Lemtingi 1948-ųjų gegužės įvykiai, kai prasidėjo viena masiškiausių tremties operacijų kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), neaplenkė ir panevėžietės Reginos Kietytės šeimos, tuo metu gyvenusios vos keli kilometrai nuo Rokiškio geležinkelio stoties.
„Kai nuvežė į Sibirą, neprisiminiau jokios Lietuvos, jokio trėmimo. Sibiras buvo mano realybė. Ten ir augau vienuolika metų“, – sako Regina, anuomet buvusi per maža ką nors prisiminti.
„Užsidirbo“ Sibirą
Už ką jos šeima buvo ištremta, panevėžietė, kaip ir daugelis to paties likimo žmonių, sužinojo tik nepriklausomos Lietuvos laikais. Sprendžiant iš archyvuose išsaugotų dokumentų, „nusikaltimų“ būta ne vieno. Reginos Kietytės tėvas įtartas partizanų rėmimu – tą liudijo kažkokie nežinomi asmenys. Kaltintas ir šautuvo laikymu. Nors, Reginos žiniomis, jos tėtis – prezidento Smetonos laikais tarnavęs kariuomenėje, vėliau buvęs šauliu, – vos prasidėjus pirmai sovietų okupacijai ginklą pridavė.
Kliuvo Kiečiams ir už tai, kad turėjo 40 hektarų žemės, buvo pasiturintys, pažangūs ūkininkai. Reginos tėvas buvo vyriausias savo šeimoje, vos 5-erių likęs našlaičiu. Jo mama tris sūnus augino viena. Tad lengvo gyvenimo nė vienam ragauti neteko. Tik iš sunkaus darbo ūkis galiausiai suklestėjo. Pasak buvusios tremtinės, jos tėtis buvo išsimokslinęs: puikiai kalbėjo lenkiškai, rusiškai, mokėjo vokiškai. Ūkininkaudamas taikė pažangias technologijas ir naudojo motorizuotus padargus. Su tuomete Žemės ūkio ministerija buvo sudaręs sutartį, tvarkė buhalteriją, žymėjo, kur ir ką sėjo. Ministerijos specialistai teikdavo patarimus apie sėjomainą, augalų rūšis ir pan.
„Prasimušė gyvenime – ir užsidirbo Sibirą“, – šeimą ištikusią lemtį vienu sakiniu apibendrina jo dukra.
Žaidimai pasitelkus fantaziją
Kiečiai atsidūrė Krasnojarsko krašte, Piskunovkos kaime ant Jenisiejaus kranto. Kaip pasakoja R. Kietytė, lietuvius tremtinius pirmiausia apgyvendino didžiuliame apleistame barake, kurį vietiniai vadino „polskij barak“ – lenkų baraku. (Jos žiniomis, 1939 metais sovietams užpuolus Lenkiją, ten gyveno ištremti lenkų kariškiai.) Tačiau darbštūs lietuviai per vasarą suskubo susiręsti šiltesnius namelius – juk žiemą, tuose kraštuose įsigalinčią jau spalį, kiaurasieniame barake, vienas nuo kito atsiskyrę tik paklodėmis, vargiai būtų išgyvenę. Palei Jenisiejų lietuviai pasistatė dešimt nedidelių namukų, kiekvienas jų buvo skirtas dviem šeimoms.
Kirtimuose išsirovę kelmus, pasisodino bulvių. Užsiaugindavo net pomidorų, nors tie ne visada spėdavo lauke sunokti – prisirpti baigdavo jau nuskinti. R. Kietytė pamena vaikystėje jokių žaislų neturėjusi, tad lėles siūdavo pati iš senų drabužių. Prasimanydavo ir kitų pramogų. Piskunovkoje buvo fabrikas, gaminęs pabėgius. Jame dirbo ir Reginos tėtis. Fabriko teritorijoje visada stūksodavo didžiuliai kalnai pjuvenų, po jas vaikams labai patikdavo braidyti.
