Ir išties ji turi kuo didžiuotis – padarė svaiginančią karjerą mados pasaulyje ir versle, vėliau pasinėrė į tapybą ir dabar siekia meno daktaro laipsnio, negana to, ji yra keturių vaikų mama ir iki šiol žygiuoja podiumu.
– Kai į jus kreipiausi vyro pavarde, mane pataisėte ir prisistatėte mergautine pavarde. Ar tai reiškia, kad stengiatės likti nepriklausoma?
– Tai tik detalė, pakeitus pavardę, priklausomybė niekur nedingsta. Manau, gyvename jau nebe tame šimtmetyje, kad turėtume atsisakyti savo pavardės, su kuria gimėme. Vis dėlto sprendimas priimti vyro pavardę irgi turi tam tikro žavesio.
Nenoriu būti nepriklausoma. Tik kartais aš tikrai labai svajoju pabūti viena. Žinoma, šeima man pati svarbiausia, tačiau vienatvė man irgi patinka. Norėčiau turėti daugiau laiko ir paskaityti, ir susikaupti.
– Ar atsiranda tokių progų?
– Kartais atsiranda. Kaip tik dabar savaitei ruošiuosi išvažiuoti į Nidą, ten bus VDA meno kolonija. Ir nors vesiu praktiką studentams, man tai bus kaip atostogos. Net nepamenu, ar kada esu palikusi šeimą ir kur nors išvažiavusi savo reikalais. Bet tikiu, kad jie kažkaip susitvarkys ir be manęs. Vyrui bus didelis krūvis, bet vyriausias sūnus jau išvykęs studijuoti, namie belikę trys vaikai. Grįžusi vyrui turėsiu kompensuoti už tą atlaikytą krūvį (juokiasi).
Mano nuomone, laisvo laiko reikia mokėti pasidaryti. Manęs dažnai klausia, kaip aš viską spėju. Bet aš toli gražu spėju ne viską. Tiesiog susidėlioju prioritetus, neretai tenka kažko atsisakyti, tarkim, išgerti su draugėmis kavos man yra prabanga.
Tik norėčiau išmokti atsikratyti nerimo dėl nesutvarkytų reikalų. Mano mama visada sakydavo, kad labiausiai vargina neatlikti darbai. Galvodavau – apie ką ji čia kalba, o dabar jau suprantu. Aš negaliu ilsėtis, kai kažko nepadarau.
– Ne kartą apie jus esu girdėjusi: tai ta moteris, kuri turi keturis vaikus. Ar pati jaučiate, kad turite tokią „etiketę“?
– Išties, susiduriu su tuo, pavyzdžiui, kai mane kam nors pristato, būtinai pamini, kad turiu keturis vaikus. Lyg tai būtų kažkoks žmonių skirstymas į tam tikras kategorijas. Apskritai šiuolaikinėje visuomenėje yra daug stereotipų. O daugiavaikės šeimos nėra dažnos, gal dėl to mes ir keliame tam tikras asociacijas.
Vis dėlto, nors pagimdyti ir užauginti keturis vaikus nelengva, tačiau nuo to žmogus netampa nei geresnis, nei blogesnis arba įdomesnis ar mažiau įdomus. Į šią etiketę aš reaguoju ramiai. Beje, man pačiai daro įspūdį viena mokyklos draugė, kuri turi septynis vaikus.
– Ne viena šeima susilaukusi vaikų labai greitai užsisuka rutinoje, tačiau pažiūrėjus į jus, tiek veiklos turinčią moterį, atrodo, kad visi patyrimai dar prieš akis?
– Žinoma, visada viskas prieš akis, kad ir kokio amžiaus bebūtume. Aš tikiu gyvenimu, o ne, kaip sakoma, dagyvenimu. Atrodo, užaugom, praėjo paauglystė, pasimokėm, įsigijom kažkokią specialybę, vaikus pagimdėm ir jau lyg ir viskas. Tačiau aš manau, kad gyvenimas niekada nesibaigia, ir tame yra jo grožis.
– Jūsų šeima niekada nesivėlė į skandalus ar triukšmingas istorijas, arba bent jau tai nenuskambėjo garsiai. Ar galėtumėte savo šeimą pavadinti tobulos, darnios šeimos pavyzdžiu?
