Dailininkui sugrįžus po asmeninės tapybos parodos JAV, nusprendėme jį pakalbinti.
- Kaip Jūs praplėtėte savo karjerą taip, kad ji dabar aprėpia tiek režisūrą, tiek tapybą?
- Ypatingų permainų nebuvo. Tapyti pradėjau dar prieš filmuodamas, tai visada buvo mano ne tik pomėgis, bet tikra aistra. Tiesiog laikui bėgant keičiasi prioritetai, ir taip savaime atsitiko, kad pamažu tapyba mano veikloje tapo pirmaujančia.
- Rusų dailininkas Nikas Safronovas yra teigęs, jog autorystė nėra jo tapybos būtinas elementas. Kaip Jūs vertinate autorystę savo darbe?
- Man, priešingai, tai yra kertinis akmuo. Autorystė tapyboje, turbūt kaip ir bet kokiam mene, – labai svarbus ir įdomus aspektas. Visi darbai, kuriuos galėčiau parodyti, yra autoriniai darbai – juose galvoju, išbandau, atrandu ir išgyvenu. Tapyba man yra mano paties atskleidimas ant drobės. Esu menininkas: privalau galvoti apie savo stilių.
- Kuo vadovaujatės, studijuodamas kitų meistų tapybą arba vertindamas kitų autorių technikas?
- Šiuo klausimu galima aprėpti visą meno sampratą. Man menas visada yra emocijų pažadinimo klausimas – ar žiūrėdamas į meno kūrinį pajunti, kaip kyla emocijos, išgyvenimai, pamąstymai, ar ne. Šis būtų svarbiausias kriterijus. Be to, manau, kad meno kūrinys turi atspindėti savo laikmetį, juk keičiantis istorijai keičiasi ir atlikimas mene, tai be galo įdomu stebėti.
Žiūriu, kaip labai žymūs dailininkai, mūsų laikais tapę chrestomatiniais tapybos klasikais, istorinių permainų laikais jautėsi pasimetę. Veikiami istorijos, jie drastiškai keitė savo autorinį tapybos stilių, ieškojo naujų būdų pasireikšti, prisiderinti prie besikeičiančios istorijos. Ir tai yra suprantama. Kiekviena technika sugeba perteikti tam tikras emocijas, bet novatoriškumas ir atsiranda todėl, kad dailininkui pritrūksta turimų galimybių, jis ieško būdų išreikšti save “kitaip”, bandydamas tai vieną, tai kitą stilių, kol atras save naujoje aplinkoje. Tapydamas supranti, kiek skirtingai kalba skirtingos atlikimo technikos.
- Ką jaučiate, atiduodamas savo paveikslus?
- Jausmų, be abejo, yra. Antra vertus, man malonu žinoti, kad žmogus pasirinko būtent mano paveikslą, vadinasi, būtent mano paveikslas dovanoja žmogui šilumą, gerą nuotaiką, malonumą. Tačiau jei žmogus man nepatiktų, galėčiau savo darbo ir neatiduoti. Paveikslas yra labai intymus kūrinys. Jis, kaip naujagimis iš motinos, atima daug jėgų iš tapytojo. Tačiau jei motinai tokias kančias galima palengvinti, menininkui tokios pagalbos suteikti negalima: visa kūryba yra išgyvenimų, sielvarto, neramumo, rezultatas. Istorijoje nemaža tokių pavyzdžių, kai menininkai patys taip ir nesugebėdavo sulaikyti, suvaržyti jų užpilančių jausmų. Todėl kiekvienas paveikslas man – labai brangus.
- Iš kur imatės įkvėpimo?
- Tapyba reikalauja didžiulės koncentracijos. Toks kūrybinis procesas sekina. Kai tapai, tarsi susilieji su drobe ir dažais, laiko nejauti, viskas sustoja. Tik pasibaigus kokiai spalvai ar aliejui suvoki, kad laikas nepastebėtai praėjo. Tuomet užklumpa nuovargis. Kaip ir bet kuris darbas, tapyba yra užsiėmimas, paklūstantis įkvėpimui. Tačiau darbo neįmanoma pradėti, kai tik jį susimanai ir panorėjai įvykdyti. Pirma turi juo užsidegti, perprasti, išnešioti ir tik paskui realizuoti ant baltos drobės.
