Ansambliuose „Ritmas“, „Nemuno žiburiai“ , „Nerija“ dainavęs ir milžiniško populiarumo sulaukęs solistas apdovanotas Antano Šabaniausko premija, už nuopelnus muzikai pagerbtas „Bravo” premija ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Su scenos grandu, kuris netrukus įpusės septintą dešimtmetį, kalbėjomės per tradicinį Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus organizuojamą Spaudos balių, į kurį dainininkas užsuko prieš privatų koncertą. Tai gana simboliška – žurnalistikos studijas baigęs dainininkas tokiomis progomis savo dainomis neretai pradžiugina žiniasklaidos atstovus.
Kas sieja statybas, žurnalistiką ir estradą?
Stasys Povilaitis pastebėjo, kad jo jaunystės metais daug kas ne taip tiesiai rinkosi savo gyvenimo kelią kaip dabartiniai moksleiviai. Pats Stasys mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje, muzikos mokykloje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore, o, būdamas penkiolikos, išvyko į Palangą. Šį posūkį jo gyvenime lėmė antroji mamos santuoka. Palangoje baigęs aštuonmetę mokyklą, Stasys įsidarbino statybininku. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje, ją baigęs, išvyko studijuoti į Vilnių žurnalistikos. Ten jį pastebėjęs kompozitorius Mikas Vaitkevičius pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“.
„Jau dainavau, kai įstojau į žurnalistiką. Bestudijuodamas dainavau ir dainavau... Atsimenu, dėstęs partijos istoriją dėstytojas man pateikė pastabą: „Vaikine, vis dainuoji naktiniame bare, žiūrėk, iš ko duoną valgysi“. Atsakiau, kad kol kas dainuodamas valgau baltą duoną. Dėstytojui tai labai nepatiko, o man pačiam tai buvo pranašiški žodžiai. Netrukus taip išėjo, kad pakvietė į profesionalią sceną, baigiau žurnalistiką neakivaizdžiai – buvo gaila mesti nebaigtas studijas.“
Paklaustas, ar neteko dvejoti, kas jam yra svarbiau – estrada ar žurnalistika, S.Povilaitis pastebėjo, kad, pradėjęs dirbti profesionalioje scenoje, niekada neabejojo, kad eina teisingu keliu.
„Nors kai kas bandė tų abejonių pasėti, nepavyko“, – ištarė estrados žvaigždė.
Poreikis rašyti, domėtis šalies įvykiais, filmuoti ar fotografuoti išliko? S.Povilaitis sakė nesąs žiniasklaidos, juo labiau televizijos žmogus, į ją nesiveržia, labai sijoja savo pasirodymus televizijoje.
„Mane domina tik muzikinės laidos, o ne pliurpalų šou. Žiniasklaida tiek pagelto, gal net džiaugiuosi, kad nesu jos atstovas“, – pastebėjo pašnekovas.
Namai – Palangoje ir Vilniuje
Kaune gimusį dainininką dažniausiai galima sutikti Vilniuje ir Palangoje.
„Jei koncertuoju kituose miestuose, nakvoti važiuoju į tą būstą, kuris yra arčiau. Tačiau dabar Palangoje gyvenu jau daugiau negu Vilniuje", – prisipažino žinomas dainininkas.
Pasiteirautas, kada gi prasideda jo pajūrio sezonas, dainininkas net nustebo. Palangoje būna visais metų laikais, nemažai – ir žiemą. Šią kaip niekada anksčiau teko dažnai kasti sniegą. Nenusikasęs jo, negalėdavo automobiliu įvažiuoti į kiemą.
Vasaras dažniausiai Palangoje nuosavame name leidžiantis dainininkas mano, kad per daugelį metų kurortas daug nepasikeitė. „Jūra ta pati, žmonės irgi tie patys, gal tik kai kurie statiniai kinta“, – įsitikinęs dainininkas.
Jam Palangoje gražiausiai vieta – Botanikos sodas. Dažnai jį galima sutikti ir Palangos turguje, į kurį kone kas antrą dieną eina apsipirkti. Mėgstamiausias poilsio laikas yra ruduo, rugsėjis. Tada kurorte jau nebėra tiek daug žmonių, dar būna šilta ir galima puikiai pailsėti.
Tvirti dienotvarkės štrichai
Estrados žvaigždė sako, kad jo kasdienė dienotvarkė yra gana nekintama. Keliasi apie 9 valandą ryto. Pabudęs išgeria stiklinę vandens, po to – puodelį juodos kavos, tuomet užsirūko ir tik po šių ritualų pusryčiauja. Ypač mėgsta grikių košę.
Prieš pietus dainininkas eina pasivaikščioti, apsipirkti. Pietūs – lengvi: įvairios sriubos, sumuštinis, po jų stengiasi valandai numigti pietų miego. Tikrieji scenos grando pietūs – maždaug septintą valandą vakaro, kada dainininkas valgo karštą mėsos patiekalą. Po koncertų paprastai taip pat sočiai užkanda.
Ar kasdienėje dainininko dienotvarkėje yra numatyta laiko sportui?
