aA
Aly­taus ra­jo­ne, Pu­nios se­niū­ni­jo­je, Ger­kiš­kių kai­me, gy­ve­nan­tys Ane­lė ir Pra­nas Ar­ba­čiaus­kai sa­vo na­muo­se su pa­čiais ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis ką tik at­šven­tė sep­ty­nias­de­šimt me­tų trun­kan­čios san­tuo­kos ju­bi­lie­jų. Vy­ras žmo­ną dar ir iš­ve­dė pa­šok­ti, tik per plo­jan­čius sve­čius ne­la­bai bu­vo kur ap­si­suk­ti. Vi­si džiau­gė­si gar­bin­go san­tuo­kos ju­bi­lie­jaus su­lau­ku­siais su­tuok­ti­niais, jų są­ži­nin­gai ir do­rai kar­tu nu­gy­ven­tais me­tais. O Ane­lė ir Pra­nas vis kal­bė­jo: „Nė vie­no kar­to ne­bu­vom iš­si­sky­rę, tik gy­ve­ni­mas iš­skirs.“
© Z.Stankevičienės nuotr.

„San­tuo­ka iš rei­ka­lo, tik tas rei­ka­las bu­vo po pen­ke­rių me­tų“

Į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją skam­bi­no ne vie­nas Ar­ba­čiaus­kus nuo se­nų lai­kų pa­žįs­tan­tis Pu­nios se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas ir pra­šė pa­ra­šy­ti apie jų šei­mą: „To­kie žmo­nės dau­ge­liui ga­li bū­ti pa­vyz­dys, kaip iš­lai­ky­ti san­tuo­ką, do­rai už­au­gin­ti vai­kus, tar­pu­sa­vy­je su­tar­ti ir vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Da­bar jau­nos šei­mos puo­la skir­tis pir­mos bė­dos iš­tik­tos, o kur duo­ti san­tuo­kos pa­ža­dai vie­nam ki­tą glo­bo­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos? To­kių darbš­čių ir tvar­kin­gų kaip Ane­lė ir Pra­nas rei­kia pa­ieš­ko­ti. Jie abu jau gar­bin­go am­žiaus – Ane­lei tuoj 89-eri, Pra­nui čia pat de­vy­nias­de­šimt, žmo­nės kuk­lūs, apie sa­ve ne­si­gi­rian­tys, tik­rai ver­ti, kad apie juos dau­giau kas su­ži­no­tų.“

Kai at­vy­ko­me pas Ar­ba­čiaus­kus, pa­si­ti­ko ne tik jie, bet ir la­bai daž­nai tė­vus ap­lan­kan­ti, čia pat, But­ri­mo­nių se­niū­ni­jo­je, gy­ve­nan­ti jau­niau­sio­ji duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Su­tvar­ky­to­je se­no­viš­ko­je tro­bo­je karš­tą bir­že­lio po­pie­tę bu­vo taip vė­su, kad nie­kam ne­si­no­rė­jo ei­ti į kie­mą. Ane­lė paaiškino, kad tai jų jė­go­mis per­sta­ty­ta Pra­no tė­vų tro­ba, kai su­si­tuo­kė, ne­trum­pai gy­ve­no Pra­no tė­vų se­nuo­se na­muo­se.

Ta­čiau iki san­tuo­kos Ane­lei su Pra­nu dar daug te­ko pa­tir­ti.

„Ma­no pri­ėmė­ja šiuo­se na­muo­se bu­vo bo­bu­tė – tė­vo ma­ma. Bu­vau tre­čias, jau­niau­sias, vai­kas šei­mo­je, pen­kio­li­kos mė­ne­sių pa­li­ko ma­ma ir iš­bė­go į Ar­gen­ti­ną. Aš jos ne­pri­si­me­nu ir ne­ma­čiau. So­viet­me­čiu ruo­šė­si par­va­žiuo­ti, pa­si­ra­šėm do­ku­men­tą, kad pri­im­sim, bet grei­tai ga­vom pra­ne­ši­mą, kad mi­rė“, – apie sa­vo at­ėji­mą į šį pa­sau­lį ir ma­mą pa­sa­ko­ja Pra­nas.

Gy­ve­ni­mas be ma­mos, tik su tė­vu trims ber­niu­kams bu­vo ne­leng­vas. Nuo ma­žens pa­tiems pas ūki­nin­kus te­ko už­si­dirb­ti duo­ną.

