Aly­taus ra­jo­ne, Pu­nios se­niū­ni­jo­je, Ger­kiš­kių kai­me, gy­ve­nan­tys Ane­lė ir Pra­nas Ar­ba­čiaus­kai sa­vo na­muo­se su pa­čiais ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis ką tik at­šven­tė sep­ty­nias­de­šimt me­tų trun­kan­čios san­tuo­kos ju­bi­lie­jų. Vy­ras žmo­ną dar ir iš­ve­dė pa­šok­ti, tik per plo­jan­čius sve­čius ne­la­bai bu­vo kur ap­si­suk­ti. Vi­si džiau­gė­si gar­bin­go san­tuo­kos ju­bi­lie­jaus su­lau­ku­siais su­tuok­ti­niais, jų są­ži­nin­gai ir do­rai kar­tu nu­gy­ven­tais me­tais. O Ane­lė ir Pra­nas vis kal­bė­jo: „Nė vie­no kar­to ne­bu­vom iš­si­sky­rę, tik gy­ve­ni­mas iš­skirs.“
© Z.Stankevičienės nuotr.

„San­tuo­ka iš rei­ka­lo, tik tas rei­ka­las bu­vo po pen­ke­rių me­tų“

Į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją skam­bi­no ne vie­nas Ar­ba­čiaus­kus nuo se­nų lai­kų pa­žįs­tan­tis Pu­nios se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas ir pra­šė pa­ra­šy­ti apie jų šei­mą: „To­kie žmo­nės dau­ge­liui ga­li bū­ti pa­vyz­dys, kaip iš­lai­ky­ti san­tuo­ką, do­rai už­au­gin­ti vai­kus, tar­pu­sa­vy­je su­tar­ti ir vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Da­bar jau­nos šei­mos puo­la skir­tis pir­mos bė­dos iš­tik­tos, o kur duo­ti san­tuo­kos pa­ža­dai vie­nam ki­tą glo­bo­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos? To­kių darbš­čių ir tvar­kin­gų kaip Ane­lė ir Pra­nas rei­kia pa­ieš­ko­ti. Jie abu jau gar­bin­go am­žiaus – Ane­lei tuoj 89-eri, Pra­nui čia pat de­vy­nias­de­šimt, žmo­nės kuk­lūs, apie sa­ve ne­si­gi­rian­tys, tik­rai ver­ti, kad apie juos dau­giau kas su­ži­no­tų.“

Kai at­vy­ko­me pas Ar­ba­čiaus­kus, pa­si­ti­ko ne tik jie, bet ir la­bai daž­nai tė­vus ap­lan­kan­ti, čia pat, But­ri­mo­nių se­niū­ni­jo­je, gy­ve­nan­ti jau­niau­sio­ji duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Su­tvar­ky­to­je se­no­viš­ko­je tro­bo­je karš­tą bir­že­lio po­pie­tę bu­vo taip vė­su, kad nie­kam ne­si­no­rė­jo ei­ti į kie­mą. Ane­lė paaiškino, kad tai jų jė­go­mis per­sta­ty­ta Pra­no tė­vų tro­ba, kai su­si­tuo­kė, ne­trum­pai gy­ve­no Pra­no tė­vų se­nuo­se na­muo­se.

Ta­čiau iki san­tuo­kos Ane­lei su Pra­nu dar daug te­ko pa­tir­ti.

„Ma­no pri­ėmė­ja šiuo­se na­muo­se bu­vo bo­bu­tė – tė­vo ma­ma. Bu­vau tre­čias, jau­niau­sias, vai­kas šei­mo­je, pen­kio­li­kos mė­ne­sių pa­li­ko ma­ma ir iš­bė­go į Ar­gen­ti­ną. Aš jos ne­pri­si­me­nu ir ne­ma­čiau. So­viet­me­čiu ruo­šė­si par­va­žiuo­ti, pa­si­ra­šėm do­ku­men­tą, kad pri­im­sim, bet grei­tai ga­vom pra­ne­ši­mą, kad mi­rė“, – apie sa­vo at­ėji­mą į šį pa­sau­lį ir ma­mą pa­sa­ko­ja Pra­nas.

Gy­ve­ni­mas be ma­mos, tik su tė­vu trims ber­niu­kams bu­vo ne­leng­vas. Nuo ma­žens pa­tiems pas ūki­nin­kus te­ko už­si­dirb­ti duo­ną.