„Nesportuoju, mėgstu tik fizinę kultūrą. Labai mėgstu vasarą plaukioti, daug pėsčiomis vaikštau visais metų laikais. Jei, būdamas Palangoje, kurią nors dieną nenueinu prie jūros, manau, kad ji praėjo veltui. Ir Vilniuje stengiuosi kuo daugiau vaikščioti ir mažiau naudotis automobiliu. Gyvenu patogioje vietoje, senamiestyje, susitikimus skiriu irgi gretimai, tad Vilniuje automobilis man nė nereikalingas. O Palangoje juo labiau visur gali nueiti pėsčiomis, tai yra nedidelio miestelio privalumas. O dar gamta, pušynas, pajūris. Be jūros neįsivaizduoja savo poilsio“, – pasakojo dainininkas, mėgstantis ne tik paplaukioti, bet ir pagrybauti, pasimėgauti pirtimi.
S.Povilaičio koncertų skaičius taip pat daug priklauso nuo metų laikų. Vasarą jų daugiau, o žiemą – saikingai. „Beveik nevažinėju į koncertus, kai keliai slidūs“, – ištarė dainininkas.
Scena ir gyvenimo įpročiai
Pastebėjus, kad daugumai tautiečių scena asocijuojasi su nesveiku gyvenimo būdu, S.Povilaitis atsakė, kad daugelis dainininkų ir aktorių taip gyvena ne dėl savo kaltės. Jie daug laiko praleidžia ant ratų, kelionėse, valgo skubėdami kur nors pakelėje, degalinėse. Ir laikytis dienotvarkės, atsigulti miegoti iki vidurnakčio jiems daug sunkiau – koncertų salėse, klubuose dažnai vyksta vėlyvi pasirodymai.
„Tai sveikatai nėra gerai. Gyvenu ne taip, nesilankau vakarėliuose. Nebent juose stoviu scenoje“, – sakė dainininkas.
O kaip prie scenos žmonių dažnai prilipę žalingi įpročiai – bemiegės naktys, alkoholis ir rūkymas? S.Povilaitis sakė, kad dabar jam labai svarbu derinti poilsį su darbu, ir jis sugeba tai padaryti. Pasisėdėjimus su kolegomis iki ryto tik prisimena, bet ir anksčiau jų būta tik tuo atveju, jeigu galėdavo ilgiau pamiegoti ir atsigauti iki kito koncerto. Tas gyvenimo etapas baigėsi daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Jei kas ir primeta jam tuos blogus įpročius, klysta – alkoholio ir netvarkingo gyvenimo ritmo dainininkas atsisakė jau senai. Prisipažino bandęs mažinti ir surūkomų cigarečių skaičių, bet nepavyko – kasdien surūko daugiau nei pakelį cigarečių.
Posūkis – diabetas
Tą didelį posūkį jo gyvenime lėmė liga – cukrinis diabetas. Sužinojęs, kad sveikata sušlubavusi, scenos grandas nedvejodamas pakluso medikų ir sveikos gyvensenos patarimams: valgyti periodiškai tam tikru laiku, atsisakyti saldumynų ir riebaus maisto, keturis kartus per dieną tikrintis gliukozės kiekį kraujyje, leistis insuliną, pakankamai judėti ir ilsėtis.
„Neleidžiu sau persivalgyti, valgyti saldumynų (nors jų ir nemėgsta), vengiu rūkyto, kepto maisto, renkuosi lengvesnius, liesesnius produktus, seku savo svorį. Tiesa, labai užsimanęs rūkytos mėsytės, suvalgau mažą gabalėlį, bet netinkamu maistu tikrai nepiktnaudžiauju, pakankamai judu ir ilsiuosi. Pasakiau sau: „Nesiderina liga ir tavo gyvenimo būdas, reikia keisti gyvenseną“, tą ir darau“, – pasakojo dainininkas.
Koncertai koreguoja ir jo vartojamas ir insulino dozes. Dainininkas neslepia, kad valgo ne vėliau kaip 2 valandas prieš koncertą – mat pilnas skrandis, kaip pats sako S.Povilaitis, trukdo „atsiverti“ balsui ir sielai – įsijausti į dainą, perteikti emocijas (daug scenos žmonių visai nevalgo visą dieną prieš koncertą). Prieš koncertą dainininkas būtinai susileidžia ir insulino, nors gliukozės kiekis kraujyje nukrinta maždaug 4 punktais, tad po jo dažnai suvalgo šokolado ar hematogeno.
Misija ir laimė
Kokia dainininko misija? Pasak S.Povilaičio, misija – labai skambus žodis. Jis yra pramoginės muzikos atstovas ir turi stengtis, kad jo dainos padėtų žmonėms atsipalaiduoti ir gerai jaustis, jog į koncertą atėjęs žmogus pamirštų buitį, rūpesčius ir pasisemtų geros nuotaikos.
Kada žmogus jaučiasi laimingas? „Kai darai tą, ką mėgsti, dažnai jautiesi laimingas. Ir tas nuovargis po darbo yra malonus“, – sakė S.Povilaitis.
Kur jo populiarumo paslaptis? Į šį klausimą dainininkas sako nežinąs atsakymo. Publiką jis lygina su įnoringa panele – vieną dieną nešioja ant rankų, o kitą – be gailesčio nusisuka. Todėl džiaugiasi, kad turi jį mėgstančių žiūrovų.