Pra­nas per tal­kas pas ūki­nin­kus ir su­si­pa­ži­no su Ane­le nuo But­ri­mo­nių, da­bar jau iš­ny­ku­sio Du­du­čių kai­mo. Šis bu­vo prie pat Ger­kiš­kių. Ru­de­nį my­nė li­nus, pri­sti­go tal­ki­nin­kų, kaž­kas pa­sa­kė: „At­ei­na Na­vicku­tė.“

„Gal­vo­ju, pa­žiū­rė­siu, kaip ji at­ro­do. Žiū­riu, nie­ko, ne­di­du­kė. Pas­kui pra­si­dė­jo šo­kiai, vi­so­kie pa­bu­vi­mai“, – Pra­nas kal­ba šyp­so­da­ma­sis, ma­ty­ti, kad toks pri­si­mi­ni­mas jam ma­lo­nus.

Juo­du pa­ben­dra­vo ke­le­rius me­tus, nes, pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, 1945-ai­siais, Pra­ną pa­šau­kė į ka­riuo­me­nę. Tar­na­vo Ru­si­jo­je, Brians­ke. Jis čia iš­vy­do ko ne­ma­tęs: „Val­gėm sil­kių gal­vas. Ža­lias bul­ves tik pa­so­din­tas iš­si­ka­si, pa­si­šluos­tai ir su­kriauk­ši.“

Ge­rai, kad tik pu­sę me­tų Pra­nui te­ko taip kan­kin­tis: „Bu­vo įsta­ty­mas iš ka­riuo­me­nės pa­leis­ti tuos, ku­rie ne­sve­ria pen­kias­de­šimt ki­log­ra­mų. Aš svė­riau tik tris­de­šimt še­šis.“

Iš Ru­si­jos į Ger­kiš­kes grį­žęs dvi­de­šim­ties me­tų dar ne­tu­rin­tis Pra­nas la­bai ap­gai­les­ta­vo, kad ne­be­ra­do mo­čiu­tės. Ši jau bu­vo mi­ru­si, o tė­vas pa­sa­kė: ar­ba jis ve­da, ar­ba sū­nus tu­ri į na­mus par­ves­ti mar­čią.

Ane­lės, ku­ri ta­da ne­tu­rė­jo de­vy­nio­li­kos, ma­ma taip pat bu­vo ką tik mi­ru­si, ir tė­vas no­rė­jo ves­ti, tad jau­nuo­liams ne­be­li­ko ki­to ke­lio, kaip pa­tiems su­si­tuok­ti. Jų duk­ra Vir­gi­ni­ja pa­juo­kau­ja: „Tė­vu­kų san­tuo­ka iš rei­ka­lo, tik tas rei­ka­las bu­vo po pen­ke­rių me­tų, kai gi­mė pir­ma iš mū­sų, tri­jų se­se­rų, – Onu­tė.“

„Man jis bu­vo bied­no­kas. Ma­no tė­vas, kaip Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, Du­du­čiuo­se tu­rė­jo de­šimt hek­ta­rų že­mės, na­mą nau­ją bu­vom pa­si­sta­tę. Bet po ma­mos mir­ties aš na­muo­se ne­tu­rė­jau ką da­ry­ti. Te­tos, ma­mos se­se­rys, ma­ne iš­lei­do už vy­ro. Per ves­tu­ves bu­vau su juo­da suk­ne­le, tik ve­liu­mą bal­tą už­dė­jo. Ma­mos se­suo pa­sa­kė: gy­ve­ni­mas vis tiek vie­nas“, – grau­džias ves­tu­ves pri­si­me­na Ane­lė ir vos neap­si­aša­ro­ja.

„Rei­kia dirb­ti są­ži­nin­gai, nuo dū­šios“

Se­nų­jų Ar­ba­čiaus­kų na­muo­se ap­si­gy­ve­nę jau­nie­ji ėmė kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Pra­nas pra­dė­jo dirb­ti But­ri­mo­nių ko­lū­ky­je lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­di­nin­ku, pas­kui bai­gęs trak­to­ri­nin­kų kur­sus Rai­žių ta­ry­bi­nia­me ūky­je įsi­dar­bi­no trak­to­ri­nin­ku. Ūkio val­džia, įver­ti­nu­si jo dar­bą, pa­aukš­ti­no iki eks­plo­a­ta­ci­jos in­ži­nie­riaus. Ir taip iki pat pen­si­jos – Rai­žių ūky­je.

„Tė­vu­kas vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad rei­kia dirb­ti są­ži­nin­gai, nuo dū­šios, kad ir kur dirb­tum – sau ar ko­lū­kiui“, – Vir­gi­ni­jai įsi­mi­nę to­kie tė­vo žo­džiai.

Pra­nas sa­vęs gir­ti ne­no­ri – at­ne­ša pa­ro­dy­ti me­da­lį, ku­riuo bu­vo ap­do­va­no­tas už są­ži­nin­gą dar­bą.

