Prieš 15 metų vaikinas įstojo į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą, pasirinkęs birbynės specialybę. Tačiau vienas dėstytojas pasiūlė susidomėti kur kas egzotiškesniu muzikos instrumentu – skrabalais. Jie ir tapo Regimanto muzikiniu pomėgiu visam gyvenimui.
Baigęs studijas, R. Šilinskas kurį laiką grojo ansamblyje „Želsva“. Kadangi Lietuvoje iš koncertinės veiklos nelabai buvo galima išgyventi, ansamblio nariai patraukė į... Vokietiją. Ten jų rengiami koncertai paprastai būdavo dviejų dalių: pirmojoje grodavo lietuvių liaudies kūrinius, antrojoje –visame pasaulyje žinomą klasikinę muziką. Ir jau tuomet Europos publika buvo pratinama prie lietuviškų skrabalų. Vėliau, šiam ansambliui subyrėjus, Regimantas perėjo į kitą – „Vakaras“. Šis taip pat nuolat kursavo po Lietuvą ir Vokietiją. Beje, abu kolektyvai spėjo išleisti po porą kompaktinių plokštelių.
Kaip medinis varpelis tapo muzikos instrumentu
Kaip pasakoja Regimantas, ėmęsis domėtis šiuo daug kam vis dar egzotišku muzikos instrumentu, jo atsiradimo istorija – ne tokia ir sena. Visų pirma reikia pasakyti, kad skrabalų protėviai – mediniai varpeliai, kuriuos mūsų proseneliai rišdavo po kaklais karvėms ir avims, kai jas paleisdavo ganytis po miškus ir pamiškes. Mat metalas Lietuvoje nuo seno buvo brangus, o medžio – kiek tik nori. Ir tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje medinius varpelius ant galvijų kaklų pagaliau pakeitė metaliniai. Atrodytų, tie medinukai turėjo išnykti kaip vyžos ar piemenų lamzdeliai. Tačiau ne.
Po gero pusšimčio metų, kai pokariu kompozitorius Jonas Švedas kūrė dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, jis nuolat bendraudavo su pavieniais lietuvių liaudies instrumentų meistrais. Mat šie juos ir gamino, ir taisė, ir tobulino, nes jokių muzikos instrumentų gamybos cechų ar dirbtuvių anuomet dar nebuvo. Taip iš kompozitoriaus ir nagingų buvusių stalių ar šaltkalvių bendravimo ir gimė skrabalai – kažkam iš jų šovė į galvą idėja sukabinti medinius varpelius keliomis eilėmis ant vertikalaus rėmo. „Taip ir atsirado šis ritminis melodinis instrumentas, neturintis analogų visame margame pasaulyje“, – tikina pašnekovas.
„Lietuvos“ ansamblyje skrabalai skambėjo jau nuo 1947 metų. Tiesa, iš pradžių jie teturėjo vos 9, vėliau – 15 dėžučių (Regimantas sako, kad būtent taip dabar vadinami šie transformuoti mediniai varpeliai). Vėliau, kai J. Švedas specialiai skrabalams sukūrė savo muzikinį kūrinį „Žirnių malūnas“, o kompozitorius Balys Dvarionas parašė siuitą „Medinis žirgelis“, ant septynių skersinių jau kabojo 27 mediniai varpeliai. Skrabalais ėmusiam groti R. Šilinskui ir tiek pasirodė per mažai. Todėl dabar jo instrumente – jau 36 medinės dėžutės. „Tad šiuo metu, – didžiuodamasis pasakoja muzikantas, – galiu groti pačią sudėtingiausią muziką. Tiek iš lietuviško, tiek iš pasaulinio repertuaro.“
Įnoringas instrumentas
Taigi skrabalų tėvynė – miškas. Nukirstas medis metus kitus džiovinamas pavėsyje, kur nuolat traukia skersvėjai. Ir tik tuomet meistras ima jį į rankas ir ima drožti. Regimanto teigimu, skrabalų dėžutėms tinka įvairių rūšių medžiai. Paprastai – lapuočiai, nes neleidžia sakų. Ypač gražiai skamba bukų dėžutės. Tačiau muzikantas prisipažįsta – visa tai jis tik tėra girdėjęs iš skrabalų gamybos meistrų. Mat pats laikosi nuomonės, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą: meistras – drožti, o atlikėjas – skrabalais groti.
