Šiuos meninius rankdarbius mokytoja kuria ne tik pagal užsakymus, dovanoja artimiems žmonėms, puošia Šklėrių mokyklą. Labiausiai Ryšarda didžiuojasi pirmajai Lietuvos poniai Almai Adamkienei įteiktu karpinių paveikslu, kurį įteikė šalies prezidento žmonai lankantis Trakų mokyklose.
Karpiniais R.Kozubovskaja susidomėjo prieš 15 metų – tuomet trakiškiai autorės darbus pirmąkart išvydo ir parodoje. Vėliau darbai eksponuoti karpinių parodose Vengožave, Punske (Lenkija), Reinės ir Mezumo miestuose Vokietijoje, trijose respublikinėse parodose. Karpiniai spausdinti leidiniuose „Pasaulio popieriaus karpiniai”, „Lietuvos karpiniai”, „Rankdarbiai”.
Visur noriai dalyvauja
„Stengiuosi dalyvauti visose parodose,”– teigė tautodailininkė. R.Kozubovskaja yra Lietuvos tautodailininkų draugijos narė , o už rekomendavimą dėkinga elektrėniškei tautodailininkei Vandai Umbrasienei. Ryšardos darbais neseniai buvo galima pasigėrėti ir prestižinėje Vilniaus apskrities tautodailininkų parodoje.
Karpinių meno ištakos – senovės Kinijoje. Šiuo precizinių įgūdžių reiklaujančiu pomėgiu buvo užsikrėtę vienas garsiausių pasaulio dailininkų Pikaso, rašytojai Levas Tolstojus, Šervudas Andersonas.
Pilis ąžuolo viršūnėje
Už kūrybinę veiklą R.Kozubovskaja pelnė ne vieną apdovanojimą. Tautodailininkė labiausiai mėgsta tautinius lietuviškus motyvus, kuriuose vyrauja medžiai, augalai, žvėrys, paukščiai. Šie optimistiniai motyvai moteriai priimtinesni nei kryžiai ar liūdni smūtkeliai. Dominuoja baltame fone paskleisti juodi karpiniai, kurie, mokytojos žodžiais, Lietuvoje mėgstamesni nei spalvoti. Labai populiarūs Zodiako ženklai.
Trakų pilys – nuolatinė tema, kuri sprendžiama kuo įvairiausiai. Viename paveiksle pilies kontūrai įkomponuoti didelio ąžuolo viršūnėje, o pilis primena miniatiūrinį paukščių lizdelį.
„Konkretūs motyvai man priimtinesni nei abstraktūs. Pastariesiems neturiu potraukio, o galbūt ir fantazijos”, – svarstė tautodailininkė.
Patirtį perduoda jaunimui
Tautodailininkė mano, kad jos karpinių skaičius jau persirito per tūkstantį. Kita moters veiklos pusė – seminarai, kuriuos moteris yra surengusi daugelyje Trakų ir Elektrėnų savivaldybių vietovių. Seminaruose savo patirtimi R.Kozubovskaja dalijasi su pedagogais, kurie savo ruožtu ją perduoda savo mokiniams. Tautodailininkė yra sudariusi karpinių atlikimo technologijos dėstymo planą, sukūrusi dėstymo metodiką. „Šklėrių mokykloje dėstau vos 10 - ties mokinių būreliui, tačiau juo labai didžiuojuosi, juolab kad būrelio narys Andžejus Trombaček prieš kelerius metus dalyvavo karpinių parodoje Strasbūre”, – sakė mokytoja.
R.Kozubovskaja seminarus rengia ir neįgaliesiems. „Žmogus gali nevaldyti kojų, bet niekas jam netrukdo sėdėti prie stalo ir kurti įvairius dirbinius”, – įsitikinusi tautodailininkė.
Beje, iš dalies motinos keliu nuėjo ir R.Kozubovskajos duktė Henrieta, dirbanti technologijų ir piešimo mokytoja. Ji linkusi iš odos, kitų medžiagų komponuoti paveikslus.
Susidomėjo odos dirbiniais
Prieš kelerius metus tautodailininkė labai susidomėjo odos dirbiniais, kuriuos paįvairina linu, gintaru, gobelenu. Tai smulkūs juvelyriniai dirbiniai, papuošalai, rankinukai, piniginės, dėklai mobiliesiems telefonams, oda aptrauktos dėžutės ir užrašų knygelės. Originalūs dirbiniai labai vertinami. „Kadangi dirbiniai vienetiniai, jie tarsi atspindi kiekvieno užsakovo charakterį”, – sakė R.Kozubovskaja. Moteris oda aptraukia ir kai kurių karpinių paveikslų rėmus. Odą dirbiniams moteris įsigyja, pirkdama padėvėtas striukes, jas ardydama ir karpydama į gabalėlius.
Per pažįstamus, daugiausia pedagogus, surasdama užsakovų, moteris apgailestauja, kad Trakuose labai sunku parduoti tiek karpinių paveikslus, tiek odos dirbinius.Licencija metams kainuoja 500 litų. R.Kozubovskaja mano, kad vienetiniams dirbiniams licencija turėtų būti pigesnė, juolab kad jiems reikia daugiau ir rankų darbo, negu serijiniu būdu darant vienodus dirbinius.
Pavydi elektrėniškiams
Pasak R.Kozubovskajos, Elektrėnų savivaldybėje tautodailei geresnės sąlygos nei Trakų. Elektrėnuose daugiau tautodailininkų, todėl jiems lengviau tiek rengti parodas, tiek realizuoti savo dirbinius. Trakuose reikėtų tautodailininkų klubo ir nuolatinės vietos, kur tautodailininkai galėtų aptarti reikalus, galbūt organizuotų parodas ar net parduotų savo kūrinius. Tuomet žinotų ir gyventojai, kur galima būtų įsigyti kokį nors norimą rankdarbį ar dirbinį. Šiuo metu Trakuose tautodailininkų parodos organizuojamos priešokiais, tik per šventes, bet tuo metu gyventojams rūpi ne tautodailė.