Pra­nas per tal­kas pas ūki­nin­kus ir su­si­pa­ži­no su Ane­le nuo But­ri­mo­nių, da­bar jau iš­ny­ku­sio Du­du­čių kai­mo. Šis bu­vo prie pat Ger­kiš­kių. Ru­de­nį my­nė li­nus, pri­sti­go tal­ki­nin­kų, kaž­kas pa­sa­kė: „At­ei­na Na­vicku­tė.“

„Gal­vo­ju, pa­žiū­rė­siu, kaip ji at­ro­do. Žiū­riu, nie­ko, ne­di­du­kė. Pas­kui pra­si­dė­jo šo­kiai, vi­so­kie pa­bu­vi­mai“, – Pra­nas kal­ba šyp­so­da­ma­sis, ma­ty­ti, kad toks pri­si­mi­ni­mas jam ma­lo­nus.

Juo­du pa­ben­dra­vo ke­le­rius me­tus, nes, pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, 1945-ai­siais, Pra­ną pa­šau­kė į ka­riuo­me­nę. Tar­na­vo Ru­si­jo­je, Brians­ke. Jis čia iš­vy­do ko ne­ma­tęs: „Val­gėm sil­kių gal­vas. Ža­lias bul­ves tik pa­so­din­tas iš­si­ka­si, pa­si­šluos­tai ir su­kriauk­ši.“

Ge­rai, kad tik pu­sę me­tų Pra­nui te­ko taip kan­kin­tis: „Bu­vo įsta­ty­mas iš ka­riuo­me­nės pa­leis­ti tuos, ku­rie ne­sve­ria pen­kias­de­šimt ki­log­ra­mų. Aš svė­riau tik tris­de­šimt še­šis.“

Iš Ru­si­jos į Ger­kiš­kes grį­žęs dvi­de­šim­ties me­tų dar ne­tu­rin­tis Pra­nas la­bai ap­gai­les­ta­vo, kad ne­be­ra­do mo­čiu­tės. Ši jau bu­vo mi­ru­si, o tė­vas pa­sa­kė: ar­ba jis ve­da, ar­ba sū­nus tu­ri į na­mus par­ves­ti mar­čią.

Ane­lės, ku­ri ta­da ne­tu­rė­jo de­vy­nio­li­kos, ma­ma taip pat bu­vo ką tik mi­ru­si, ir tė­vas no­rė­jo ves­ti, tad jau­nuo­liams ne­be­li­ko ki­to ke­lio, kaip pa­tiems su­si­tuok­ti. Jų duk­ra Vir­gi­ni­ja pa­juo­kau­ja: „Tė­vu­kų san­tuo­ka iš rei­ka­lo, tik tas rei­ka­las bu­vo po pen­ke­rių me­tų, kai gi­mė pir­ma iš mū­sų, tri­jų se­se­rų, – Onu­tė.“

„Man jis bu­vo bied­no­kas. Ma­no tė­vas, kaip Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, Du­du­čiuo­se tu­rė­jo de­šimt hek­ta­rų že­mės, na­mą nau­ją bu­vom pa­si­sta­tę. Bet po ma­mos mir­ties aš na­muo­se ne­tu­rė­jau ką da­ry­ti. Te­tos, ma­mos se­se­rys, ma­ne iš­lei­do už vy­ro. Per ves­tu­ves bu­vau su juo­da suk­ne­le, tik ve­liu­mą bal­tą už­dė­jo. Ma­mos se­suo pa­sa­kė: gy­ve­ni­mas vis tiek vie­nas“, – grau­džias ves­tu­ves pri­si­me­na Ane­lė ir vos neap­si­aša­ro­ja.

„Rei­kia dirb­ti są­ži­nin­gai, nuo dū­šios“

Se­nų­jų Ar­ba­čiaus­kų na­muo­se ap­si­gy­ve­nę jau­nie­ji ėmė kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Pra­nas pra­dė­jo dirb­ti But­ri­mo­nių ko­lū­ky­je lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­di­nin­ku, pas­kui bai­gęs trak­to­ri­nin­kų kur­sus Rai­žių ta­ry­bi­nia­me ūky­je įsi­dar­bi­no trak­to­ri­nin­ku. Ūkio val­džia, įver­ti­nu­si jo dar­bą, pa­aukš­ti­no iki eks­plo­a­ta­ci­jos in­ži­nie­riaus. Ir taip iki pat pen­si­jos – Rai­žių ūky­je.

„Tė­vu­kas vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad rei­kia dirb­ti są­ži­nin­gai, nuo dū­šios, kad ir kur dirb­tum – sau ar ko­lū­kiui“, – Vir­gi­ni­jai įsi­mi­nę to­kie tė­vo žo­džiai.

