaus atsitikimo.
- Kritikai pastebi, kad „Naktinis keltas“ savo tematika smarkiai skiriasi nuo kitų Jūsų knygų. O ką manote Jūs pats?
- Jei palygintume knygas su paveikslais, galėčiau pasakyti, kad „Naktinis keltas“ yra daug didesnis už kitus mano kūrinius, jo erdvinė kompozicija gerokai platesnė. „Naktiniame kelte“ nagrinėju ne vietinės reikšmės, o globalias problemas. Knygos centre – moralinė dilema, tiksliau, netgi dvi dilemos: pirma, kad kartais prisieina skaudinti žmones vardan aukštesnio gėrio, todėl žmonės kenčia, ir kartais tenka juos paaukoti. Antroji moralinė dilema susijusi su vaikais. Kas jais turi rūpintis, jei tėvai nenori ar negali? Ar palikti juos netinkamiems tėvams, ar perduoti valstybei, o gal atiduoti žmonėms, tikintiems, kad gali užauginti tokius vaikus geriau nei bet kas kitas?
- Paprastai istoriją pasakojate pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku. Tai šiek tiek neįprasta, mat dauguma rašytojų renkasi trečiąjį asmenį ir būtąjį laiką. Gal yra konkreti tokio pasirinkimo priežastis?
- Be abejonės, pasakoti istoriją pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku yra sudėtinga, tai reikalauja daug pastangų, bet, manau, toks būdas sukuria betarpiškumo atmosferą ir įsuka skaitytoją į tam tikrą ritmą, priverčia jį pasijusti taip, tarsi jis pats būtų įtrauktas į nuotykį, kuris vyksta tikrovėje, dabar, šią akimirką.
- Dažnai iš ankstesnių knygų pasiskolinate kokį antraeilį personažą ir padarote jį pagrindiniu kitos knygos pasakotoju. Kodėl?
- Kaskart ėmęsis kokios nors garsenybės autobiografijos, galėjau žvelgti į pasaulį vis kitomis akimis. Patikėkit, tai be galo įdomu. Rašydamas trilerį noriu patirti tą patį jausmą. Naujas pasakotojas man yra lyg šviežio oro gūsis. Aš nesergu savo personažais. Stengiuosi, kad kiekvienoje knygoje skaitytojas rastų ką nors nauja – naują perspektyvą, kitokį požiūrį į pasaulį, naujų personažų. Pavyzdžiui, „Naktiniame kelte“ istoriją pasakoja Ališa Barba, jums jau pažįstamo inspektoriaus Vinsento Ruizo porininkė, su kuria skaitytojai susipažino dar „Amnezijoje“. Aš tikrai norėjau parašyti knygą iš moteriškos perspektyvos.
Be abejonės, man, į penktą dešimtį įkopusiam rašytojui, tai buvo rimtas išbandymas, juk Ališa yra 28-erių metų mergina, ir dar indų kilmės... Žiūrėti į viską jos akimis, sukurti jos biografiją ir įtikinti skaitytoją – tai nemenkas iššūkis. Bent man personažų charakterių kūrimas yra svarbiausia rašymo proceso dalis. Turiu padaryti taip, kad skaitytojams rūpėtų mano personažai, kad jie jaudintųsi dėl jų likimo. Todėl labai tikiuosi, kad skaitytojai pamils Ališą ir kartu su ja leisis į šią kelionę...
- Vis dėlto būtent Džo O‘Loflinas yra populiariausias Jūsų personažas, būtent jis dažniausiai tampa istorijos pasakotoju. Kodėl vis grįžtate prie jo?
- Džo apdovanotas nuostabiu protu, bet yra be galo žmogiškas, empatiškas. Jam būdingas labai savotiškas humoro jausmas, o tai svarbu, kai knygoje užkabinamos tokios niūrios temos. Džo pasižymi unikalia įžvalga ir puikiai nusimano apie žmogaus elgseną, – ši savybė labai svarbi, kai reikia atskleisti žmogaus proto paslaptis. Juodu su Vinsentu Ruizu sieja graži draugystė. Jie be galo skirtingi, bet jiems puikiai sekasi dirbti kartu.
- Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena?
- Kai pasakysiu, visi ims pavydėti. Žadintuvu nesinaudoju, pabundu ir be jo. Atsikėlęs einu į paplūdimį daryti mankštos, po to pusryčiauju kavinėje, ką nors keverzodamas į bloknotą. Stengiuosi per dieną parašyti bent 500 žodžių, jei gerai sekasi, išspaudžiu dvigubai tiek, o vakarais renku faktinę medžiagą, atsakinėju į laiškus ir tikrinu korektūrą.
- Mėgstate rašyti ranka? Ir kaip dėliojate knygos planą?
- Taip! Išeinu iš namų, įsimaišau į žmonių minią ir žymiuosi pastabas bloknote. Be to, rašydamas ranka šlifuoju dialogus. Neklauskite kodėl, bet popieriaus ir rašiklio draugija mane veikia stebuklingai ir aš automatiškai imu rašyti tvarkingus sakinius, galvoje akimirksniu gimsta taiklūs sąmojai. Grahamas Greeneʼas buvo teisus sakydamas, kad žodžių užrašymas popieriuje yra baigiamoji rašymo proceso dalis.
Svarbiausias darbas jau būna atliktas pasąmonėje. Prisipažinsiu, kurti siužeto vingius man yra sunkiausia ir nemaloniausia rašymo proceso dalis. Man labiau patinka kurti personažus, jų biografijas ir dialogus, o siužeto kūrimas – tikras galvos skausmas, mat dabar skaitytojai yra pasikaustę ir nuspėja daugumą siužeto vingių apie juos dar nė neperskaitę.
- Kaip manote, ar galima išmokti rašyti populiarias knygas?
- Manau, kad galima išmokti rašyti – panašiai kaip išmokti piešti arba žaisti tenisą ar golfą, bet teorijos išmanymas nedaro žmogaus puikiu rašytoju. Tik jis pats gali užrašyti žodžius, niekas kitas už jį to nepadarys. O tam reikia praktikos. Ir atkaklumo. Jei rašote dėl to, kad aistringai to trokštate, nusiteikite visą gyvenimą truksiančiam meilės romanui...
- Kaip Jums pavyksta išlaikyti įtampą savo knygose?
- Aš lėtai „auginu“ įtampą, tad ji niekur ir nedingsta. Pasakojama istorija – tarsi lėtai degantis dagtis, taigi, užtenka laiko susipažinti su personažais ir apie juos šį tą sužinoti. Bet ilgainiui tas dagtis ima degti vis greičiau ir greičiau, ir paskutiniame knygos trečdalyje įvyksta sprogimas. Belieka tikėtis, kad tuo metu skaitytojui tikrai rūpės, kuo gi viskas baigsis.
