Ši tragiška avarija prieš 30 metų sukrėtė visą Lietuvą – garsi trenerė atsimena, kaip ištvėrė artimųjų netektį: tokio likimo nelinkėčiau net priešui

Garsi sportinių šokių trenerė Jurga Žemaitytė-Dainienė net didžiausiam priešui nelinkėtų jai tekusių likimo kirčių. Perspektyvios šokėjos svajonės dužo per akimirką, kai tragiškoje avarijoje žuvo tėtis, vienas talentingiausių Panevėžyje šokių trenerių Valentinas Žemaitis, brolis ir dar trys vaikai. Sugebėjusi atsitiesti po baisios netekties Jurga sugrįžo tęsti tėčio pradėtą darbą.

Panevėžietė sportinių šokių trenerė Jurga Žemaitytė-Dainienė savęs neįsivaizduoja niekur kitur kaip ant parketo. Nors jos, perspektyvios ir daug žadančios šokėjos, karjerą nutraukė tragiška avarija, pražudžiusi tėtį, vieną garsiausių Lietuvos choreografų Valentiną Žemaitį, taip pat Jurgos jaunesnį brolį ir dar tris šokėjus, moteris sugebėjo atsitiesti ir į šokių salę grįžo jau kaip trenerė.

Kiek daugiau kaip tris dešimtmečius J. Žemaitytė-Dainienė jaunąją kartą moko ne tik rumbos ar čia čia čia žingsnelių, bet ir meilės šokiui, pasitikėjimo savimi, drąsos įveikti sunkumus.

Senelio ir mamos keliu jau žengia ir trečioji šios šeimos karta – sportiniams šokiams neabejinga jaunėlė J. Žemaitytės-Dainienės dukra Nora.

Savo rogėse

Kaip atvirauja žinoma trenerė, šokiai jai – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, ir didžioji aistra. Nelabai ir įsivaizduoja, kokioje dar srityje galėtų save realizuoti ir tuo mėgautis.

Derinti šeimą ir karjerą nėra lengva, nes trenerio darbas beveik neturi laisvadienių – darbo dienomis laukia treniruotės, o savaitgaliais – varžybos. Jeigu pati neteisėjauja, J. Žemaitytė-Dainienė į jas lydi savo šokėjų poras.

„Nelabai žinau, ką reiškia normalių žmonių rutina, kai darbas baigiasi penktą vakaro. Niekada tokiu laiku nesu grįžusi namo. Daug kas gūžčioja pečiais, kaip aš taip galiu gyventi, kai kiekvieną savaitgalį sugrįžtu paryčiais. Iš šalies daug kam toks gyvenimo būdas atrodo „o dieve“, bet man mano veikla teikia didžiulį malonumą. Esu savo rogėse“, – šypsosi J. Žemaitytė-Dainienė.

Ji ir pati augo šeimoje, kur tėčio, šokių trenerio, beveik nebūdavo namuose, tad toks gyvenimo būdas tapo norma. Dabar tokia dalia teko Jurgos vaikams, tačiau pašnekovė džiaugiasi, kad su dukromis pavyko sukurti ryšį, nors ji ir nėra tokia mama, kuri šeštą valandą vakaro vaikams gamintų vakarienę. Bet jeigu tik turi laisvesnio laiko, jo vaikams seikėja su kaupu. Mėgsta kartu keliauti, nueiti į kiną, teatrą ar tiesiog pasėdėti kavinėje.

Mažoji dukra Nora mamą mato dažniau, nes kartu sukasi šokių aikštelėje, o vyresnėlė Emilija jau mokosi Vilniaus universitete ir gimtuosiuose namuose apsilanko vis rečiau.

„Žinoma, toks gyvenimo būdas šeimai yra peilis. Man pačiai nepavyko išsaugoti šeimos. Moteriai laukti iš varžybų grįžtančio vyro, kaip kad laukdavo mano mama, galbūt yra kitaip, bet vyrui laukti žmonos – sudėtingiau. Todėl sportiniuose šokiuose daugiausia šeimų, kur abu partneriai iš šokių pasaulio“, – sako matanti J. Žemaitytė-Dainienė.