Kol Ar­ba­čiaus­kai ne­tu­rė­jo at­ža­lų, kar­tu nu­ei­da­vo į šo­kius, nes la­bai mė­go šok­ti. Tik vie­ną­kart šei­mos gal­va pa­reiš­kė na­mo par­si­ve­dęs šei­mi­nin­kę, o ne šo­kė­ją.

Net de­vy­ne­rius me­tus rei­kė­jo Ane­lės ran­kų slau­gy­ti ak­lam Pra­no tė­vui. At­si­ra­do prie­vo­lė ūky­je ra­vė­ti run­ke­lių nor­mas, tal­kin­ti lau­ki­nin­kys­tės dar­buo­se.

„Kai ap­link pra­si­dė­jo me­lio­ra­ci­ja, la­bai no­rė­jom, kad mums iš­kas­tų ba­lą. Dvi va­sa­ras ruo­šiau mais­tą dvi­de­šimt pen­kiems me­lio­ra­to­riams ir na­muo­se mai­ti­nau. Pie­tums pa­da­ry­da­vau šim­tą ce­pe­li­nų, ir vi­sus su­val­gy­da­vo. Val­gy­di­nau tik­rai ge­rai, per dvi va­sa­ras ūkis aš­tuo­nis be­ko­nus man pa­pjo­vė. Pir­mą va­sa­rą vie­na mai­ti­nau, o an­trą jau da­vė pa­gal­bi­nin­kę – vie­na ne­be­spė­jau. Kai ba­lą iš­ka­sė, di­rek­to­rius dar ba­rė, kad per di­de­lę“, – pa­sa­ko­ja Ane­lė.

Tai ba­lai da­bar 40 me­tų, jau ap­au­gu­si, šį­met na­miš­kiai ža­da va­ly­ti – juk tė­vų pri­si­mi­ni­mas.

Už ką Pra­nas ga­vo vie­nin­te­lę pa­sta­bą?

„Tė­vai moks­lų ne­bai­gė, bet vi­sa­da ir vis­kuo do­mė­jo­si. Tė­vu­kas la­bai gra­žiai ra­šė, daug skai­tė, tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus gie­do­jo But­ri­mo­nių baž­ny­čios cho­re“, – pa­gy­ri­mų ne­gai­li duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Pra­nas ją nu­trau­kia: „Aš ga­vau vie­nin­te­lę pa­sta­bą gy­ve­ni­mą. Par­ti­jos pir­ma­sis sek­re­to­rius vie­ną­kart man pa­sa­kė: ei­ni į baž­ny­čią, gie­di cho­re, – taip ne­ga­li­ma, esi ta­ry­bi­nis tar­nau­to­jas. Bet aš to­liau gie­do­jau baž­ny­čio­je, su žmo­na, kol ga­lė­jom, ėjom į baž­ny­čią.“

„Kiek jis gie­do­da­mas yra iš­ly­dė­jęs mi­ru­sių­jų, tai jo at­ei­nan­čio lau­kia mi­nios“, – įsi­ter­pia Ane­lė.

Ar­ba­čiaus­kai ne­lin­kę peik­ti nė vie­nos val­džios. Svar­bu bu­vo pa­tiems su­tar­ti, vai­kus do­rai už­au­gin­ti – ko dau­giau rei­kia?

„Kur tik kar­tu ne­ke­lia­vom… Ir mū­sų ku­ror­tuo­se bu­vom, tė­vas ge­rai dir­bo ir į už­sie­nį iš­va­žia­vo – ta­da į Če­kos­lo­va­ki­ją, Mask­vą. Nors su­tau­py­ti per daug ne­ga­lė­jom. Jo tė­vų na­mą per­si­sta­tėm, mer­gai­tės tuo­kė­si, per gy­ve­ni­mą dvi ma­ši­nas nu­si­pir­kom, tai mer­gai­čių, tai anū­kų ju­bi­lie­jai, tai na­mams rei­kia nau­jų du­rų ar ko­kio bal­do. Kol ga­lė­jom, dar kaž­kiek gy­vu­lių lai­kėm – dvi kiau­les, dvi kar­ves, prie­aug­lį. Skųs­tis nie­kuo ne­ga­lim, kad tik svei­ka­tos dar bū­tų“, – re­gis, la­bai trum­pai pra­gy­ven­tus me­tus api­bū­di­na Ane­lė, bet jus­ti, kiek daug juo­se bu­vo pras­mės.