– Jei kur nors yra tokia šeima, kuriai pavyksta išgyventi be konfliktų, norėčiau su ja pasitarti. Mes ne šventieji, ir mūsų namuose kyla audros, ir dar kokios. Tačiau per tiek metų sužinojau viena – kad negalima karščiuotis. Kartais įsismarkavus atrodo, kad sprendimas išsiskirti yra labai arti. Tačiau tikrai verta susilaikyti. Ypač moterims, kurios yra kur kas emocionalesnės.
Gal iš šono ir atrodo, kad esame ideali šeima, tačiau šeima yra gyvas organizmas, būna visko. Beje, kai tik kas sužino, kad turime keturis vaikus, iškart paklausia: o ar visi vaikai nuo to paties vyro. Lyg tai būtų neįmanoma.
Silpnuoju periodu mums labiausiai padeda įsipareigojimas prieš vaikus. Tada galvoji: ar šitas konfliktas yra vertas tokio emocinio krūvio visiems šeimos nariams. O susitaikymas ir laimingas gyvenimas yra ranka paduotas. Dėl to kartais verta ir nusileisti, o jei labai norisi, galima ir pratylėti tas tris dienas. Kartais įsikarščiavęs gali pulti sakydamas: dabar jau viskas, skiriamės, bet lygiai taip pat gali sustoti, nusijuokti ir nueiti kartu išgerti kavos. Šita schema mums ne kartą suveikė.
– Tikriausiai galėtumėte duoti ne vieną naudingą patarimą, kaip susitvarkyti su tokia gausia šeimyna.
– Kai pagimdžiau pirmą vaiką, maniau: na, jau mano vaikas tai elgsis idealiai. Dabar sakyčiau, kad jis buvo eksperimentinis vaikas, nuo to laiko daug ko išmokom.
Aš daug domėjausi, skaičiau. Liūdna, kad kartais perskaitę instrukciją daugiau išmanome apie kokį nors aparatą nei apie savo vaiko raidą. Žinoma, ne su viskuo, kas parašyta knygose, reikia sutikti. Svarbiausia, manau, nepamiršti, kad vaikas taip pat yra asmenybė, ir jį mylėti. Žinoma, viskas turi būti su saiku. Vaikas turi užaugti savarankiškas, jis bus kur kas laimingesnis jausdamas, kad pats gali priimti kai kuriuos sprendimus.
O šiaip aš esu labai griežta mama, kartais gal ir per griežta. Mūsų šeimoje svarbi disciplina, sutariame su vaikais, kad jie turi tam tikrų pareigų, mūsų namuose labai vertinamas nuoširdumas ir visiškai netoleruojamas melas. Žinoma, mūsų vaikai ir pykstasi, ir nesutaria, kartais būna tikras balaganas. Esame visiškai paprasta ir normali šeima.
Kalbant apie vaikų auklėjimą, manau, labai svarbu, kad bendrautų visos trys kartos: vaikai, tėvai ir seneliai. Kartais stebiu, kaip seneliai mūsų vaikus sugeba ramiai išmokyti tam tikrų dalykų, kurie iš mano lūpų skambėtų kaip moralas, o vaikai moralų nemėgsta ir net nepriima.
– Papasakokite apie savo profesinį kelią. Juk išbandėte ne vieną sritį.
– Man gyvenime daug kas įdomu. Tačiau tai yra ne tik dovana, bet ir nemenka apkrova. Kartais pavydžiu tiems žmonėms, kurie jau nuo vaikystės žino, kuo nori tapti užaugę. Man atrodo, kad tokiam žmogui lengviau, nes jam viskas aišku, o man dar reikia savęs ieškoti.
Po mokyklos nežinojau, ko noriu, tad, kai viena tarptautinė agentūra man pasiūlė modelio kontraktą, išvažiavau į užsienį. Septynerius metus blaškiausi po Europą. Modelio darbas man padėjo sutvirtėti ir suaugti, įgyti savarankiškumo ir net pasitikėjimo savimi.
Vis dėlto po kurio laiko man ėmė stigti stabilumo, norėjosi kažko rimtesnio. Tikriausiai čia vėlgi kalti stereotipai, kad būtinai turi pabaigti mokslus. Taip dar būdama Londone įstojau studijuoti verslo. Vėliau baigiau ir magistrantūrą.
