aA
Ištraukos iš Michelle Gable knygos „Susitiksime Paryžiuje“.
© Shutterstock nuotr.

I skyrius

Gus Krik Hilis
Midlbergas, Virdžinija
2001 m. spalis

– Gal ji mus nustebins, – tarė Erikas.

Juodu ėjo taku arklidės link, po Anės sandalais gurgždėjo žvyras. Oras buvo įkaitęs iki dvidešimt septynių laipsnių – neįtikėtina šiluma tokiu metų laiku, tikra bobų vasara. Skaisčiai spindėjo saulė, kalvų šlaitai tvieskė žaluma. Lapai dar nebuvo pradėję gelsti.

– Nustebins? – perklausė Anė. Po duobute jai kažkas virpėjo. Tolumoje suprunkštė arklys. – Na, ne. Mano mama niekada nieko nestebina.

– Nagi, nenukabink nosies. Taip nuolat nutinka. Kartais manai pažįstąs žmogų, tik staiga... – jis spragtelėjo pirštais. – Va, taip. Braukšt. Ima ir apsisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.

Ir jis staiga apsisuko. Anė nusijuokė.

– Laura Heili nesisukioja šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, – atsakė ji. – Visas jos gyvenimas – griežtai nubrėžta linija, vedanti viena kryptimi.

Išskyrus nedidelį nukrypimą, paskubėjo pridurti. Tas nukrypimas – tai Anė.

– Bet ji tave myli, – paėmė jos ranką Erikas. – Ir žinau, kad džiaugsis ne mažiau už mus. Jaučiu.

Anė nusišypsojo, ją kaskart užburdavo nepalenkiamas jo optimizmas. Visuomet giedros nuotaikos, Erikas nepavargdavo tikėti ateitimi, lyg naujokų rengimo stovykloje jų nieko kito ir nemokytų. Ji niekaip negalėjo apsispręsti, ar jaunuoliui, netrukus su jūrų pėstininkų padaliniu išvyksiančiam į

Artimuosius Rytus, toks požiūris yra itin naudingas, ar nepaprastai pražūtingas.

– Gal tu ir teisus, – atsakė ji, dar kartelį įveikta Eriko gebėjimo visur įžvelgti gera.

Visko gali būti. Laura tvirtindavo, kad jai užvis svarbiausia – Anės laimė. Anė su Eriku laiminga. Gal išties to ir pakanka.

Prie arklidės vartų juodu stabtelėjo. Anė giliai atsikvėpė, kai pro šalį pragageno pulkelis paauglių mergaičių. Visos ilgakojės ir sportiškos, jau beveik gražuolės, bet dar nepakankamai suaugusios, kad su jojimo kelnėmis ir batais atrodytų nepriekaištingai.

– Ką gi, – tarė ji. – Štai ir atėjome.

Ji atsargiai žengė kelis žingsnius ir įsižiūrėjo į gardą, kuriame pastebėjo žirgą rišančią Laurą.

– Puikiai šiandien padirbėjai, Sofi, – kreipėsi Laura į motiną su dukra, einančias pro šalį. – Kitas dvi savaites nebūsiu. Mane pavaduos Margareta.

Mergaitė pamojavo, paskui, prasilenkdama su Ane, nusišypsojo. Sofi buvo viena iš dvidešimties ar maždaug tiek vaikų, kuriuos Laura treniravo nemokamai. Ligotos mergaitės, joms nelemta gyventi ilgai ir laimingai. Laura visuomet rasdavo joms laiko, net kai visą dieną plušėdavo švytinčioje advokatų kontoroje miesto centre.

– Ak, sveika, Ane! – tarė Laura segdama kumelei kamanas. – Erikai. Nežinojau, kad judu čia.

– Ar ši mokinė paskutinė? – paklausė Anė, pasitikėjimo semdamasi iš už nugaros stovinčio Eriko. – Tu užsiėmusi?

– Ne, visai neužsiėmusi, – suveržė dirželį Laura. – Ką tik baigiau pamoką ir susiruošiau pajodinėti. Tai kas atsitiko?

Dešine ranka ji suėmė vadeles. Nusišypsojo, bet veidą temdė rūpestis. Laura visuomet nujausdavo, jei Anė sumanydavo ką nors netikusio, ką nors slėpė arba mėgino pernelyg sureikšminti. Šis nuovokumas Anę glumino – juk mama gyvena tokiame siaurame pasaulėlyje: tik darbas, Anė ir žirgai.

