Ilgą laiką ji buvo tokių vardų kaip Chanel, Dior ir net Balenciaga šešėlyje, tačiau savo kolekcijų originalumu pakerėjo 30-40-ųjų kartą. Jos kuriamas stilius buvo be galo moteriškas, aikštingas, drąsus. Pakelti petukai, lieknutės talijos ir nuleistos skrybėlaitės įtakojo karo metų madą.
“Ji smogė Paryžiui. Jį kankino. Jį pakerėjo. Ir jis ją beprotiškai įsimylėjo“, - rašė YSL Palmer White 1995 metais išleistoje Elsos Schiaparelli biografijoje „Mados imperatorienė“.
Ji sėmėsi įkvėpimo iš savo draugų, įžymių menininkų: Verteso, Christiano (Be-be) Berardo, Cocteau, Picasso, garsiojo siurrealisto Salvadoro Dali. Jo įtakojama ji kūrė tokius žemiškus daiktus kaip batai, telefonai, jūros vėžiai (kepurėms).
Schiaparelli niekas netarodė keista. Jos 40-aisiais sukurta prie kūno prigludusi suknutė su išsiuvinėtu baltu skeletu – puikus kostiumas Helovyno vakarėliui. Labai panašus Clements-Ribeiro mados namų modelis buvo neseniai pademonstruotas Londone.
Jean-Paul Gaultier yra vienas iš daugelio dizainerių, papuošimams panaudojusių jos idėjas – jūros vėžius, jūreiviškas palaidines, pop įvaizdžius. Ne tik italų Moschino, bet ir prancūzų dizainerė Sonia Rykiel „pasiskolino“ blizgančius kasdienius daiktus ir juokingas citatas savo mezginiams ir aksesuarams.
“Visi kopijuoja Mamytę“, - pasakė jos duktė Gogo Cacciapuoti, sėdėdama savo erdviame bute Paryžiuje, dekoruotame jos pačios meno kūriniais ir mamos gobelenais bei skulptūromis. Schiaparelli, gimusi Romos aristokratų šeimoje 1890 metais, turėjo daug žymių protėvių - vienas jos dėdžių atrado Marso vagas, kitas kasinėjo garsųjį Karalienių Slėnį Egipte, - tačiau Elsai nepavyko padaryti stulbinančios karjeros.
Baigusi mokyklą Romoje ir sulaukusi 22 metų, ji išvyko į Angliją dirbti su našlaičiais. Pakeliui trumpam apsistojo Paryžiuje ir pamilo šį miestą.
Keliaudama atgal į Paryžių, pateko į teosofistų susitikimą. Ji įsimylėjo dėstytoją grafą Williamą de Wendt de Kerlor ir po keleto dienų tapo jo žmona. Pora keletą metų praleido Rivjeroje; po to, 1919 metais, ieškodami laimės išplaukė į New Yorką. Kai Elsa susilaukė dukrelės Yvonne Maria Luisos, vėliau vadintos Gogo, vyras ją paliko.
Elsai ir Gogo ėmė nesisekti. Dukrelė susirgo poliomielitu, reikėjo kelių operacijų ir sudėtingo gydymo. Schiaparelli per draugus Amerikoje ir Prancūzijoje ėmė pardavinėti savo mezginius ir sukneles. 1922 metais ji sugrįžo į Paryžių ir įsidarbino stiliste naujuose mados namuose. Galiausiai jie tapo jos nuosavais mezginių namais, kuriems sėkmę atnešė jūreiviški nertiniai ir tamsūs megztukai su drugelių dekoracijomis. Iki pat II-ojo pasaulinio karo tęsėsi Schiaparelli klestėjimo laikotarpis. Ji sukūrė Salvadoro Dali įkvėptą modelį su ypatingomis kišenėmis, panaudojo drugelio temas, taip pat naujas medžiagas, tokias kaip neperšlampama medvilnė, celofanas, vabzdžių formos papuošimus ant diržų.
Amerkiečiams patiko jos kuriami ekscentriški vakariniai drabužiai, tad “Schiap”, kaip j1 vadino draugai, 1935 metais išpėtė savo verslą. Ji persikėlė į madingą rajoną netoli Ritz viešbučio ir suruošė prabangų priėmimą.
Schiaparelli ir jos menininkai draugai trykšte tryško naujomis idėjomis. Kurdama vakarinius drabužius, ji mėgo naudoti „šokiruojančia“ vadinamą rožinę spalvą. 1937 metais buvo pradėti gaminti to paties pavadinimo kvepalai Mae West geidulingą kūną imituojančiame buteliuke. Po 50 metų Schiaparelli gerbėjas Jean-Paul Gaultier taip pat pristatė kvepalus moters formas atkartojančiame indelyje.
Į madą atėjo ir juokingos elegantiškos pelerinos.
