Gali būti, kad moteris būtų buvusi laikoma nelaisvėje dar ilgiau, jei ne generalinis Paryžiaus prokuroras, kuris išlaisvino Blanche iš kalėjimu tapusio kambario, rašo thevintagenews.com.
Blanche kadaise buvo daili Prancūzijos aukštuomenės mergina, kilusi iš gerbiamos šeimos. 1876 metais, kai jai buvo 25-eri, jaunoji Monnier įsimylėjo vyresnio amžiaus teisininką, gyvenusį netoliese, ir panoro už jo ištekėti. Tačiau toks sprendimas nepatiko jos motinai ir ji pasipriešino savo dukters pasirinkimui.
Ponia Monnier tikino, kad jos duktė negali tekėti už „skurstančio advokato“ ir ėmėsi visų priemonių, kad užkirstų kelią šiai santuokai. Ji bandė perkalbėti savo dukterį, uždraudė jai tekėti, mėgino surengti sąmokslą, bet jos pastangos buvo nesėkmingos. Mergina nė neketino paklusti savo motinos norams.
Staiga Blanche tarsi išnyko nuo Žemės paviršiaus, bent jau Paryžiuje. Niekas iš jos draugų nežinojo, kur ji yra. Jos motina ir brolis pradėjo gedėti Blanche ir toliau gyveno įprastu ritmu. Netrukus Blanche buvo užmiršta. Bėgo metai, jos mylėtas vyras iškeliavo amžinybėn, o Blanche likimą tebegaubė paslaptis. Tai truko iki vienos 1901 metų dienos, kai Paryžiaus generalinis prokuroras gavo keistą anoniminį raštelį.
„Pone prokurore, turiu garbės jus informuoti apie išskirtinai rimtą atvejį. Kalbu apie senmergę, kuri yra įkalinta ponios Monnier namuose. Ji beveik marinama badu ir pastaruosius 25 metus valgė tik supuvusias išėdas – trumpai tariant, gyvena mėšle“, – skelbė raštelis.
Toks pranešimas šokiravo policiją. Tai buvo monstriškas scenarijus ir niekas negalėjo patikėti, kad ponia Monnier galėjo taip pasielgti. Ji buvo gerbiama Paryžiaus pilietė, kilusi iš aristrokratų šeimos ir pelniusi apdovanojimą už dosnią Gerų darbų komiteto pagalbą miestui.
Policija pasiuntė pareigūnus patikrinti namo, ir nors iš pradžių jų niekas neįsileido, jie išlaužė duris ir pateko į vidų. Pareigūnai apieškojo namą ir viršutiniame aukšte aptiko mažą, tamsų, dvokiantį kambariuką. Jame tūnojo Blanche Monnier. Ar bent jau tai, kas iš jos liko.
Išsitepusi maistu ir išmatomis, ant grindų ir lovos šokinėjant blusoms, 50 metų Blanche svėrė vos 20 kg. Ji nebuvo panaši į žmogų. Kai pareigūnai išvedė ją iš kambario, išsekusi, nemačiusi saulės šviesos ir 25 metus nebendravusi su žmonėmis, Blanche priminė išsigandusi žvėrelį. Jos motina buvo nedelsiant suimta, bet vos po 15 dienų kalėjime mirė. Prieš savo mirtį ji prisipažino dėl nehumaniško elgesio su savo dukterimi.
Policija buvo priblokšta ir pasibjaurėjusi. „Nelaimėlė gulėjo visiškai nuoga ant supuvusio šiaudų čiužinio. Aplink ją buvo susiformavęs sluoksnis iš ekskrementų, mėsos, daržovių, žuvies ir supelijusios duonos likučių... Taip pat matėme austrių kiautų ir blusas, ropojančias po panelės Monnier lovą. Kambaryje buvo neįmanoma kvėpuoti, dvokas buvo toks bjaurus, kad mes nebegalėjome ten pasilikti ir pratęsti savo tyrimo“, – pasakojo vienas pareigūnas.
„The New York Times“ 1901 metų birželio 9 dieną pasirodžiusiame straipsnyje buvo rašoma: „Laikas bėgo ir Blanche prarado savo jaunystę. Advokatas, kurį ji mylėjo, 1885 metais mirė. Visą šį laiką mergina buvo įkalinta vienutėje ir maitinama maisto likučiais nuo motinos stalo – jei apskritai gaudavo maisto. Draugiją jai palaikydavo tik žiurkės, kurios susirinkdavo suėsti sudžiūvusių plutelių, kurias ji palikdavo ant grindų. Į jos kalėjimą neprasiverždavo nė menkiausias šviesos spindulėlis, ir tai, ką jai teko iškentėti, galime tik įsivaizduoti“.
Blanche broliui Marceliui iš pradžių buvo skirta 15 mėnesių kalėjimo, bet vėliau jis buvo paleistas, nes niekada fiziškai neribojo savo sesers laisvės. Jis netgi tvirtino, kad ji pati nusprendė niekur nekelti kojos iš šio kambario – esą jai nebuvo draudžiama išeiti. Nors tikrasis minėto raštelio autorius niekada nebuvo nustatytas, kai kas manė, kad tai galėjo būti Marcelis.
Blache buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Ji niekada nebegrįžo į visuomenę. Blanchet gyveno iki 1913 metų ir mirė vienoje sanatorijoje Bua mieste.