Prieš metus Laura darbą metė, tad dabar liko tik Anė ir ūkis. Tai iš kur ji tokia nuovoki?

– Judu norite man kažką pasakyti, – pralaužė ledus Laura, nes niekas kitas neišdrįso. – Būtų geriau, jei klotumėte nieko nelaukę. Nuo jūsų sklinda tokia įtampa, kad tuoj pasibaidys žirgai.

– Ponia, norėčiau gauti jūsų leidimą, – pradėjo Erikas. Jis kalbėjo tvirtai ir drąsiai.

Anė susigūžusi laukė, kada ant jų nusileis didelis storas Lauros debesis. Mama buvo gera, dosni, kartais labai linksma. Bet iš tolo pajusdavo nekokį sumanymą ir niekuomet nesidrovėjo pareikšti, kad jai neskaniai kvepia.

– Atleiskite, turėjau pirmiausia atsiklausti jūsų, – toliau kalbėjo Erikas, – na, bet netrukus mane perdislokuos. O judvi turite keliauti į Angliją. Viskas įvyko taip greitai. Bet aš dabar prašau.

O Dieve, pamanė Anė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Gal darau klaidą. Bet jau buvo per vėlu.

– Ar galėčiau vesti jūsų dukterį? – paklausė jis.

Tyla. Atrodo, net žirgas susidrovėjo ir baikščiai spardė šieną.

– Ponia?..

– Ar jūs tikrai prašote? – pagaliau tarė Laura. – Ar pranešate?

– Mama!

– Ane, ramiai, – tarė Erikas ir paglostė jai ranką. – Užgriuvome netikėtai. Leiskim mamai apsiprasti.

– Keista, bet ne taip jau ir apstulbau, – mąsliai nusijuokusi tarė Laura. – Kažkodėl žinojau, kad taip nutiks.

– Ponia Heili, aš ją myliu. Prisiekiu prieš Dievą ir visą šalį, kad su jūsų dukra elgsiuosi geriau nei bet koks kitas jos svajonių princas.

– Mano duktė niekada nesidairė į princus, – pareiškė Laura. – Anė ne iš tų.

– Mama, ar gali bent sekundei atsipalaiduoti?

– Atsipalaiduoti? Anabele, na jau tikrai.

– Ponia, aš myliu Anę, – pakartojo Erikas. Dabar dar labiau išryškėjo jo alabamiška tartis.

Nors nuo jo žodžių Anė tirpte tirpo, žinojo, kaip nepatikliai mama žiūri į bet kokias romantikos apraiškas. Ateitį geriausiai užtikrina žirgai ir investicinės sąskaitos, o ne gražuolių jūrų pėstininkų ištarti „myliu“.

– Jai aš sukursiu geresnį pasaulį, – pridūrė jis.

– Ak, Erikai, – tarė Laura ir vėl sukikeno. – Kiek visko galėčiau dabar pasakyti.

– Gal pradėtum nuo „sutinku“? – suniurnėjo Anė. – Būtų visai neblogai.

Kad ir kaip Anė troško mamos pritarimo ir puoselėjo menkutę viltį jį gauti, puikiai suprato, ką galvoja motina. Šis sumanymas trenkia neviltimi, nerimu, ką, po velnių, aš dabar veiksiu gyvenime? Velniop. Imsiu ir ištekėsiu už pirmo pasitaikiusio vaikino.

Arklidėje stovėjo motina, o priešais ją – niekur nedirbanti, ką tik iškepta koledžo absolventė. Šalia absolventės – vyras, jei būtų galima taip pavadinti, dvidešimt vienų metų jūrų pėstininkas, belipantis į laivą, kuris nuplukdys jį į Afganistaną.

Tačiau šis jūrų pėstininkas vis tiek nori vesti jos bedarbę dukterį, kuri vos prieš kelis mėnesius draugavo su kitu vaikinu. Kai Erikas grįš iš tarnybos, atskirai juodu bus praleidę daugiau laiko, nei buvo kartu... Septyniskart ilgiau.

Su Ane juodu susitiko miestelio bare. Ji siurbčiojo paskutinius pigaus vyno lašus ir klausėsi savo geriausios draugės Samer dejonių, esą tarnyba senatoriaus biure – tai ne darbas kavinėje. Pajamų negaunančiai Anei atrodė, kad suktis kavinėje už atlyginimą ir sveikatos draudimą – visai padorus užsiėmimas, bet Samer atrodė kitaip.

