Ir tai tik todėl, kad tvirto charakterio prozininkas, keletą metų kentėjęs Vasiljevkos lageriuose, neparašė atgailaujančio pareiškimo ir nepašlovino tarybų valdžios. Pataikavimas ir prisitaikymas nebuvo būdingi šiai asmenybei, o tai, be abejo, daugelį piktino. Beje, net prieškario laikais jis buvo tautininkų pašalintas iš Šiaulių berniukų gimnazijos ir ištremtas į Kybartus, nes... nepirko Smetonos „Raštų“. Tačiau pykčio savo priešams nejautė, akmens užantyje nenešiojo, iki pat paskutinių gyvenimo dienų išliko kūrybingas, darbštus, blaivaus proto, pilnas įvairių sumanymų.
Skaitant V. Katiliaus memuarinę knygą apie rašytojus „Židiniai ir žmonės“ (Vilnius, 1997 m.), žavi patrauklus stilius, sugebėjimas išryškinti tipiškus aprašomų literatų bruožus, taiklios detalės, subtilus humoras. Nuobodumas, kurį galima būtų prikišti ne vienam lietuvių prozininkui, nebūdingas ir V. Katiliaus romanams bei novelėms.
Važiuodama į Vilnių susitikti su V. Katiliaus žmona Elena Kvedaraite–Katiliene, rugsėjo mėnesį atšventusia 98-ąjį gimtadienį, ir dukra – žinoma dailininke Rūta Katiliūte, galvojau: „Kokios moterys gyveno su tokiu žmogumi, ar joms buvo lengva, ką iš jo išmoko, kokį prisimena vyrą, tėvą?“
Rašytojo žmona, prisimindama pirmąsias pažinties su Viktoru dienas Kybartų „Žiburio“ progimnazijoje (V. Katilius tada dirbo gimnazijos direktoriumi, o ji buvo kūno kultūros (buvo baigusi ir ekonomikos studijas) mokytoja), pasakojo: „Kai susipažinau su Viktoru, jau buvau susižadėjusi su tokiu muitininku, turėjau ir daugiau gerbėjų. Tai teko tam muitininkui atsakyt, buvo sunku, bet grąžinau žiedą. Viktoras atrodė rimtas, labai apsiskaitęs, tuo mane ir sužavėjo. Pereidavome sieną per upelį, nusipirkdavome butelį „Cinzano“, vynuogių, sėdėdavome gražioje kavinėje, smagu, gražiau negu Lietuvoje.
Aš gerai mokėjau vokiečių kalbą, mėgau šokti, dainuoti. Draugavome neilgai, nė metams nepraėjus susituokėme 1940 m. kovo mėnesį. Gimė dukra Eglė, vėliau – Rūta. Pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais buvo sunku: aš mėgau vakarėlius gimnazijoje, šventes, gimtadienius, kas nors vis pakviečia, tai norisi nueit, o Viktorui svarbiausias buvo darbas, pavalgo – ir vėl prie rašomojo stalo. Bet man nedrausdavo, sakydavo: „Eik viena.“ Tai aš, žinoma, neidavau, atsisėdu kur ir verkiu. Vienąkart, kai išėjome pasivaikščioti, jis ir sako: „Jeigu būčiau turtingas, nupirkčiau tau tokį palydovą, kuris su tavimi visada visur vaikščiotų.“
Ponia Elena gerai prisiminė ir karo pradžią, kaip ankstyvą rytą vokiečiai ant mokyklos numetė keturias ar penkias bombas, kaip nušovė mokyklos sargą ir jį, dar sužeistą, Viktoras vežė per sieną į Vokietiją pas gydytojus. Tik per plauką pats liko gyvas, vokiečiai ir į jį buvo nutaikę šautuvus... „Apsirengė kostiumu, paltu, pasiėmė mokyklos dokumentus. Man tai nieko nepaėmė, aš su kūdikiu vežimėlyje pasislėpiau mokyklos tvarteliuose“, – pasakojo Elena.