Bran­gus laz­dy­nas prie na­mo

Kai prieš dvi­de­šimt me­tų Ar­ba­čiaus­kai šven­tė auk­si­nes ves­tu­ves, po iš­kil­mių jų pa­ra­pi­jos But­ri­mo­nių baž­ny­čio­je sve­čių pri­si­rin­ko pil­na Ane­lės ir Pra­no tro­ba. Ne tik duk­ros su šei­mo­mis, gi­mi­nės ir ar­ti­mie­ji, bet ir vie­nuo­li­ka Ar­ba­čiaus­kų krikš­ta­vai­kių iš Vil­niaus, Kau­no.

Be mu­zi­kos ir ar­ti­mų­jų di­de­lio dė­me­sio neap­si­ei­ta ir šią ge­gu­žę mi­nint sep­ty­nias­de­šimt me­tų san­tuo­ko­je. Mu­zi­kos bu­vo daug, nes ju­bi­lia­tai jos la­bai no­rė­jo. Pra­nas Ane­lę kaip jau­nys­tė­je pa­kvie­tė šo­kio.

„Kai pra­dė­jom šok­ti, vi­si ėmė plo­ti, ne­la­bai kur ap­si­su­kom, bet pa­trep­sė­jom“, – sa­ko Ane­lė.

Be­si­kal­bant šei­mi­nin­kė vis žvel­gė į laz­dy­ną pa­lan­gė­je: „Ta­me laz­dy­ne už­au­go anū­kai, pro­anū­kiai. Kiek jie čia su­po­si…“

Trys duk­te­rys su žen­tais, aš­tuo­ni anū­kai, ke­tu­rio­li­ka pro­anū­kių – di­džiau­sias Ar­ba­čiaus­kų tur­tas. Ka­da tik ga­li, jie jau čia. Ne tik pa­svei­kin­ti ju­bi­lie­jų pro­go­mis, bet ir il­giau pa­bū­ti, pa­si­kal­bė­ti, pa­klaus­ti pa­ta­ri­mo.

Bir­že­lio 12-ąją Ane­lei su­kako 89-eri, per Žo­li­nę, rug­pjū­čio 15-ąją, Pra­nas su­lauks 90-me­čio. Gar­bin­gas am­žius abiem ir pa­lin­kė­ji­mas abiem vie­nas, pa­čių trokš­ta­mas – kuo dau­giau svei­ka­tos.

Vi­siems drau­ge no­ri­si dar il­gai žvelg­ti į vai­kus su­pu­sį laz­dy­ną, pa­ke­lės ber­žus, pa­si­tik­ti jų ša­ko­se te­kan­čią sau­lę ir jaus­ti, kaip ge­ra bū­ti kar­tu.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kol politikai švenčia, jiems reikėtų ruoštis nemaloniems siurprizams (311)

Po antrojo rinkimų į merus turo paaiškėjo, kad labiausiai Lietuva pasitikėjo Gintauto Palucko...

Miško broliai. Paskutinis atviras pokalbis su partizanu Uosiu: ne už tokią Lietuvą kovojom (86)

Su partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu susitikome jo namuose, Kaune. Būtent čia 95 metų vyras sakė...

Lingė: valdantiesiems užčiaupti prezidentės nepavyks (221)

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad valdančiųjų lyderių reakcija į sekmadienį...

Pernai bankai kaip reikiant pasipildė kišenes: uždirbo daugiausiai nuo 2007-ųjų (6)

Didžiąją pelno dalį pernai bankams sukrovė paskolos, o pelnas buvo didžiausias nuo 2007-ųjų, -...

Interneto žiniasklaidos asociacija kelia klausimą dėl galimo LRT viešųjų interesų pažeidimo

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) šių metų vasarį vienašališkai nutraukė...

Užfiksavo šiurpią akimirką: gatvėje neišsitekęs sprogo dujinis autobusas (58)

Švedijos sostinėje Stokholme įvyko suslėgtomis gamtinėmis dujomis varomo autobuso sprogimas....

Žiniasklaida: Rusija dislokuos Kryme branduolinius bombonešius NATO įspėja Maskvą (158)

Rusija , anot žiniasklaidos, nusprendė Kryme dislokuoti branduolinius bombonešius. „Tupolev...

Po dar vienų karališkų krikštynų klausimų sukėlė keistas karalienės Elžbietos II poelgis (24)

Kovo 17 d., sekmadienį, princo Harry pusseserė Zara Tindall pademonstravo, kad visiškai pasitiki...

„Žalgiris“ į Tel Avivą išskrenda su Kavaliausku, kapitonas lieka Kaune (2)

Kauno „Žalgirio“ trečiadienio vakarą laukia dar viena išlikimo Eurolygoje dvikova. Kauniečiai...

Populiarėjantis atsisveikinimo su mirusiuoju būdas – nelegalus: pareigūnai vardija baudas (2)

Pelenai yra visiems gerai pažįstama atlieka. Paprastai krosnyje po, pavyzdžiui, malkų degimo likę...