Išsiuvinėtas rožinis jūros vėžys puošė ir pirmąją Gogo vakarinę suknelę, kuria ji buvo pasipuošusi Londone. Paauglystėje Gogo šie drąsūs drabužiai trikdė. “Nors anglai man nedarydavo jokių asmeninių pastabų, nuolat jaučiau, kad atkreipiu kitų dėmesį” – sakė Gogo. Gogo, kuri mokėsi internatinėse mokyklose Vokietijoje, Šveicarijoje ir Škotijoje, prisimena prabangius mamos sumanymus ir sudėtingą asmenybę. ”Ji puikiai atrodydavo kasdien ir vakarėliuose vilkėdama savo kurtus prigludusius kostiumus” – sako Gogo, atsiminusi mamos ryškų, juokdariais margintą paltą vakarėliams. ”Mama man liepė niekada nesirengti juodai, nors pati taip dažnai darydavo” – sako Gogo, mėgstanti dėvėti spalvingus megztinius ir kiniško stiliaus vakarinius švarkus iš atlaso.
Ji prisimena vieną žymų to meto Paryžiaus pokylį, surengtą grafo Etienne de Beaumont’o. Tuomet ji vilkėjo nuostabų kostiumą Siamo tema. Jis buvo “raudonas, auksinis, sluoksniuotu kaklu”, - prisimena Gogo. Vėliau jis įkvėpė YSL sukurti vieną garsų švarką.
Schiaparelli buvo pirmoji, pradėjusi rengti tokius mados renginius, kurie šiandien suvokiami kaip tradiciniai kolekcijų pristatymai: su muzika, vedančiaisiais ir puikiomis manekenėmis. Tai ji pastūmėjo pokario dizainerius tapti “šoumenais” – tai, ką šiandien sėkmingai Dior’ui daro John’as Galliano.
Šie originalūs, teminiai jos renginiai priminė cirko pasirodymą: paukščių narvelių formos muzikinės dėžutės, rankinės, grojančios populiarią muziką bei pagoniškas pasisveikinimas, pradedamas subtiliomis Botticelli paveikslus primenančiomis suknelėmis.
Šiuo mados klestėjimo periodu Schiaparelli konkurentės buvo Gabrielle (Coco) Chanel, kuri buvo labai talentinga ir tokia pat atkakli kaip Elsa.
Chanel buvo vertinama už nuostabius drabužius, o Schiaparelli – už efektingumą. Schiaparelli atsiliepė apie Chanel kaip apie “mažąją buržua klasės atstovę”, o šioji Elsą vadino “italų menininke, kuri siuva sukneles”.
Chanel išpopuliarino kelnes. Schiaparelli sukūrė vakarui skirtas kelnes ir laikė jas netinkamas kasdieniam dėvėjimui. Tačiau ji “troško išbandyti džinsus” – sako Gogo, vėliau parvežusi mamai “Levis” iš Amerikos.
Schiaparelli, kaip ir Chanel, buvo griežta viršininkė, o juk tada verslas buvo išskirtinai vyrų sfera. Dukra Gogo prisimena laukusi mamos pasirodant darbe 10 valandą ryto, “visi drebėdavo, tarp jų ir aš”. Vokiečių okupacija Prancūzijoje sustabdė kūrybinį mados vystymąsi kaip beveik ir visa kita šalyje. Schiaparelli paliko savo parduotuvę kelių darbuotojų priežiūrai ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
1945 metais ji grįžo į Paryžių ir tęsė savo kolekcijų kūrimą. Įdarbino “ateities žvaigždes” Pierre Cardiną, vėliau ir Hubertą de Givenchy. Visi jautė okupacijos pasekmes. Trūko gerų medžiagų. Paryžiaus gyventojai buvo išsekę, o mada – išsikvėpusi. Bet Schiaparelli tęsė darbus, sukūrė naujus siluetus, zigzaginius užsegimus vakarinių suknelių nugarose (“kiaušinio lukštas”), propagavo paprastumą.
1947 metais pasirodęs Dior “Naujasis įvaizdis” nustelbė Schiaparelli. 1954 metais po slapstymųsi iš Šveicarijos sugrįžo Chanel. Viso karo metu Paryžiuje ji buvo vokiečių karininko meilužė. Dizainerės sugrįžimo proga surengtas mados šou sukėlė amerikiečių protesto bangą, pasigirdo apkalbų iš prancūzų lūpų. Vėliau tais pačiais metais Schiaparelli susidūrė su finansinėmis problemomis, ir, paskelbusi bankrotą, pasitraukė. Paskutinius gyvenimo metus ji praleido ilsėdamasi ir rašydama memuarus, draugams ir muziejams dalindama savo sukurtus drabužius. 20 amžiaus mados ikona mirė 1973 metais, miegodama.
