Daug sakantys ir iškalbingi yra vilniečio trenerio Gedimino Rastenio 2006 metais, pasaulio šachmatų čempionate iškovojus bronzos medalį, pasakyti žodžiai: „Viktorija įrodė, kad yra viena lyderių ir planetos šachmatininkų elite. Dabar nebijau prognozuoti, kad ji iškovos ir pasaulio čempionės karūną. Tik laiko klausimas: kada ir kur.“
Šiuos žodžius tarsi patvirtina naujausi sportininkės laimėjimai. Prieš mėnesį Viktorija Rijekoje (Kroatija) vykusiame asmeniniame Europos šachmatų čempionate trečiąkart tapo vicečempione. Prieš paskutinę partiją visą laiką pirmavusi Lietuvos atstovė tik puse taško pralaimėjo švedei, už nugaros palikdama 156 šachmatininkes.
- Kaip jaučiatės tik per plauką netapusi Europos šachmatų čempione?
Esu laiminga ir džiaugiuosi šiame čempionate pasiektais labai gerais rezultatais. Tai, žinoma, kainavo be galo daug jėgų ir teko išgyventi didelę įtampą. Dabar, žvelgdama atgal, kai viskas priblėso, džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau. Po kelių dienų bus paskelbti nauji reitingai apskaičiavus taškus, kuriuos laimėjau šiame čempionate.
Nuoskaudos, nelaimėjusi aukso, tikrai nejaučiu. Važiuodama į varžybas, norėjau išsikovoti teisę dalyvauti pasaulio čempionate. Mano vardas yra tarp keturiolikos laimingųjų, kurie jame dalyvaus.
Žinau, daugelis manė, kad šį kartą man tikrai pavyks iškovoti pirmą vietą. Mano rezultatai išties buvo geri, bet varžybų baigtis sprendžiasi ne penktame, aštuntame ar devintame rate, o paskutiniajame. Todėl blaiviai vertinu varžybų baigtį.
Europos šachmatų čempionate aš įvykdžiau vyrų didmeistrio normą. Tai aukščiausias pasiekimas, galimas iškovoti šiame sporte. Lietuvos istorijoje tik 5-6 vyrai gali pasigirti tokiu aukštu pasiekimu. Vyrų didmeistrio vardo siekiau iš sportinių paskatų. Pasaulyje tik dvylika moterų turi šį titulą. Tai tas pats, kas akademinėje visuomenėje tapti mokslų daktaru. Vadinasi, einu tinkama linkme, kad taip įvertintos mano pastangos.
- Kokio dar laimėjimo siekiate?
Gruodžio mėnesį vyks pasaulio moterų čempionatas, kuris rengiamas kas dveji metai. Svarbiausiame moterų šachmatininkių turnyre stengsiuosi parodyti viską, ką galiu ir sugebu, noriu pasirengti labai gerai, nes jame galima laimėti daugiau nei Europos čempionate. Siekti dar tikrai yra ko. Be to, ir pasiekus galima gerinti reitingą ir kilti.
- Ar yra šachmatininkė, į kurią lygiuojatės?
Ne. Visų laikų geriausia moteris šachmatininkė, kurios pasiekimų iki šiol niekas nepakartojo ir, greičiausiai, artimiausiu metu nepakartos, yra vengrė Judit Polgar. Ji žinoma ir tuo, kad niekada nežaidė su moterimis. Nuo vaikystės visuose turnyruose, visose varžybose žaidė tik su vyrais. Jos pasiekimų pakartoti negalėčiau, net stipresnės sportininkės prie jos vos vos priartėja. Negaliu sakyti, kad į ją lygiuojuosi. Aš einu savo keliu ir darau tai, ką galiu padaryti.
- Ar tai, jog geriausia moteris šachmatininkė žaidė tik su vyrais, liudija skirtingas vyrų ir dailiosios lyties atstovių galimybes šachmatų sporte?
Skiriasi tik rezultatai. Pagal reitingą pirmajame vyrų šimtuke yra tik viena moteris. Tai paaiškinama tuo, kad tradiciškai šachmatais visada žaisdavo vyrai. Lyginant situaciją, buvusią prieš 50 metų, su dabartine, matoma didžiulė pažanga. Jeigu šachmatais žaidžiančių moterų daugės, rezultatai palengva išsilygins. Skirtumas tikrai nerodo blogesnių galimybių, jis yra tik dėl to, kad moterų žaidžia kur kas mažiau.
- Kuo Jus sužavėjo ši vyriška sporto šaka?
Šachmatais pradėjau žaisti labai anksti – šešerių metų. Negaliu sakyti, kad tada mane kažkas patraukė. Šachmatai buvo vienas iš žaidimų, kuriuos žaidžiau. Tuo metu lankiau keletą būrelių, šachmatų buvo vienas iš jų. Pradėjusi žaisti varžybose, keletą kartų laimėjusi, pamačiau to pomėgio prasmę. Sąmoningumas atsirado gal aštuntoje klasėje, tada man atrodė svarbu daug treniruotis, daug laiko praleisti prie šachmatų lentos. Mokykloje pradėjau mokytis eksternu. Buvo labai sunku derinti žaidimą ir pamokų atsiskaitymus. Parvažiavusi iš varžybų tuoj pat turėdavau daryti namų darbus, ruoštis atsakinėti.