Pra­nas sa­vęs gir­ti ne­no­ri – at­ne­ša pa­ro­dy­ti me­da­lį, ku­riuo bu­vo ap­do­va­no­tas už są­ži­nin­gą dar­bą.

Kol Ar­ba­čiaus­kai ne­tu­rė­jo at­ža­lų, kar­tu nu­ei­da­vo į šo­kius, nes la­bai mė­go šok­ti. Tik vie­ną­kart šei­mos gal­va pa­reiš­kė na­mo par­si­ve­dęs šei­mi­nin­kę, o ne šo­kė­ją.

Net de­vy­ne­rius me­tus rei­kė­jo Ane­lės ran­kų slau­gy­ti ak­lam Pra­no tė­vui. At­si­ra­do prie­vo­lė ūky­je ra­vė­ti run­ke­lių nor­mas, tal­kin­ti lau­ki­nin­kys­tės dar­buo­se.

„Kai ap­link pra­si­dė­jo me­lio­ra­ci­ja, la­bai no­rė­jom, kad mums iš­kas­tų ba­lą. Dvi va­sa­ras ruo­šiau mais­tą dvi­de­šimt pen­kiems me­lio­ra­to­riams ir na­muo­se mai­ti­nau. Pie­tums pa­da­ry­da­vau šim­tą ce­pe­li­nų, ir vi­sus su­val­gy­da­vo. Val­gy­di­nau tik­rai ge­rai, per dvi va­sa­ras ūkis aš­tuo­nis be­ko­nus man pa­pjo­vė. Pir­mą va­sa­rą vie­na mai­ti­nau, o an­trą jau da­vė pa­gal­bi­nin­kę – vie­na ne­be­spė­jau. Kai ba­lą iš­ka­sė, di­rek­to­rius dar ba­rė, kad per di­de­lę“, – pa­sa­ko­ja Ane­lė.

Tai ba­lai da­bar 40 me­tų, jau ap­au­gu­si, šį­met na­miš­kiai ža­da va­ly­ti – juk tė­vų pri­si­mi­ni­mas.

Už ką Pra­nas ga­vo vie­nin­te­lę pa­sta­bą?

„Tė­vai moks­lų ne­bai­gė, bet vi­sa­da ir vis­kuo do­mė­jo­si. Tė­vu­kas la­bai gra­žiai ra­šė, daug skai­tė, tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus gie­do­jo But­ri­mo­nių baž­ny­čios cho­re“, – pa­gy­ri­mų ne­gai­li duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Pra­nas ją nu­trau­kia: „Aš ga­vau vie­nin­te­lę pa­sta­bą gy­ve­ni­mą. Par­ti­jos pir­ma­sis sek­re­to­rius vie­ną­kart man pa­sa­kė: ei­ni į baž­ny­čią, gie­di cho­re, – taip ne­ga­li­ma, esi ta­ry­bi­nis tar­nau­to­jas. Bet aš to­liau gie­do­jau baž­ny­čio­je, su žmo­na, kol ga­lė­jom, ėjom į baž­ny­čią.“

„Kiek jis gie­do­da­mas yra iš­ly­dė­jęs mi­ru­sių­jų, tai jo at­ei­nan­čio lau­kia mi­nios“, – įsi­ter­pia Ane­lė.

Ar­ba­čiaus­kai ne­lin­kę peik­ti nė vie­nos val­džios. Svar­bu bu­vo pa­tiems su­tar­ti, vai­kus do­rai už­au­gin­ti – ko dau­giau rei­kia?

„Kur tik kar­tu ne­ke­lia­vom… Ir mū­sų ku­ror­tuo­se bu­vom, tė­vas ge­rai dir­bo ir į už­sie­nį iš­va­žia­vo – ta­da į Če­kos­lo­va­ki­ją, Mask­vą. Nors su­tau­py­ti per daug ne­ga­lė­jom. Jo tė­vų na­mą per­si­sta­tėm, mer­gai­tės tuo­kė­si, per gy­ve­ni­mą dvi ma­ši­nas nu­si­pir­kom, tai mer­gai­čių, tai anū­kų ju­bi­lie­jai, tai na­mams rei­kia nau­jų du­rų ar ko­kio bal­do. Kol ga­lė­jom, dar kaž­kiek gy­vu­lių lai­kėm – dvi kiau­les, dvi kar­ves, prie­aug­lį. Skųs­tis nie­kuo ne­ga­lim, kad tik svei­ka­tos dar bū­tų“, – re­gis, la­bai trum­pai pra­gy­ven­tus me­tus api­bū­di­na Ane­lė, bet jus­ti, kiek daug juo­se bu­vo pras­mės.