Klimatas netiko
R. Kietytės tėvo gabumai ir rusų kalbos išmanymas Sibire labai pravertė. Fabriko vadovybė jį skirdavo dirbti ten, kur reikėjo susišnekėti rusiškai ar skaityti. Tai leido vyrui likti su šeima ir ja pasirūpinti. Tremtinių kaimelyje dirbti buvo varomi net 12–14 metų paaugliai. Tačiau R. Kietytės mama, atvykusi su nė dvejų metų neturinčia dukrele, to išvengė – tiesiog nebuvo kam palikti tokio mažo vaiko. Kai Regina pradėjo lankyti mokyklą, mirė Stalinas, tvarka sušvelnėjo ir mamos niekas nebevarė į darbus. Tačiau jų netrūko ir namuose, rūpinantis, kad šeima turėtų, ką valgyti. Be to, mažoji nuolat sirgdavusi, ilgai karščiuodavusi.
„Turbūt netiko Sibiro klimatas“, – svarsto buvusi tremtinė ir pasakoja, kad grįžus į Lietuvą per privalomą sveikatos patikrinimą paaiškėjo, jog visi tie ankstyvos vaikystės negalavimai nepraėjo be pasekmių – liko pažeisti plaučiai. Be to, kad žmonės iš vienokio klimato buvo perkelti į visiškai kitokį, Sibire visiems trūko vitaminų.
Vietiniai, anot Reginos, nuo infekcijų ir skorbuto gelbėdavosi „čeremšos“, arba meškinio česnako, lapais, dar kedrų riešutais, kurie laikyti deficitu, nes Piskunovkoje jų nebuvo. Šią snieguose skendinčią gatvę Piskunovkoje, pasak Reginos Kietytės vietiniai taip ir vadino – „litovskaja“, arba lietuvių. Čia iš Lietuvos atvežti tremtiniai iki pirmosios žiemos dar suskubo pasistatyti namus.
Beteisiai, priversti kentėti
Prireikus gydytojo ar kitokios pagalbos, vietiniai per upę keldavosi į gana netoli buvusį Kazačinską. Ten esančioje ligoninėje dirbo įvairių sričių medikai. Vasarą per Jenisiejų plukdydavo plaustus, o žiemą buvo ledo kelias. Tačiau tremtiniai toje bendruomenėje buvo atstumtieji – iš esmės beteisiai ir priklausantys nuo valdžios užgaidų.
„Lietuviai niekur negalėjo kreiptis, nes buvo draudžiama daugiau nei penkis kilometrus nutolti nuo gyvenamosios vietos – kitaip laukė antroji tremtis“, – R. Kietytės teigimu, už savavališką išvykimą iš gyvenvietės buvo galima sulaukti didesnės bausmės. Ji mena buvusi gal 3–4 metukų, kai mamai sykį nepakeliamai įsiskaudėjo dantį.
„Skausmas toks, kad nėra kur dėtis. Vaistų nebuvo. Kreipėsi į gyvenvietės komendantą leidimo vykti pas gydytoją“, – pasakoja Regina. Prašymą patenkino. Tačiau gydytoja, uždėjusi vaistų, liepė po savaitės vėl atvykti. Bet antrąkart komendantas mamos nebeišleido.
„Vaistai nebeveikė. Pamenu, kad mama dėjo ant danties kažkokią rūgštį ir išdegino tą vietą – pažeidė audinius. Tik grįžus iš Sibiro jai ištraukė šaknis“, – prisimena, kokių drastiškų priemonių tokiose situacijose būdavo priversti imtis tremtiniai. Tokių skaudžių patirčių, pasak R. Kietytės, buvo daugybė.
Tremtiniams būdavo numatytas duonos davinys: dirbantiems – didesnis, nedirbantiems ir vaikams – gerokai mažesnis. Bet kad tos duonos gautum, reikėdavo labai anksti stoti į eilę. O joje stovėdavo ne vien tremtiniai, bet ir laisvi darbininkai. „Mane, ketverių penkerių metų vaiką, mama siųsdavo užimti vietos eilėje, – pasakoja Regina. – Pamenu, kokia kančia būdavo, nes susirinkdavo laisvos, ne tremtinės, rusų moterys ir mane nustumdavo. Atėjusi mama klausdavo, kur eilė, o aš – nežinau. Būdavo, kad neįsižiūrėdavau į tas moteriškes ir nebežinodavau, kur stovėjau.“
Lietuvybės dvasia
Šviesių prisiminimų tremties metai paliko nedaug, tačiau jų yra. R. Kietytei vienas gražiausių – apie sniegą, kurio Sibiro žiemos negailėdavo.
