Bavarijos princesė Elžbieta, imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I žmona, visą Europą žavėjo savo grožiu ir žavesiu. Poetai jai skyrė eiles, o dailininkai tapė jos portretus. Atrodė, kad imperatorienei Sisi, kaip Elžbietą meiliai vadino artimieji, o vėliau ir visa Austrija, buvo lemta nugyventi laimingą ir ramų gyvenimą, rašoma historyextra.com.
Tačiau gyvenimas rūmuose nebuvo saldus: nuolatinės anytos – erhercogienės Sophie – priekabės buvo nepakeliamos. Jaunutė imperatorienė, iki to laiko susilaukusi dviejų dukterų – Sophie ir Giselos – nusprendė išsivaduoti nuo šios globos. Anytos elgesys jos vaikų atžvilgiu pasiekė absurdišką ribą: visagalės imperatoriaus motinos nurodymu Elžbietai buvo uždrausta matytis su savo dukrelėmis ir jai net per patrankos šūvį nebuvo leidžiama prie jų priartėti.
Elžbietai teko spausti savo vyrą, kuris buvo švelnios prigimties ir troško, kad rūmuose vyrautų ramybė ir tvarka. Jie kartu išvyko į Vengriją, ir Sisi švytėjo iš džiaugsmo: pagaliau ji galės atsidžiaugti motinyste ir myluoti savo vaikus!
Tačiau šį džiaugsmą užgoš netikėtas sielvartas. Pakeliui susirgo jos dukros ir viena iš jų – 2 metukų pirmagimė Sophie – mirė. Tai, beje, buvo ne vienintelė netektis jos gyvenime. Kiek vėliau nusižudys jos sūnus Rudolfas, imperatoriškosios dinastijos sosto įpėdinis. Jis buvo auginamas griežtomis, beveik rūsčiomis sąlygomis, nuolat ilgėdamasis savo motinos ir retai ją matydamas.
Sisi dėl šios tragedijos kaltino save ir savo bavarišką kilmę: jos šeimos vyrai visada pasižymėjo silpna psichika. Ji pripažino sau, kad padarė lemtingą klaidą, kai pernelyg daug dėmesio skyrė po sūnaus gimusiai dukrai Valerijai ir apleido nelaimingą berniuką. Pavargusi nuo ją persekiojusio liūdno likimo, nuo imperatoriškųjų rūmų sąlygų, kurios priminė kartą ir visiems laikams nustatytas kareivinių taisykles, imperatorienė Elžbieta didelę dalį savo gyvenimo praleido keliaudama.
Toli nuo savo dukterų, kurių auklėjimu užsiėmė imperatoriškieji rūmai, ir toli nuo vyro, kuris pamažu atšalo ir pradėjo megzti romanus. Tačiau Elžbieta abejingai žiūrėjo į savo sutuoktinio meilės ryšius su vieno geležinkelių tarnautojo dukra, o vėliau – su aktore, kurių jis net neslėpė.
Sisi išliko tyrumo ir padorumo pavyzdžiu. Nepakenčiamas Vienos oras, persmelktas veidmainiško griežtumo, už kurio slypėjo melagystės ir ištvirkavimai, gynė Elžbietą į salas ir kalnus, kur ji visiškoje vienatvėje galėjo pamiršti visus rūpesčius ir bėdas.
Beje, Elžbieta paniškai bijojo pasenti. Ir jai iki pat savo dienų pabaigos pavyko išsaugoti puikią figūrą ir gaivų veidą. Tačiau dabar kai kurie gražuolės imperatorienės grožio ritualai ir procedūros mus atrodo juokingi. Pavyzdžiui, naktinėms veido kaukėms Sissy naudodavo žalios veršienos gabalėlius ir dievindavo vonias su šiltu alyvuogių aliejumi. Ji taip pat buvo puiki raitelė ir jodinėjimą žirgais derino su ilgais pasivaikščiojimais miške.
Po visų tragiškų gyvenimo įvykių Elžbieta liovėsi dėvėti šviesių spalvų drabužius ir paskutiniais savo gyvenimo metais veidą slėpdavo po juodu šydu.
Europoje jos reti vizitai būdavo nekantriai ir džiaugsmingai laukiami: į slogią atmosferą ji visuomet įnešdavo šviesios šventės jausmą. 1898 metų rugsėjo 9 dieną Sisi atvyko į Ženevą ir kitą dieną jau skubėjo išvykti iš miesto. Ji, kankinama blogos nuojautos, nerimavo ir negalėjo rasti sau vietos. Reikėtų pasakyti, kad Sisi nemėgo triukšmo ir viešumo, todėl imperatorienės Elžbietos, vilkinčios kuklia suknele, niekas nepažino.
Pakeliui į prieplauką (imperatorienė buvo nusistačiusi prieš asmeninę apsaugą, todėl ją lydėjo tik viena draugė grafienė) prie Sisi pribėgo nepažįstamas vyriškis ir aštria dilde smogė jai į krūtinę. Ji dar pusvalandį buvo gyva ir nustebino tuo, jog dar sugebėjo kalbėti ir judėti. Madingas terorizmas ir karūnuotų asmenų medžioklė Europoje jau buvo įgavusi pagreitį. Tačiau kaip tai siejosi su Sisy, nelaiminga ir niekam blogo nepadariusia moterimi?
Jos žudikas, italų anarchistas Luigi Lucheni, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir po daugiau nei dešimties metų pasikorė kameroje. Amžinojo poilsio Sisi atgulė Vienoje, šimtmečius skaičiuojančiame Habsburgų mauzoliejuje, šalia savo sūnaus ir dukters. Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pasirodė garsioji Ernsto Marischkos kino trilogija apie Elžbietą iš Bavarijos.
Sisi vaidmenį puikiai atliko Romy Schneider – viena gražiausių pasaulio kino žvaigždžių. Dėl lemtingo atsitiktinumo jos pačios likimas tapo ne mažiau tragiškas, kaip ir pagrindinės filmo herojės.