Kai grįžau į Lietuvą, įsidarbinau vadybininke koncerne „MG Baltic“. Nuo pačios žemiausios grandies aštuonis kartus kilau karjeros laiptais, tad galiu sakyti, kad tikrai padariau svaiginančią karjerą (juokiasi). Suktis versle man tikrai labai patiko, tai įdomus ir dinamiškas darbas.
– Kodėl nusprendėte pasukti kitu keliu?
– Viskas pasikeitė, kai pagimdžiau trečią vaiką – pirmą dukterį. Atsimenu, po dviejų savaičių turėjau grįžti į darbą, bet žiūriu į ją lovytėje, ji šypsosi, tiesia rankeles, ir aš supratau, kad negaliu šito nebematyti. Supratau, kad pradėjusi dirbti pradingsiu įvairiuose susirinkimuose, manęs nebus visą dieną. Todėl grįžimą atidėjau, nutariau, kad daugiau laiko noriu skirti savo vaikams, labiau su jais susipažinti.
Vis dėlto aš suprantu tas moteris, kurios dėl karjeros lekia į darbą. Kai auginau pirmus du sūnus, man atrodė, kad gyvenimas sustojo, kad kol aš namie, kažkas eina pro šalį. O su dukra viskas pasikeitė – nežinau, ar sustiprėjo motinystės instinktas, ar taip įvyko dėl to, kad tai buvo pirmoji dukrelė, bet tada supratau, kad daugiausia dėmesio reikia skirti svarbiausiam – šeimai. Ir dėl to niekada nesigailėjau.
Gal taip atsitiko ir todėl, kad man visada rūpėjo stabilumas ir tuomet aš jį jau buvau susikūrusi. Savarankiška buvau jau nuo aštuoniolikos, žinojau, kad tėvai man negalės nupirkti bilieto namo. Tad labai vertinau ir įgytą profesiją, ir darbą. Kai jau užsidirbi tam tikrą vardą ir žinai, kad tau bus nesunku sugrįžti, pasidaro daug lengviau.
– Dabar esate menininkė. Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?
– Prasitęsus motinystės atostogas kažkokios veiklos man vis dėlto pritrūko. Tuomet aš įkūriau savo konsultacijų įmonę, konsultavau lietuvišką verslą, juk turėjau daug patirties. Įkūrusi verslą galėjau kontroliuoti savo darbo apkrovas. Šalia to – dabar net nežinau, kaip man šovė į galvą – nuėjau į suaugusiųjų meno mokyklą. Ten pradėjau tapyti.
Iki to laiko su menu neturėjau nieko bendro ir aš netikėdavau tame būrelyje išgirstomis pagyromis. Man norėjosi stiprios objektyvios nuomonės. Išgirdau, kad VDA vyksta toks prileidimas prie egzaminų. Ten buvusi komisija garsėjo savo griežtumu. Taigi nuvykau, parodžiau savo darbus ir jiems patiko. Negana to, visai netikėtai mane pačią paskatino stoti. Žinojau, kad į tapybą žmonės neįstoja ir po kelis kartus, o aš pabandžiau ir man pavyko. Tada jau supratau, kad reikia mokytis.
Studijos labai praplėtė mano akiratį. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą ir dabar studijuoju meno doktorantūroje.
– Jūsų gyvenimą būtų galima suskirstyti į atskirus etapus: buvote modeliu, verslininke, o dabar menininke.
– Iš tikro, net pačiai keista, kai pagalvoju, kad ir vienu žmogumi pabuvau, ir kitu, o dabar štai – dar ir menininkė.
Man vis dar kartais tenka pabūti modeliu, verslo patirtis taip pat praverčia. Be to, atradau vieną sritį, kur galiu suderinti visas šias patirtis – esu mados renginių režisierė. Pirmiausia šiame darbe man padeda tai, kad labai gerai pažįstu mados verslą, juk dalyvavau didžiausiuose pasirodymuose Paryžiuje ir Londone. Taip pat labai svarbūs vadybininkės sugebėjimai, aš žinau, ko iš to renginio tikisi verslas. O meninė saviraiška yra būtina.
- Ačiū už pokalbį.