„Tikras malonumas būdavo atsistoti ant tvoros pagal Jenisiejų ir šokti į pusnį“, – šypsosi pasakodama. Pradėjus lankyti vietos mokyklą, bene labiausiai į atmintį įsirėžė mokytoja, surašiusi jai patikėtų pirmaklasių tautybes.
„Kaip dabar prisimenu, bendraklasė čiuvašė išpyškino, kad „mama čiuvašė, tėtis čiuvašas“, o jie, vaikai, – rusai“, – sako ji. Reginai tą buvo sunku suvokti, mat, kaip ir kitų lietuvių, jos tėvai labai stengėsi išlaikyti lietuvybę. Aišku, vaikai yra vaikai. Jie norėjo draugauti, pritapti, tad įprato kalbėti rusiškai ne vien mokykloje. Tačiau išgirdusios šnekant rusiškai namuose, mamos griebdavosi šluotos.
Pasak R. Kietytės, kai jau buvo galima, jų šeima gaudavo iš Lietuvos siuntinius ne vien su maistu. Jos krikšto tėvas – mokytojas – atsiųsdavo ir lietuviškų knygelių. Tad mergaitė mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai. Dėl tremčių lietuvių tauta itin nukraujavo, pripažįsta R. Kietytė, – Sibiro platybėse žuvo daug išsilavinusių žmonių. Dalis jaunuolių nespėjo ar negalėjo baigti mokslų. Bet jie vis tiek tapo puikiais specialistais, ir savas atžalas skatino siekti mokslo – kad ir ten gauti aukštąjį išsilavinimą. Dažno vaikai, anūkai tapo mokslininkais, muzikais – neeilinėmis asmenybėmis.
„Banditka“ sulaukė pagyrimų
Kiečių šeimai tremtis baigėsi 1958-aisiais.
„Buvome tokie pavojingi, kad iš tremties paleido be teisės grįžti į Lietuvą“, – ironizuoja R. Kietytė. Vis dėlto tėtis užsispyrė grįžti į gimtąjį kraštą. Tad rašė prašymą po prašymo tuometei Lietuvos valdžiai, nors atsakymų taip ir nesulaukdavo. Kol sykį nusiuntė laišką tiesiai į Maskvą Nikitos Chruščiovo administracijai. Leidimas iš karto buvo suteiktas.
„Galvoju, gal N. Chruščiovui visa Sovietų Sąjunga buvo viena šalis – jiems jokio skirtumo, kur tas tremtinys gyvens. Netgi nesuprato tokio draudimo“, – svarsto Regina.
Tiesa, sugrįžę į Lietuvą, senųjų namų jau neberado: šie iš pradžių buvo nacionalizuoti, galiausiai nugriauti per melioraciją. Šeimai teko įsikurti Panevėžyje. R. Kietytė tada jau buvo šeštokė. Mokslo metus ji baigė Panevėžio 3-iojoje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Kadangi Sibire daug sirgo, nebuvo judrus vaikas, mergaitė visada daug dėmesio skyrė mokslams, o ir mokytis jai patiko. Tremtyje stropuolės niekas nepastebėdavo, tačiau Panevėžio mokyklai paprašius dokumentų apie naująją mokinę, situacija pasikeitė.
„Ten tremtinių net į pionierius stoti niekas neragino – nes mes gi „banditkos“, banditų vaikai buvome. Atvažiavus į Lietuvą, pradėjo plaukti pagyrimo raštai iš Sibiro“, – juokiasi Regina.
„Mes auginome vaiką Lietuvai“
Rusų mokykloje, kaip ta Panevėžyje vadinta sovietmečiu, buvusi tremtinė pirmąkart labai aiškiai pajuto esanti ne tokia, kaip kiti. Prieš grįžtant namo, siuvėja mergaitei persiuvo jos mamos iš Lietuvos atsivežtą gražų milinį švarkelį. Taip pat pasiuvo ilgą – „ant išaugimo“ – klostuotą rudą suknelę, mokyklinę prijuostę. Palyginti su šimtasiūlėmis, kuriomis vaikai rengti Sibire, kad nesušaltų pakeliui į mokyklą, drabužėliai buvo puošnūs.