Likimo kirčiai

Kad taps šokėja, o vėliau ir sportinių šokių trenerė, panevėžietė žinojo jau vaikystėje. Ją, vos ketverių metukų mažylę į šokių pasaulį atvedė tėtis V. Žemaitis. Pasak pašnekovės, jis visada svajojęs, kad su juo dirbtų ir vaikai, mat buvo tiek užsivertęs darbais, jog dažnai ir nespėdavo visur. Dar devintoje klasėje Jurga jau buvo suplanavusi, kad baigusi mokyklą stos į Klaipėdos konservatoriją, o gavusi diplomą grįš dirbti pas tėtį, vėliau prie jų prisijungs ir jaunesnis brolis Martynas. Tačiau likimas kitaip perrašė talentingos šeimos gyvenimo scenarijų.

1992–ųjų vasario 1–ąją visą Lietuvą sukrėtė žinia, kad „Via Baltica“ kelyje netoli Ramygalos po autobusu palindo lengvasis automobilis, kuriuo į varžybas vyko žinomas treneris V. Žemaitis ir keturi vaikai. Susidūrimas buvo tragiškas – iš sumaitoto automobilio ištraukti visų penkių žuvusiųjų kūnai. Anot J. Žemaitytės-Dainienės, tame automobilyje turėjusi būti ir ji, tačiau taip nutiko, kad su tėčiu išvyko tik jos tuomet dvylikametis brolis Martynas bei dar trys šokėjai.

„Likus dienai tėtis pasakė, kad nebeliko mano grupės, tad šįkart į varžybas nevažiuosiu. Taip likimas sudėliojo, kad likau namuose. Tuo metu, kai išgirdau šią baisią žinią, ant savo šokių batelių klijavau akutes“, – lemtingą dieną mena moteris. Anot šokių trenerės, tame kelyje tiek iki šios kraupios avarijos, tiek ir vėliau įvyko ir daugiau tragiškų nelaimių.

„Aš ir pati stengiuosi pro tą vietą nevažiuoti, bet prieš daug metų stabtelėjau uždegti žvakutę. Kitapus kelio ėjęs žmogus manęs užklausė, ką čia veikiu. Kai papasakojau savo istoriją, jis pasakė, kad kai kelią per kapines nutiesė, taip ir pasipylė tragiški įvykiai“, – kalbėjo J. Žemaitytė-Dainienė.

Nevaikiška patirtis

Su tėčio ir brolio žūtimi griuvo ir Jurgos gyvenimas. Tėtis buvo pirmasis ir vienintelis jos treneris. Žuvus tėveliui, baigėsi ir Jurgos kaip šokėjos karjera.

Nors ir sulaukė kitų trenerių kvietimų šokti, tačiau tėčio kartelė buvo iškelta labai aukštai – tuo metu jam nebuvo lygių. Kita vertus, emociškai buvo be galo sunku sugrįžti ant parketo.

„Buvau pripratusi prie režimo, kad paprastą dieną vyksta treniruotės, o savaitgaliais varžybos. Ir staiga nebeliko nieko, netekau tėčio, brolio ir šokių, gyvenimas, galima sakyti, sugriuvo. Net priešui tokios patirties nelinkėtum. Po šios tragedijos buvau visiškai sutrikusi ir neliko nieko kito, kaip tik visa tai išgyventi“, – atvirauja žinoma trenerė.

Pasak J. Žemaitytės-Dainienės, ji visuomet buvo tėčio vaikas, šeimą pažįstantieji sako, kad net išoriškai jiedu labai panašūs. Po tragedijos ji labiau suartėjo su mama. Buvo be proto sunkus metas. Ant tuomet šešiolikametės mergaitės pečių užgriuvo didžiulė emocinė našta: reikėjo ne tik pačiai išgedėti, bet ir padėti emociškai palūžusiai mamai. Kone kiekvieną savaitę mamai tekdavo kviesti greitąją pagalbą.