Tuo metu jutau didelį savo mokytojų, tėvų palaikymą. Tėčiui labai patiko šachmatai, jis jais labai domėjosi. Jis buvo įsitikinęs, kad šachmatai labai naudingi vaikui. Šiai nuomonei ir aš pritariu, žinoma, jei vaikui patinka jais žaisti. Man patiko, todėl tėtis ir skatino vis giliau nerti į šią sporto šaką. Mama taip pat daug padėjo – važiuodavo į varžybas, už mane sirgdavo, palaikydavo psichologiškai. Todėl galiu sakyti: abu tėvai suvaidino svarbų vaidmenį man tampant šachmatininke, ir pirmąsias pergales tarptautinėje arenoje pasiekiau didelės tėvų paramos dėka.
- Kas dar, be namiškių, Jus palaiko per varžybas?
Mano treneris Gediminas Rastenis. Jis labai daug padeda, pataria. Jei jo nėra varžybose, susiskambiname, palaikome ryšį. Tai labai smagu.
- Ar neskaudu, kad mūsų valstybė visiškai neprisideda ir nepalaiko Lietuvos vardą garsinančios sportininkės?
Iš tikrųjų, Lietuvos sporto federacija į jokias varžybas nesiunčia nei manęs, nei mano trenerio, nefinansuoja jokio išvykimo, pasirengimo. Akivaizdu – šachmatai nėra prioritetinė sporto šaka, nėra nė olimpinė. Tai, žinoma, trūkumas. Prieš dešimt metų atrodė, jog šachmatai taps olimpine sporto šaka ir bus daug lengviau siekti laimėjimų, gausim finansavimą. Šią mintį palaikė tuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas, dabar jau a. a. Chuanas Antonijas Samarančas. Tačiau pasikeitė valdžia, ir pasiūlymas šachmatus įtraukti į olimpinių sporto šakų sąrašą buvo atmestas.
Iš Lietuvos sporto federacijos norėtųsi supratingumo, palaikymo. Tačiau ne visada viskas sklandžiai einasi. Toks gyvenimas, ir kai kurių dalykų nepakeisi.
Ar prieš varžybas stengiatės sužinoti savo varžovių silpnąsias vietas, jų žaidimo taktiką, strategiją?
Be abejo, taip. Varžovių žaistų partijų analizavimas, darbas su duomenų bazėmis, bandymas numatyti, kaip jos žais, yra pasirengimo varžyboms dalis. Didelis dėmesys skiriamas ir fiziniam pasirengimui, nes per varžybas 4-5 valandas reikia išlaikyti ir koncentruoti dėmesį. Tai bus sunku, jei būsi pavargęs, neišsimiegojęs, fiziškai silpnas.
- Kaip palaikote fizinę formą?
Nekultivuoju labai aktyvių sporto šakų. Aš mėgstu greitai vaikščioti ir per varžybas stengiuosi viso laiko, kaip kad daugelis šachmatininkų daro, neleisti uždaroje patalpoje. Vasarą mėgstu nuvažiuoti prie jūros. Kartais bėgioju krosus, bet aš jų labai nemėgstu. Jei bėgioju, vadinasi, manęs laukia labai atsakingos varžybos. Kartais užtenka namuose gerai išsimiegoti, pailsėti, ir pasikrauni jėgų.
Dar domiuosi joga. Patinka idėja, kai kurie pratimai. Ateityje norėtųsi labiau pasigilinti į šią sritį.
- Kiek varžybų sėkmę lemia varžovui jaučiama simpatija ar antipatija?
Ji egzistuoja tiek vyrų, tiek moterų varžybose. Dauguma šachmatininkių yra ne tik mano kolegės, bet ir geros pažįstamos, draugės. Ir kai ateina laikas su kuria nors žaisti, turi nuo visų draugysčių atsiriboti, tarsi jas pamiršti, nors tai labai sunkiai pavyksta.
Paskutinėse varžybose – rusų klubiniame žaidime – paskutinę lemiamą partiją žaidžiau su gera drauge Natalija Žukova, su ja prieš porą mėnesių kartu gyvenome, žaidėme vienoje komandoje. Ta partija buvo svarbi mums abiem. Aišku, būtų maloniau aplošti tą, kuris nėra geras draugas. Tačiau tokios mintys kankina, nesmagiai jautiesi tik prieš varžybas arba po jų. Žaisdamas galvoji tik apie žaidimą ir figūrų variacijas, visa kita nueina į antrą planą. Jokio asmeniškumo nėra, ir tai visi supranta. Įsižeisti, kad kas nors laimi, o kas nors pralaimi, būtų tiesiog neprotinga.