Pašnekovas sako pažįstąs tik porą skrabalų dėžučių drožėjų. Tai Rozalime, miestelyje prie Pakruojo, skrabalų dėžutes drožiantis meistras Egidijus Impolis ir Vilniuje – Egidijus Virbašius. Kadangi su koncertiniais ar kitokiais reikalais Regimantui dažnokai tenka būti sostinėje, jis ir bendrauja su šiuo meistru.
Tačiau gerai išdrožta dėžutė – tik pradžia. Jas, trisdešimt šešias, reikia iš pradžių prieš grojant suderinti, kad tarpusavyje harmoningai skambėtų. Ir paskui periodiškai reikia derinti šį muzikos instrumentą. Tuomet R. Šilinskas kviečiasi į pagalbą klaipėdiškį muzikantą, instrumentų meistrą Praną Kasperaitį.
Beje, įdomumo dėlei dera paminėti, kad Regimantas yra grojęs ir buteliais bei taurėmis. Sako, kiekvienu atveju galima išgauti neįprastą, tačiau ausiai malonų garsą. „Nors visą laiką eksperimentuoti, – prisipažįsta pašnekovas, – neįmanoma: skrabalai yra toks muzikos instrumentas, kuris reikalauja nuolatinio dėmesio.“
Apkeliavo daugybę šalių
R. Šilinskas teigia jau nebeskaičiuojąs, kiek pasaulio šalių su mūsų tautiniais skrabalais (jokia kita tauta tokio instrumento neturi) apkeliavo. Vien Europa jau apvažiuota beveik visa. Muzikantas didžiuojasi: tiek metų koncertuodamas, jis (su kolegomis ir vienas) skleidė lietuvybę. Juk daugeliui užsieniečių susidomėjimas šiuo egzotišku muzikos instrumentu būdavo kaip pirmoji pažintis su mūsų kraštu. „Be to, – dar priduria Regimantas, – jaučiuosi laimingas, kad grodamas skrabalais galiu užsidirbti ir pragyvenimui.“
Beje, skrabalus vis labiau atranda ir mūsų žmonės. Pastaraisiais metais muzikantas nemažai koncertuoja ir įvairiausiuose verslo vakarėliuose, ir valstybinėse šventėse, ir miestų bei miestelių renginiuose.
Kas pratęs tradicijas?
Šiuo metu, pasak Regimanto, Lietuvoje skrabalais groja vos keli atlikėjai. Tačiau atlikti daugiau kaip valandą trunkančią solinę programą tegali jis vienas. Muzikantas jaučiasi kupinas jėgų, tad apie pamainą, kuriai perduos skrabalų lazdeles, dar negalvoja. „Galbūt ateityje gros mano jaunesnysis sūnus, – mąsto pašnekovas. – Bet dar anksti apie tai kalbėti.“ Norinčių išmokti groti šiuo įnoringu instrumentu mokinių Regimantas neturi, bet jau konsultavo ne vieną pradedantįjį muzikantą, bandantį susipažinti su skrabalais.
Be to, R. Šilinskas nori dar labiau išplėsti skrabalų skambėjimo diapazoną. Vadinasi, tuomet ant septynių (o gal jau net aštuonių?) skersinių kabos nebe 36, o dar daugiau medinių dėžučių? Kad ir kaip ten būtų, muzikantas nusiteikęs labai rimtai patobulinti šį mūsų muzikos instrumentą, tačiau tam, kaip pats teigia, reikia ir laiko, ir rimtų studijų. Nieko baisaus – mes, klausytojai, palauksime ir, tikimės, ateityje išgirsime ir naujai skambančių skrabalų.