„Mama man nieko negalėjo padėti, tai aš jai turėjau būti ramsčiu. Nelabai prisimenu, kaip visa tai atlaikiau. Man ir dabar labai trūksta tėčio ir brolio, atrodo, dėl tiek daug ko norėtum pasitarti, o būdama vaikas jų ilgėjausi dar labiau. Labai gaila, kad mano dukros neturėjo galimybės pažinti senelio. Tai buvo neeilinis žmogus“, – kalba J. Žemaitytė-Dainienė.

Pralenkęs laiką

Anot žinomos choreografės, dar ilgai ji jautė Žemaičio dukros šleifą. Toks sugretinimas su tėčiu jai niekuomet nekliudė – apie jos tėtį visuomet žmonės atsiliepdavo tik gerai. Tai buvo be galo draugiškas, komunikabilus, charizmatiškas žmogus, turėjęs gebėjimą suburti kitus. Bendrą kalbą jis rasdavo ir su mažu, ir su senjoru. Jo visur būdavo pilna. Nors šokių salėje beveik gyvendavo, bet rasdavo laiko ir su kiemo berniukais paspardyti kamuolį ant pievutės prie savo namų Kniaudiškių mikrorajone, ir savo vaikams pagaminti įspūdingas kaukes Užgavėnėms ar pagelbėti atsidūrusiems bėdoje. Net savo dukrai šukuoseną prieš varžybas darydavo pats – mamos prie šio darbo neprileisdavo.

„Močiutės net ir po dvidešimties metų guosdavosi, kad vyrų pilna laiptinė, o niekas negali sutvarkyti besikabalduojančios rankenos. Jeigu būtų Valentas, taip nebūtų. Jo visur buvo pilna. Net ir pati kartais išgirstu palyginimų: „Žemaitis vis bėgęs ir bėgęs, o dabar ir Žemaitytė bėga“, – pasakojo žinomo šokių trenerio ir choreografo dukra.

Moteris svarsto, kad tėtis savo drąsa ir laisvumu buvo pralenkęs laiką. Gyvenime ir kūryboje neturėjęs jokių tabu. „Pavyzdžiui, laukdavome autobuso iš Kniaudiškių į miesto centrą, nes tuomet neturėjome mašinos, ir tėčiui į galvą šaudavo koks naujas šokių junginys. Jis griebdavo mane ir pradėdavo šokti, kad nepamirštų. Mama iš gėdos neturėdavo kur akių dėti – anais laikais tokia saviraiška dar buvo neįprasta“, – šypsosi prisiminusi J. Žemaitytė-Dainienė.

Trys dešimtmečiai ant parketo

Praėjus maždaug metams po tragedijos V. Žemaičio buvę vyresni šokėjai atgaivino jo veiklą ir pakvietė Jurgą sugrįžti ant parketo. Noras šokti buvo toks stiprus, kad J. Žemaitytė-Dainienė stačia galva nėrė į šokių sūkurį. Moteris skaičiuoja šokių trenere dirbanti jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Per tą laiką užauginta ne viena šokėjų karta – buvę mokinukai jau tapę kolegomis ar šokti atveda savo atžalas.

Trenerė pastebi, kad šiuolaikinė karta nori dirbti vis mažiau, nes įpratę rezultatą gauti labai greitai – kaip kitaip, jeigu vos keliais mygtukų paspaudimais internete galima nuversti kalnus. O pasirinkus šokius reikia įdėti labai daug darbo. Visgi ji turi savų būdų sužadinti šokėjų motyvaciją. Ar vaikas gali tapti geru šokėju, išduoda daug ženklų: tiesi laikysena, puiki plastika ir koordinacija, jaučiamas ritmas, judesių pajutimas.

„Bet tai nėra taisyklė, nes kartais tas vaikas, kuris iš pažiūros nesutvertas šokiui, pasiekia geresnių rezultatų. Viską lemia asmeninės savybės, kiek vaikas nori šokti ir kiek įdeda darbo“, – iš patirties žino choreografė.