- Ar prieš varžybas paisote kokių nors prietarų, turite talismanų?
Nieko neturiu, stengiuosi nuo jų nepriklausyti, atsiriboti. Žinau, daug šachmatininkų jais pasikliauja, ypač vyrai. Kai laimi, nesiskuta barzdos. Dar labai paplitęs laimingo tušinuko prietaras. Mes visi specialiame blanke užrašome partiją. Pralaimėjęs šachmatininkas į kitas varžybas neatsineš to paties tušinuko. Daugelis taip daro, kartais ir aš.
- Ar sapnuojate šachmatus?
Kartais. Paskutines dvi naktis sapnavau šachmatų padėtis.
- Ar, sėdėdama prie šachmatų lentos, greitai nusprendžiate, kaip, su kokia figūra eiti?
Tam reikia daug laiko. Dažniausiai per partijas man jo trūksta, dvejoju, abejoju ilgiau nei reikia. Aš ne iš tų, kurios greitai žaidžia. Mėgstu įsigilinti į figūrų padėtis, ėjimus. Tai stiliaus dalykas.
- O kaip gyvenime? Ar reikšmingiems sprendimams taip pat sunkiai ryžtatės?
Lūkuriuoti mėgstu ir gyvenimiškose situacijose. Jei sprendimas labai svarbus, dažnai sunku jį priimti paskubomis ir greitai. Žinoma, daug lemia reikalo svarbumas. Tarkim, į kelionę galiu susiruošti ir per 5 minutes.
- Kodėl pamilote šachmatus?
Man jie patinka, nes jais galiu įgyvendinti savo idėjas, ambicijas, norus, tai, ko gyvenime man trūksta. Svarbiausia – intelektiniu būdu.
- Ar šiame sporte yra amžiaus cenzas?
Tik iš dalies. Kuo jaunesnis žmogus, tuo jam fiziškai lengviau žaisti. Tačiau dabartinis pasaulio čempionas – keturiasdešimtmetis, Europos čempionė, prieš mane laimėjusi paskutiniame Europos čempionate, artėja prie penkiasdešimtmečio. Ji laikoma veterane, bet metai jos pajėgumo tikrai nesumažino, ji puikiai žaidžia. Todėl galima sakyti, kad šachmatai yra sporto šaka, kuriai amžiaus cenzas negalioja.
Tačiau daugeliui sportininkų ateina laikas, kai nebenori žaisti, nes psichologiškai pavargsta, nebenori gyventi nuolatinėje įtampoje. Tada pradeda treniruoti vaikus, imasi kitos veiklos.
Sutikta gatvėje visada atrodote gerai nusiteikusi. Jums nebūdinga arogancija, pasipūtimas.
Kai kurie šachmatininkai tituluojami genijais. Kai taip tave vadina, labai sunku bendrauti su aplinkiniais, nes esi pastatomas į ypatingą padėtį. Manęs genijumi niekas nevadina. Visada buvau laikoma talentinga šachmatininke, todėl nebuvo priežasčių jaustis aukštesne už kitus žmones.
- Norite, kad abu sūnūs sektų Jūsų pėdomis ir tęstų šeimos tradiciją?
Paprastai šachmatininkų vaikai gerais šachmatininkais netampa. Labiausiai noriu, kad jie užsiimtų tuo, kas jiems bus įdomu. Norėčiau, kad išmoktų tų kalbų, kurias aš moku, pamatytų šalis, kuriose aš lankiausi. Ir patirtų daug gražių jausmų.
- Savo sūnus – vyresnėlį Dmitrijų, šešiametį Aleksandrą – vežatės į varžybas?
Retai, dažniausiai jie pasilieka namuose. Dmitrijų pernai vežiausi į Sardiniją, kad pamatytų nuostabių vaizdų. Aleksandrą buvau pasiėmusi važiuodama į Čekiją, Vokietiją. Norint kartu pasiimti vaikus, kviestis pagalbon turiu tėvus, nes varžybos vyksta 4-5 valandas, po jų turiu analizuotis klaidas, ruoštis kitam ratui. O vaikai juk reikalauja besąlyginio dėmesio. Jie greitai auga, netolimoje ateityje, kai bus laisvi nuo pamokų, galės daugiau su manimi keliauti. Smagu į varžybas važiuoti su savo palaikymo komanda.
- Kalbėdama apie savo atžalas, kartą pasakėte, jog daugiausia pasiekėte augindama vaikus.
Taip jau susiklostė, kad aš labai jauna susilaukiau vaikų. Pirmąjį sūnų gimdžiau aštuoniolikos, antrąjį po dvejų metų. Gimus atžaloms, mano gyvenime atsirado didžiulė motyvacija. Išvažiuodama iš namų, palikdama mažus vaikus, privalai maksimaliai stengtis ir atiduoti visas jėgas, kad pateisintum laiką, praleistą atskirai. Gimus vaikams pradėjau stabiliau žaisti. Juk tik vaikai suteikia gyvenimui prasmę.
