Neabejinga svetimam skausmui
„Kol kas ir pati sau nesu suformulavusi aiškaus atsakymo. Pasikliaunu intuicija, jausmu, emocija, – bando ieškoti kūrybos paaiškinimo Renata. – Esu labai jautri. Negaliu ramiai žiūrėti į svetimo skausmą, netektį, socialines problemas. Moterų likimai, jų būsenos man labiausiai artimos, suprantamos. Be to, toli ieškoti nereikia: prieš akis – mama, jos gyvenimas. Mano kūryba – iš dalies pasakojimas apie ją ir apie visas kitas likimo nuskriaustas moteris.“
Dar mokydamasi Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale tekstilės specialybės mergina dalyvavo fotomenininko Gintaro Česonio momentinės fotografijos projekte „Opu“: miesto gatvėse fotografavo socialinės negerovės prislėgtas vyresnio amžiaus moteris. Trečiame kurse Renata palietė savaiminių abortų temą: nuaudė gobeleną, kurio spalvingame, pasaulį vaizduojančiame fone įrėmino pilką kiaušinio lukštą.
„Man patinka kalbėti simboliais. Šiuo atveju pilkas lukštas – prarastas kūdikis, – sako tekstilininkė, pastaruoju metu su Kauno moterų draugija stojusi į kovą dėl smurto prieš moteris. Praėjusių metų bienalėje ji eksponavo šešis prevencinius kaspinus su užrašais „Stop violence“. Kaspinai padaryti iš moterų plaukų, kiekvieno jų ilgis – apie 4 metrus.
Likimo simbolis
Šią medžiagą jauna menininkė pasirinko neatsitiktinai: plaukai jai – moters likimo simbolis. Vieni jų – šiurkštūs, kiti – švelnesni, dar kiti – suskilinėję, nusilpę, dažyti, žili, tiesūs, garbanoti... Renatai juos aukojo smurtą patyrusios moterys, kovos su smurtu aktyvistės, rinko plaukus per moterų pagalbos centrus, kirpyklose.
„Imu po ploną sruogelę į rankas, suku ant piršto ir jaučiu jų šeimininkės pečius slegiantį gyvenimo svorį. Kokios mintys užplūsta? Stengiuosi negalvoti: malda ir darbas, darbas ir malda už moteris“, – prisipažįsta Renata Laurinavičiūtė.
„Esu katalikė, todėl šiais prietarais netikiu, – pertaria ir tik nusijuokia man prabilus apie magišką plaukų galią. – Vienintelis dalykas, kurį man dar mažai įkalė mama: „Negalima išmesti nukirptų plaukų: paukščiai iš jų lizdus susisuks, o tada skaudės galvą – geriau juos sudeginti.“
Savita protesto forma
Beje, toks požiūris neakivaizdžiai paskatino Renatą kūryboje panaudoti plaukus: per ilgą laiką ji sukaupė labai daug savo pačios ir mamos plaukų, vis brandino mintį: ką iš jų padaryti?
Bandymų buvo ne vienas: 2011 metais parodoje „Kasdienybės virsmai“ stebino akmenėliai, musytės, vabaliukai – ką galima padaryti iš plaukų kuokštelio. Tų pačių metų pabaigoje ji iš dalelių sukūrė portretą „4284“ – tiek reikėjo susukti žiedelių iš skirtingų spalvų plaukų sruogelių ir ant tinklo sukurti paveikslą. Vėliau tekstilininkė sukūrė miniatiūrinių skulptūrų ciklą, už kurį Kėdainiuose vykusioje parodoje „Aštuntasis pasaulio stebuklas“ buvo pripažinta geriausio kūrinio autore.
Noras iškelti smurto prieš moteris problemą ir kuo nors prisidėti prie jos sprendimo paskatino menininkę sukurti prevencinius kaspinus, kurie tapo savotiška Renatos protesto forma.
Planuose – plaukų prijuostės
Pasak Renatos, plaukai – įdomi, plastiška medžiaga, labai primenanti siūlus. Gaila, kad jos paletė ne tokia ryški, kaip norėtųsi.
„Nuo mažens mane žavėjo spalvos, mėgau piešti, ketinau studijuoti tapybą, bet mama įspėjo, kad iš meno pragyventi sunku, tad pasirinkau praktiškesnę specialybę. Tekstilėje taip pat yra tapybos – tapau siūlais, kuriu audinius. Atsižvelgiau ir į tai, kad išmanydama tekstilę galiu ne tik kurti menus, bet ir savo rankomis padaryti viską, ko moteriai reikia, iš pigių, prieinamų medžiagų, – pasakoja menininkė. – Mano spalviniai deriniai pribloškė dėstytojus: kiek juose spalvų, buvo sunku suskaičiuoti.“
Spalvos liejosi ir jos baigiamajame bakalauro darbe „Jūra“: penkiuose didžiuliuose gobelenuose norėdama perteikti jūros emocijas Renata savaip panaudojo audinių marginimo technikos klokė (pranc. cloque) principą. Jos baigiamuoju magistro darbu tapo skirtingais būdais sukurti audinių pavyzdžiai.
Gal ir plaukus galima suausti į audinius?.. „Iš plaukų kuriu ne aš vienintelė. Kai kas iš jų mezga, daro papuošalus – kiekvienas menininkas turi savo išraiškos būdą“, – sako kaunietė ir žada ateityje iš plaukų sukurti prijuosčių ciklą.
Šis nepakeičiamas šeimininkės atributas – puikus moters likimo simbolis. „Ausdama“ prijuostes iš plaukų menininkė ketina atkartoti tautinius raštus ir taip užkoduoti ne tik moters egzistencinę prasmę, bet ir lietuvių tapatybę.