- Ar esate turėjęs ypatingai įsimintinų projektų, susijusių su įdomiais arba žinomais žmonėmis? Apskritai, kaip pritaikote klasikinį tapybos meną prie šiuolaikinių ritmų ir vartotojiškų poreikių?
- Menininkas, kaip kūrybingas ir socialiai sąlygotas žmogus, turi žengti kartu su laiku. Todėl, mano manymu, amžininkų atvaizdavimas – tiesioginė ir bene įdomiausia tema tapyboje. Esu turėjęs išskirtinę progą – tapiau Julijos Timošenko dukters Eugenijos portretą. Tai buvo Timošenko šeimos užsakymas man. Pats esu ukrainietis, ir užsakovams tai, kad esu ukrainietis-dailininkas iš Lietuvos labai imponavo.
Tačiau kiekvienas sumanymas, juolab paveikslas, turi savo paskirtį, kurią ne visada įmanoma pamatuoti šiuolaikiniu įprastu matuokiliu – pinigais. Kaip ir daugelis menininkų, esu emocionalus žmogus, tikiu, kad kai kuriuos darbus galima, o gal net ir reikėtų daryti “iš idėjos”, nors mūsų laikais tai, žinoma, skamba vis keisčiau.
Esu padovanojęs savo paveikslą “Žalgirio mūšis” Prezidentei Daliai Grybauskaitei jos inauguracijos proga. Dabar baigiu dar vieną projektą – tapau tris portretus veikėjų, palikusių savo pėdsakų Vilniaus Universiteto Bibliotekos istorijoje, juolab kad kitais metais minėsime VU Bibliotekos 440-metį.
Kadaise esu praleidęs daug laiko jos sienose, dar savo profesionalios karjeros pradžioje, gerbiu knygą ir jos perteikiamą mokymą. Norėčiau atiduoti duoklę bibliotekai, kaip menininkas išreikšti savo padėką bei pagarbą.
- Kokį geriausią komplimentą išgirdote po savo asmeninės parodos JAV?
- Prisipažinsiu, man buvo netikėta, kad parodoje lankėsi nemažai žmonių. Lyg tai ir krizė, ir lankytojai anksčiau nebuvo matę mano tapybos, tačiau paroda buvo labai sėkminga ir sulaukė šiltų atsiliepimų. Įsimintiniausią komplimentą išgirdau iš vietinio kolekcininko, kuris pasakė: „Tapyti moka nemažai dailininkų. Tačiau tikrų tapytojų yra mažai. Ponas Ruslan Korostenskij – vienas iš tų retenybių”. Toks mano darbo pripažinimas man buvo tikrai labai malonus.
Apie Ruslaną Korostenskį – režisierių:
Nufilmuoti vaizdo klipai muzikinėms grupėms, Delfinai (“Žemyn”), Mango, Picassso, Atlanta (“Mergaitės nori mylėt”), B’avaria (“Baltas laiškas”), Amberlife (“Fly”), dainininkams Juozui Erlickui (“Mano liudesys”), Gyčiui Paškevičiui, Geltonai (“Galima“), iki šiol lieka vieni gražiausių ir lyriškiausių vaizdo klipų; filmai “Štormas”, “Saulė”, “Tavo veido šviesa” ir “Airan: dievų keliai” (pastarieji įgarsinti kerinčiu Elvyros Žebertavičiūtės balsu).
Dalyvavo ir gavo apdovanojimų prestižiniuose kino festivaliuose tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, užmojis nufilmuoti epą “Žalgirio mūšis” (kuris, dėja, nepaisant didžiulių paties režisieriaus investicijų ir net pasirodžius pristatomajam filmukui, Kultūros ministerijos susidomėjimo nesulaukė ir paramos negavo), ryškūs ir įsimintini reklaminiai klipai, pelnę režisieriui vieno geriausių Lietuvos reklamos režisierių vardą.