– Verčiau jau visai neturėti darbo, – atkakliai tvirtino ji.

– Kad mama tau pirktų kontraceptines tabletes? – paklausė Anė.

– Sutinku, būtų nesmagu. Bet jis toks velniškai nuobodus. Noriu veikti ką nors ypatingesnio.

– Visi to norime, ar ne? – pritarė Anė ir išgėrė paskutinį gurkšnelį vyno.

Staiga nei iš šio, nei iš to atsistojo kažkoks vyras.

Tai buvo tikrai stambus, pabrėžtinai švarus ir tvarkingas vaikinas – tikras kareivis, jūrų pėstininkas, kaip paaiškėjo vėliau. Pareiškė vaišinąs visus, nes norįs atšvęsti artėjantį perkėlimą į kitą tarnybos vietą ir padėkoti jiems, civiliams, kad remia kariškių pastangas. Anei pirmiausia dingtelėjo: „Dėkui Dievui, nes kitai taurei pinigų neturiu.“

Antroji šovusi mintis: „Vaje, tas vaikinas žavus. Gaila, kad jam patinka šaudyti.“

Visi ėmė vienas kitam plekšnoti per nugarą ir spausti rankas, ir šiame šurmulyje rudaakis juodaplaukis pasipūtėlis rėžė aistringą kalbą apie ištikimybę, laisvę ir Jungtines Amerikos Valstijas. Buvo tik savaitė po Rugsėjo 11-osios, ir jo kalba sulaukė kurtinamo atsako. Galiausiai visi baro lankytojai sustojo susikibę rankomis ir užplėšė vienintelę ir svarbiausią dainą.

Mielai, drauguži, stosiu prie peties
Ir šiandien ginsiu žemę šitą.
Širdis nesuvirpės, nes myliu ją tikrai.
Telaimina Dievas Ameriką.

– Dieve šventas, – pralemeno Samer, kai susijaudinimas atslūgo. – Kodėl staiga panorau stoti į karinį jūrų laivyną?

Netikėtai Anę lyg kas permainė.

Ji iškart ėmė bodėtis atsainiais Virdžinijos vaikinais su jų besiplaikstančiais plaukais ir nevykusiais diržais, išsiuvinėtais besišypsančiais banginiais. Jai reikėjo didvyrio, pakylėtos dvasios žmogaus, vaikino, kuris priverstų visus kambaryje dainuoti.

Gal dėl to kalta Edvardo laikų literatūra, kurios per daug prisiskaitė koledže, ir valandos, praleistos užsisvajojus. O gal jis ir buvo tas narsuolis. Vienaip ar kitaip, po Rugsėjo 11-osios pasaulyje pasikeitė viskas: ne tik reikšmingi ir nereikšmingi dalykai, bet net ir Anės potraukis vyrams.

Žinoma, šito Laurai niekaip deramai nepaaiškinsi. Kariškis ar nekariškis, tiesiog nepriimta tekėti už žmogaus, kurį sutikai tik prieš mėnesį. Anė troško, kad mama apsidžiaugtų, bet suprato, kodėl Laura nesidžiaugia ir net neketina apsimetinėti. Širdies kertelėje kirbėjo abejonė, kad Laura gal teisi.

Dažniausiai ji būdavo teisi.

– Nereikia spausti mamos, – tarė Erikas vėl imdamas jos ranką. – Ponia, jei norite ko paklausti apie mano šeimą ar charakterį, mielai atsakysiu.

– Erikai, – atsiduso Laura. – Nesu nusiteikusi prieš tave asmeniškai. Perpratau tave per tris sekundes, ir atrodai labai mielas žmogus. Bet jūs jauni, ką tik susipažinote. Negana to, tu išvyksti į karą.

– Viešpatie, mama, nekalbėk taip dramatiškai. Juk ne keturiasdešimtieji.

– Karas yra karas.

– Ji teisi, – pritarė Erikas.

Anė sumirksėjo. Karas yra karas. Jis išvyksta kariauti, juk taip? Ar ji bent supranta, ką reiškia būti jūrų pėstininku? Ar žmonės bare suvokė, apie ką dainuoja?

– Bent pasakykite, kad neskubate, – kalbėjo Laura, – kad susituoksite, kai jis grįš iš savo karinės operacijos. Iš visų savo karinių operacijų. Kai karas baigsis ir kariai niekur nebus siunčiami.

– Taip, žinoma, – tarė jis, nors juodu nebuvo sutarę dėl jokio konkretaus laiko.