Romane „Akvariumas patrankos koserėje“ karo pradžią V. Katilius vaizdžiai aprašė: „Pro žalias pakelės sodybas matyti, kaip slapstosi pasienio medžių guotuose Kybartų miestelis. Girdėti, kaip antrapus Berlyno – Maskvos magistralės švilpčioja garvežiai. Spygčioja varinėjami prekinių vagonų ratai. Dabar, Hitlerio metais, kiek pritilo, bet anksčiau... Žviegia vagonuose eksportinės kiaulės.“
Kitą košmarą ponia Elena išgyveno Kaune 1947-aisiais: „Vieną dieną vyras vis nepareina nepareina... Paskui apsilankė pulkininkas su dviem bernais ir pasakė, kad vyras nepareis, kai paklausiau kodėl, atsakė, kad aš niekada to nesužinosiu. Vėliau darė kratą: išvartė visas knygų spintas, mergaičių lovas...“ Savo vyrą ponia Elena prisimena dar ir kaip labai iškalbų, net plepį, kartais jis bardavosi, kad ji mažai skaitanti, kartais ji turėdavusi išklausyti, ką jis naujo parašęs: „Įeidavo į kambarį ir sakydavo: „Tu, mamute, paklausyk, dabar paskaitysiu.“
Kai besišypsančios ir žvalios ponios Elenos paklausiau, kokia jos jaunatviškumo ir ilgaamžiškumo paslaptis, ji atsakė: „Niekada nesėdėjau sudėjusi rankas, vis ką nors veikdavau.“ Ir dabar pati sau pietus išsiverda, ir saulėtą jaukų kambarį, kurio sienas puošia V. Katiliaus sesers dailininkės Juzės Katiliūtės ir kitų kartų dailininkų Rūtos Katiliūtės ir jos sūnaus Martino Jankaus darbai, susitvarko. Ir skaito, o „Šeimininkę“ jau daugelį metų prenumeruoja, sako, kad tai pats geriausias laikraštis.
Su rašytojo dukra tapytoja Rūta Katiliūte susitikau jos kūrybos studijoje, kur ji dabar ir gyvena. Prisipažino, kad jai dar sunku skaityti tėvo laiškus, rašytus iš lagerio, kad nelengva ir sklaidyti jo rankraščius, liesti jo daiktus. V. Katiliaus rankraščiai unikalūs – daugelį metų dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir mačiusi ne vieno rašytojo kūrybinę dirbtuvę, nustebau: ne tik daili įskaitoma rašysena, bet ir piešiniai, net schemos, žemėlapiai.
Rūta prisiminė: „Mano tėvas buvo tikras eruditas, vaikščiojanti enciklopedija, jeigu ko nors paklausdavau, jis galėdavo pasakoti valandų valandas. Todėl kai rytą skubėdavau į mokyklą, stengdavausi nieko neklausinėti, kad nepavėluočiau. Būdavo ir taip: aš tualete, o jis už durų vis dar pasakoja pasakoja...
Jeigu dabar tėtis būtų gyvas, tai literatūros vakarą vestų pats vienas: nei žinių, nei iškalbos nepristigtų. Na, nebent pasikviestų mėgiamą aktorę Virginiją Kochanskytę, kad paskaitytų kokį kūrybos puslapį. Iš rašytojų vertino Henriką Ibseną, domėjosi lietuvių kitakalbių kūryba ir vertė jų kūrinius į lietuvių kalbą, daugiausia iš lenkų, vokiečių kalbų. Čia ir Liudvikas Rėza, ir Maironis (poema „Nuo Birutės kalno“ lenk. „Z nad Biruty“), ir Praniauskaitė su Baranausku, ir Valiūnas bei kiti.
Mėgo ir rusų literatūrą. Domėjosi mokslo naujienomis, ne tik menu, literatūra. Buvo labai susidomėjęs anglų mokslininku Čarlzu Darvinu, net parašė apie jį portretinę poemą „Sugrįžimas iš Galapagų“. Šį savo kūrinį jis labai mėgo ir vertino. Man sakydavo: „Tik tu į senatvę, kaip dauguma moterų, nesudavatkėk.“ Buvo labai susidomėjęs vandenvardžiais, pribraižė žemėlapių, schemų, iškėlė įvairių hipotezių. Ir pedagogo darbą atlikdavo ne atmestinai, o labai kruopščiai: rašydavo mokiniams įvairius konspektus, prigalvodavo visokiausių užduočių. Tik grįžus iš lagerio buvo sunku: į dieninę vidurinę mokyklą nepriėmė, buvo gavęs darbą vakarinėje, bet ir iš ten išvarė, likus vos porai metų iki pensijos. Teko sunkiai dirbti prie geležinkelio.“
Kad ir rašytojas, kaip beveik visa Katilių giminė, turėjo gabumų dailei, nė kiek nesuabejoju pamačiusi jo piešinius, knygų iliustracijas. Rūta pasakojo: „Jaunystėje tėvas truputį irgi mokėsi dailės, bet paskui vietoj savęs į Kauno meno mokyklą išleido seserį Juzę, kuri su šeima per karą pasitraukė į Vakarus. Kauno universitete jis iš pradžių studijavo mediciną, bet vėliau metė ir pasirinko literatūrą. Tačiau pomėgis piešti išliko visą gyvenimą, piešė visur: rankraščiuose, laiškuose, juodraščiuose, užrašuose...“
V. Katiliaus piešinius, rankraščius ir knygas galima bus pamatyti jubiliejinėje parodoje, kurią gruodžio pradžioje planuojama atidaryti Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.