„Padabino mane, kad gražiau atrodyčiau, nupirko vadinamąsias „vengerkas“ – aulinukus su neaukštu kulniuku… Tokia šeštokė ateina į mokyklą, kur, pasirodo, mokosi karininkų dukrytės. Buvo madingos trumpos plisuotos mokyklinės suknelės, baltos prijuostės, o maniškė – vos ne iki žemės!“ – pasakoja R. Kietytė.
Nepaisant to, klasės draugės naujokę priėmė šiltai. Vis dėlto, baigus šeštą klasę, tėvai nusprendė mergaitę perkelti į lietuvišką mokyklą. Regina pamena, kad mokyklos direktorius nenorėjo jos išleisti. Tačiau tėvai buvo nepalenkiami.
„Mes auginome vaiką Lietuvai, grįžome į ją ir ji neis į rusų mokyklą“, – toks griežtas buvo jų nusistatymas.
Tarp sovietinio elito – tremtinių dukra
Nors mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai, gimtąja kalba Regina kalbėjo su ryškiu rusišku akcentu. Tad lietuviškai mokyklai per vasarą ruošėsi padedama repetitoriaus. Rudenį jos laukė nauja mokykla – tuometė 1-oji vidurinė – ir naujos traumos. Vokiečių kalbos klasėje, į kurią priėmė R. Kietytę, mokėsi daug Panevėžio elito vaikų: saugumo viršininko dukra, kitų miesto įstaigų ir įmonių vadovų atžalos. Paradoksas, kad tremtinių dukra priimta į kolektyvą, kovojusį už komunistinės klasės vardą. Pasak Reginos, net ant kabineto durų kabėjo apie tai skelbianti lentelė.
„Ateinu į šią klasę ir niekas nenori su manimi sėdėti. Man nepersiuvo tos suknelės, be to, buvau su akiniais storiausiais stiklais, o ten – madingos suknelės, plisuotos prijuostės“, – pamena jautusis savotišku svetimkūniu.
Tačiau mergina gerai mokėsi, ir pažangumo siekusiai klasei tai buvo svarbu. Mokyklą R. Kietytė baigė atestate turėdama tik du ketvertus. Anais laikais už tokį gerą mokymąsi abiturientams buvo teikiami aukso, sidabro medaliai. Ji gavo tik pagyrimo raštą. „Nedavė medalio, nes nebuvau komjaunuolė, – gūžteli Regina. – Mane kalbino stoti į komjaunimą, bet mama buvo kategoriškai prieš. Sakydavo, kad mus komjaunuoliai išvežė į Sibirą ir namuose tokių nereikia.“
Išbandymai gyvenimo nesugriovė
Nors patyrė daug sunkumų, R. Kietytė suaugusi puikiai realizavo save visuomeninėje, darbinėje veikloje. Su pagyrimu ji baigė tuometį Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus-ekonomisto specialybę. Grįžusi į Panevėžį, daug metų dirbo Tiksliosios mechanikos gamykloje. Sibiro sunkumus iškentusi tremtinė įsijungė į žygeivių judėjimą, kuris gimė kaip pasipriešinimas sovietinei okupacijai.
„Kai susikūrė Sąjūdis, aktyviai dalyvavau gamyklos Sąjūdžio grupės veikloje, o 1990 metais buvau išrinkta į Panevėžio miesto tarybą“, – pasakoja R. Kietytė. Vėliau nuo 1992-ųjų iki 2013 metų ji dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje. Tuo pat metu neakivaizdiniu būdu baigė Nekilnojamojo turto vertinimo studijas, įgijo NT vertintojo kvalifikaciją. Ir nors, kaip pati sako, jau senokai pensijoje, energinga moteris prie šio užsiėmimo vis sugrįžta. „Ir mano širdies atgaiva – dainuoju Panevėžio tremtinių chore“, – šypsodamasi priduria buvusi tremtinė.