Bran­gus laz­dy­nas prie na­mo

Kai prieš dvi­de­šimt me­tų Ar­ba­čiaus­kai šven­tė auk­si­nes ves­tu­ves, po iš­kil­mių jų pa­ra­pi­jos But­ri­mo­nių baž­ny­čio­je sve­čių pri­si­rin­ko pil­na Ane­lės ir Pra­no tro­ba. Ne tik duk­ros su šei­mo­mis, gi­mi­nės ir ar­ti­mie­ji, bet ir vie­nuo­li­ka Ar­ba­čiaus­kų krikš­ta­vai­kių iš Vil­niaus, Kau­no.

Be mu­zi­kos ir ar­ti­mų­jų di­de­lio dė­me­sio neap­si­ei­ta ir šią ge­gu­žę mi­nint sep­ty­nias­de­šimt me­tų san­tuo­ko­je. Mu­zi­kos bu­vo daug, nes ju­bi­lia­tai jos la­bai no­rė­jo. Pra­nas Ane­lę kaip jau­nys­tė­je pa­kvie­tė šo­kio.

„Kai pra­dė­jom šok­ti, vi­si ėmė plo­ti, ne­la­bai kur ap­si­su­kom, bet pa­trep­sė­jom“, – sa­ko Ane­lė.

Be­si­kal­bant šei­mi­nin­kė vis žvel­gė į laz­dy­ną pa­lan­gė­je: „Ta­me laz­dy­ne už­au­go anū­kai, pro­anū­kiai. Kiek jie čia su­po­si…“

Trys duk­te­rys su žen­tais, aš­tuo­ni anū­kai, ke­tu­rio­li­ka pro­anū­kių – di­džiau­sias Ar­ba­čiaus­kų tur­tas. Ka­da tik ga­li, jie jau čia. Ne tik pa­svei­kin­ti ju­bi­lie­jų pro­go­mis, bet ir il­giau pa­bū­ti, pa­si­kal­bė­ti, pa­klaus­ti pa­ta­ri­mo.

Bir­že­lio 12-ąją Ane­lei su­kako 89-eri, per Žo­li­nę, rug­pjū­čio 15-ąją, Pra­nas su­lauks 90-me­čio. Gar­bin­gas am­žius abiem ir pa­lin­kė­ji­mas abiem vie­nas, pa­čių trokš­ta­mas – kuo dau­giau svei­ka­tos.

Vi­siems drau­ge no­ri­si dar il­gai žvelg­ti į vai­kus su­pu­sį laz­dy­ną, pa­ke­lės ber­žus, pa­si­tik­ti jų ša­ko­se te­kan­čią sau­lę ir jaus­ti, kaip ge­ra bū­ti kar­tu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (43)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Palanga išskėstomis rankomis jau laukia poilsiautojų: kokiomis maisto kainomis pasitiko (32)

Kaip privilioti kuo daugiau turistų šiltuoju sezonu, Palangos verslininkai jau gerai apgalvojo....

Savaitgalį laukia gražūs orai, o po jų – fantastiški karščiai (6)

Iškeliaujanti gegužė karščio mėgėjų nenuvils ir toliau: karštas bus ne tik savaitgalis, bet...

Specialistai neteko amo: darželiuose ir mokyklose sviestą pakeis margarinas (283)

„ Sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų...

Šokiruojantis merginos pagrobimas: gyvą palaidojo po žeme (67)

Barbaros Jane Mackle gyvenimas buvo tikrai kerintis. Daili ir populiari 20 metų mergina buvo Majamyje...

Lietuvos nacionalinės filharmonijos darbuotojų stilius: per koncertus ir po jų – kaip diena ir naktis (15)

DELFI Stilius apsilankė didžiausiame šalies klasikinės muzikos koncertų centre – Lietuvos...

Šaras po pergalės juokavo apie aštuonis kartus operuotą gerklę ir mokė žurnalistus (23)

Kauno „Žalgiris“ be didesnio vargo žengė į Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) pusfinalį....

Sostinėje atgimė vienuolyną su skandalais palikęs baras (20)

Praėjusių metų rugpjūtį baro „ 7 fridays “ darbuotojai staiga turėjo susirinkti daiktus ir...

Vilniuje per susidūrimą sužalotas motociklininkas neteko sąmonės (10)

Vėlų penktadienio vakarą, apie 23.20 val., Vilniaus senamiestyje, Maironio g., susidūrė...

Kitokia pažintis su Berlynu: nuo apleistų CŽV pastatų iki linksmybių šimtamečiame šokių klube (11)

Planuodami atostogas ar trumpas išvykas svetur, dažniausiai renkamės turistų patikrintas,...