Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios praėjo daugiau nei mėnuo. Žmonės pergyveno baimę, neviltį ir paskui priėmė situaciją tokią, kokia ji yra, skelbia BBC. Šalyje vyksta karas, o savo namuose ir sienos padeda – šis posakis daugeliui tapo itin prasmingu.
Vis daugiau taikių gyventojų grįžta namo – į Kyjivą.
Jaukūs namai
Kyjivietės Anos istorija – ne vienintelis atvejis. Ji su vyru ir ketverių metukų amžiaus dukrele iš Kyjivo išvyko vasario 25-ąją.
„Tada tai buvo teisingas sprendimas. Išvažiavome į sodybą Boryspilio rajone“, – atskleidė moteris.
Neskaitant sunkių buities sąlygų vasarinėje sodyboje, nepritaikytoje gyventi esant žemai temperatūrai, situacija buvo įtempta: „Ten irgi buvo girdėti sprogimai, toli, bet praktiškai visą dieną. Virš mūsų žemai praskrisdavo sraigtasparniai, ir galiausiai sutuoktinis pareiškė, kad mums būtų saugiau sugrįžus.“
Nors daug kas sakė, kad kelias atgal į sostinę bus ilgas, laukia daug saugumo tikrinimo punktų, sugrįžti pavyko greitai ir laimingai.
Per tas savaites Kyjivas ir gyvenimo jame sąlygos smarkiai pasikeitė.
Anos vyras savanoriauja, o ji su dukrele stovi parduotuvėse nusidriekusiose eilėse arba tiesiog eina pasivaikščioti. Kadangi mieste išliko geras interneto ryšys, Anai netgi pavyko rasti darbą.
„Esu linkusi pasilikti. Čia mes visi kartu“, – apie gyvenimą Kyjive sakė ji.
Ana iškepė bandelių pagal pasiūlytą receptą, ir dabar jos butas pripildytas cinamono aromato ir jaukumo.
Kyjivas – namas, kuriame gyvena žmonės
Režisierė Jekaterina Gornostai pirmosiomis karo dienomis iš Kyjivo išvyko pas savo mamą, kuri gyvena netoli sostinės, ten iš pradžių lyg ir buvo ramiau.
„Bet sulig kiekviena diena vis aiškiau girdėjome (o kartais ir matėme) fronto liniją aplink Kyjivą. Kas vakarą galvodavome, ar dar pasilikti, ar bėgti tolyn“, – prisiminė ji.
Režisierės mama kategoriškai atsisakė kur nors važiuoti. Varianto bėgti į Vakarus ar užsienin J. Gornostai nesvarstė, todėl buvo nuspręsta grįžti į Kyjivą.
Nepaisant to fakto, kad visai neseniai, sausio mėnesį, pasirodė jos filmas „Stop-Žemė“, kuris buvo rodomas ne tik gimtinėje, bet ir Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), dabar J. Gornostai dirba ne pagal profesiją.
„Gana greitai radome savanorių centrą ir jau dvi savaites dirbame fizinį darbą: fasuojame maistą skurstantiems žmonėms. Šis darbas mane atitraukia nuo nuolatinio naujienų skaitymo ir siaubingų įkyrių minčių“, – apie dabartinį gyvenimą Kyjive pasakojo ji.
„Sakoma, kad ilgai negyvenant name, jis labai greitai sugriūva. Apie miestus galima pasakyti tą patį. Miestas turi būti pripildytas savo gyventojų, privalo tęstis produktų, pinigų ir paslaugų apyvarta“, – įsitikinusi J. Gornostai.
Šiandien moteris džiaugiasi paprastais dalykais, bylojančiais miesto gyvenimą: netoli namo atsidariusia kavine, gėlių puokšte, kurią gimtadienio proga gavo bendradarbė ir kurią galima nupirkti požeminėje perėjoje, ir netgi nedidele spūstimi gatvėje.
„Kyjivą laikau didžiuliu namu, kuriame gyvena žmonės. Jie nerimauja, dažnai tūno slėptuvėse, iš po nuolaužų gelbėja savo kaimynus, bet vis tiek čia pasiliekaׅ“, – sakė režisierė.
„Bijau, kad gali sustiprėti miesto bombardavimas lėktuvais ir raketomis, bet labai norėčiau likti Kyjive“, – reziumavo ji.
Apie pavojų praneša sirenos
Pirmąją karo dieną Jelena Kovalčiuk su vyru ir dukra išvažiavo pas draugus, gyvenančius netoli Kyjivo.
„Kai praėjo pradinis šokas, po keleto savaičių nusprendėme sugrįžti į savo butą. Tarp savo namų sienų ramiau“, – teigė J. Kovalčiuk. Ji su vyru pasirūpino, kad bute ir visame aukšte būtų saugiau.
Moteris džiaugiasi, kad sugrįžo į Kyjivą. Jeigu likti Ukrainoje, tai tik savo namuose, mano ji.
„Čia gyvename jau savaitę ir mums ramu. Apie pavojų praneša sirenos. Ramiau ir mano vaikams, nes jie savo namuose, tarp savo daiktų“, – pridūrė J. Kovalčiuk.
Jaučiu, kad esu reikalinga Kyjivui
Oksana Belous prisiminė, kad vasario 24 d. ją kamavo bloga nuojauta. Dar ryte iš kaimynų buto atkeliavo didelis tarakonas.
Sulaukusi sūnaus skambučio ir išgirdusi apie sprogimus, O. Belous pasiėmė katiną ir šunį ir išvažiavo į sodybą Žytomyro srityje. Kai sodyboje dingo elektra ir netoliese prasidėjo mūšiai, ji persikėlė į Vinicą.
„Sėdi ir galvoji, ko čia tūnai, nuo ko slepiesi?“ – sakė O. Belous.
Ji yra penktos kartos kyjivietė. Kyjivas yra gimtasis moters miestas, visi jos protėviai gyveno ten pat, kur ir ji gyvena dabar – toje pačioje sostinės centro dalyje.
„Ne kartą klausiau savo močiutės, kuri per Antrąjį pasaulinį karą, okupacijos metu, liko Kyjive, ar nebijojo krintančių bombų. Ji vis atsakydavo: bus taip, kaip lemta. Jeigu lemta žūti, tai gimtuosiuose namuose. Jeigu sienos apsaugos, gyvensime. Taip šeima ir laikosi“, – pridūrė O. Belous.
O. Belous – liaudies meistrė. Jau daug metų ji rengia velykinių kiaušinių marginimo užsiėmimus. Dar būnant Vinicoje, žmonės pradėjo jai rašyti ir klausinėti apie įvairias prekes.
„Žmonės teiraujasi apie dažus, vąšelius, knygas. Regis, kiaušinių marginimas visiems yra savotiška terapija“, – sakė moteris.
Vos spėjusi sugrįžti į Kyjivą, pradėjo ruošti užsakymus. Dalį uždarbio ji aukoja graikų apeigų katalikų bažnyčiai, padedančiai nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Kalbant apie nuojautą dėl karo pabaigos, O. Belous nusiteikusi optimistiškai.
„Tamsiausia būna prieš aušrą. Viskas, kas vyksta – geresnių laikų vardan. Mums tiesiog reikia tai ištverti“, – mano ji.
Vasario 24 d. išmarginti kiaušiniai jau seniai išdžiūvo ir džiugins per Velykas, kurios būtinai bus šviesios, tikina liaudies meistrė.