Baigęs tarnybą? Erikui tarnyba niekad nesibaigs. Tai jo profesija. Ji truks ilgai, po vienos karinės operacijos bus kita – ilga ir begalinė komandiruotė, tik su pertraukomis.

– Gerai, – garsiai atsiduso Laura ir užsimerkė. – Gerai. Išmintingas žingsnis. – Po valandėlės ji vėl atsimerkė. – Nagi, apžiūrėkime žiedą. Juk yra žiedas, tiesa?

– Be abejo, yra! – spygtelėjo Anė.

Ji nedrąsiai ištiesė mamai virpančią ranką rodydama žiedą su mažulyčiu deimančiuku. Dešimtadalis karato? Gal dvidešimtadalis? Netgi auksinė dalis buvo tokia plona, kad žiedo beveik nesimatė. Laimė, Anės smulkutės rankos.

– Gražus, – tarė Laura. Atrodė, sako nuoširdžiai ir žiedelio kuklumas ją beveik nuramino. Erikas Sojeris – ne koks nors išpaikintas, tėvų išlaikomas vaikėzas. Apie Anę to nepasakysi.

– Dar kartą atsiprašau, ponia, kad pirmiausia neatsiklausiau jūsų. Aš – tradicinių pažiūrų žmogus. Turėjau laikytis deramos tvarkos.

– Jei dar nepastebėjai, – prabilo Anė, – aš iš netradicinės šeimos.

Turėjo omenyje, kad neturi tėvo, kurio derėtų prašyti dukters rankos. Tradicinėje šeimoje būtų tėtis. Kas gi palydės Anę prie altoriaus? Mama? Pora žirgų?

– Ką gi, – nukaito Erikas, jo skruostus užplūdo raudonis. – Gerai.

– Na, sveikinu jus abu, – tarė Laura vesdama žirgą iš gardo. – Atsiprašau, kad išlekiu, bet noriu iki sutemstant pajodinėti. Erikai, ateik su mumis pavakarieniauti, jei gali.

– Taip, žinoma, – atsakė šis, sunkiai tardamas žodžius. – Dėkoju. Man didelė garbė.

Laura išėjo į lauką, sėdo ant žirgo ir nušuoliavo į pievą. Tada Anė atsigręžė į Eriką. Pirmąkart jiems įėjus į arklidę.

– Gerai pavyko? – nedrąsiai paklausė jis.

– Gerai, – linktelėjo ji. – Gal net geriau, nei tikėjausi.

Tačiau pati jautėsi sutrikusi.

Net ir gavus tylų Lauros pritarimą, kažkas atrodė negerai. Anė turėjo spindėti meile savo sužadėtiniui ir mamai, kuri, jei ir nedžiūgavo, vis dėlto elgėsi maloniai. Tačiau nors viskas vyko dėl jos, dėl jų abiejų, liko plyšys, pro kurį palengva sunkėsi kažkas, ko Anė negalėjo dorai paaiškinti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Buvę kitų prezidentų patarėjai Nausėdai vertinimų negaili: tik dabar pasimatė tikrosios prezidento pažiūros (263)

Nuo iškilmingos naujojo prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos jau praėjo 100 dienų. Buvę...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (110)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Gaisro Alytuje užgesinti nepavyksta, uždrausta dirbti šalia esančioms įmonėms papildyta 12:08 (156)

Alytaus Ekstremalių situacijų komisija sekmadienį uždraudė dirbti Pramonės rajone, kur toliau...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (8)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Pirmalaikių rinkimų tikimybę prilygino nuliui: kai kam jie – visiškai pražūtingi (7)

Politologai vieningai sutaria, kad pirmalaikių Seimo rinkimų tikimybė yra beveik neįmanoma....

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (459)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (68)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Aidas Puklevičius: manęs galima nemėgti dėl trijų priežasčių

DELFI TV laidoje „Publikos nuomonė“ apsilankęs Aidas Puklevičius teigia, kad lietuviams vis...

Naujam mokesčiui nepritaria: jis tik dar labiau padidins atskirtį mūsų visuomenėje (21)

Sparčiai vystantis pasaulio ekonomikai, nors ir nenorime to, yra sudeginama vis daugiau įvairaus...

Vilnius – pilnas gyvūnų: skulptūrose įamžinti ir katinas, ir ožka

Po visą Vilnių išsimėčiusios gyvūnų skulptūros traukia praeivių žvilgsnius....