Kūrybiškas sportas

Anot žinomos panevėžietės, nors šokiai laikomi sportu, kuriame labai daug techninių dalykų ir taisyklių, tačiau yra ir labai daug kūrybos, erdvės laisvei. Kiekvienas šokis – vis kita istorija, kurią reikia nupasakoti kūno kalba. Todėl sėkmę lemia ne tik iki tobulumo nugludinti šokių judesiai, bet ir laikysena, išvaizda, parinkti drabužiai. Net tokios smulkmenos, kaip, pavyzdžiui, per aukštai susuktas kuodelis ar trumpi šokėjos nagai, gali nulemti rezultatą.

Vis dėlto J. Žemaitytę-Dainienę trenerės darbas labiausiai žavi tuo, kad gali matyti, kaip jos treniruojami vaikai skleidžiasi tarsi gėlės žiedas. Sportiniai šokiai suvienija visą šeimą. Jeigu vaikas dalyvauja varžybose, į jas turi važiuoti ir tėvai. Tad jų ryšys tik stiprėja.

Pašnekovė šypsosi, kad į šokius vaikų tikrai neveda tie, kuriems laisvalaikis su atžalomis būtų kančia.

Šokantys mergaitės su berniukais išmoksta bendrauti be kompleksų – juk tenka partneriui ir ranka veidą paliesti, ir koja apsivyti – visi supranta, kad tai yra tik darbas. Be to, vaikai puikiai išmoksta angliškai, nes tenka bendrauti tiek su užsienio treneriais, tiek su kitais šokėjais.

„Jaučiu savo darbo prasmę. Gera matyti, kaip vaikai auga ir subręsta, kaip iš užsisklendusių ir visko bijančių mažų vaikelių tampa savimi pasitikinčiais jaunuoliais. Nemažai mano treniruojamų vaikų dirba šiuolaikinių šokių klubuose, turi savo šokių studijas, yra žymių didžėjų. Jeigu jie dar sugrįžta mane aplankyti, gal viską dariau teisingai“, – svarsto J. Žemaitytė-Dainienė.

Trečia šokėjų karta

Žinoma šokių mokytoja treniruoja ne tik kelias dešimtis panevėžiečių. Ji yra ir savo mažosios keturiolikmetės dukters Noros trenerė.

Vyresnioji dukra Emilija taip pat bandė šokti, tačiau mama nusprendė daugiau jos nekankinti ir leisti pačiai save atrasti kitoje srityje.

„Vyresnioji į šokius net nenori žiūrėti, gal kad ją vaikystėje labiau laužiau nei mažylę. Bet jeigu nėra noro, ir nereikia. O mažoji kol kas užsidegusi. Tačiau pastebiu, kad man sutarti su tėčiu sekėsi geriau nei dabar su savo dukra. Dukra man yra pasakiusi, kad didžiausias jos noras, jog nebūčiau jos trenere. Nežinau, jai ar man sunkiau, bet kaip mama su dukra turime daug geresnį ryšį“, – atvirauja J. Žemaitytė-Dainienė.

Ji svarsto, kad jeigu abi būtų šokių trenerės, gal ir sutartų geriau nei trenerė ir šokėja. Anot mamos, mažoji dukra gana kategoriška, bet visuomet duoda puikių minčių ir idėjų, buvo didžiausia mamos pagalbininkė organizuojant sezono uždarymo šventę, vykusią Panevėžio muzikiniame teatre.

Pati dukra mamai yra sakiusi, kad tiek daug dirbti, kiek dirba mama, nenorėtų, tačiau padėti neatsisakytų.

„O man būtų labai patogu, jeigu dukra pasirinktų šokio kelią ir man padėtų darbuose, o kažkada juos ir perimtų. Šokiuose dažniausiai taip jau nutinka, kad treneriais dirba žmona su vyru ar tėvai su vaikais. Šokiai yra mano gyvenimas, čia ne tik čia čia čia žingsneliai, o daug gilesnė prasmė. Džiaugiuosi, kad ta meile šokiui dega jau trečia mūsų šeimos karta“, – sako J. Žemaitytė-Dainienė.