Aktorius Rimgaudas Karvelis negalėtų pasakyti, kad staiga ėmė ir apsisprendė tapti aktoriumi – susidaro įspūdis, kad juo jis tapo savaime, natūraliai, kaip iš sėklos turi išaugti toks, o ne kitoks medis... Nors jo tėvas Vladas Karvelis, beje, nugyvenęs taip pat ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 79 metų), buvo profesionalus kariškis, Lietuvos, o vėliau sovietų kariuomenės generolas. Rimgaudo Karvelio sūnus Naglis nuo teatro taip smarkiai, kaip aktorius nuo tėvo profesijos, nenusisuko – tapo filmų dailininku-statytoju, o kadangi, pasak pašnekovo, filmai Lietuvoje beveik nestatomi, jis tapo paveikslus.
Tačiau Rimgaudo Karvelio giminėje iš motinos pusės buvo meniško kraujo, beje, ir bajoriško. Aktorė Undinė Nasvytytė, vadovavusi Lietuvos karališkajai bajorų sąjungai, yra R. Karvelio pusseserė, Lietuvos kariuomenės gydytojas Kazimieras Nasvytis, garsūs architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai – pusbroliai. Elenos ir Kazimiero Nasvyčių dvare Vilkaviškyje buvo rengiami aukštuomenės vakarėliai, kuriuose dalyvaudavo Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, kiti valstybės vadovai ir politikai, kariuomenės vadai.
Iš vaikų, leisdavusių vasaras Nasvyčių dvare, būsimasis aktorius Rimgaudas Karvelis buvo jauniausias, tačiau, kaip pats sako, labiausiai pašėlęs ir krėsdavo daugiausia eibių. Jį, kaip jauniausiąjį, pusbroliai nepiktai paskriausdavo, o jis nelikdavo skolingas.
Per šventes vaikai rodydavo tėvams įvairiausius spektaklius, ir vėl jauniausiam Rimgaudui tekdavo antro plano vaidmenys, tačiau visi iki vieno vaidindavo labai užsidegę, o tėvai skatindavo ir girdavo jaunuosius talentus.
Mokykloje Rimgaudas sėdėjo viename suole su Rolandu Butkevičiumi – kitu garsiu Jaunimo teatro aktoriumi, dabar jau mirusiu. Toje pačioje mokykloje mokėsi ir būsimieji režisieriai Vytautas Čibiras, Marijonas Giedrys. Visi jie vaidino mokyklos teatre, o paskiau įstojo į tuometę Lietuvos konservatoriją.
Ką reiškė tapti aktoriumi tuomet ir dabar? Rimgaudas Karvelis sako, kad tuomet aktorių buvo nedaug ir visi atrodė tartum Dievo pateptieji. Vis dėlto jis nėra linkęs idealizuoti senųjų laikų, esą tuomet teatras buvo šventovė, o dabar – ir komercija, ir aktorių niekas nevertina. Pasak jo, liko vienintelis bendras bruožas – ir dabar, ir tuomet aktoriai buvo skurdžiai, išskyrus keletą, kuriems labiau pasisekė. Ir tais laikais buvo prastų spektaklių ir prastų režisierių, o kur dar cenzūra, kuri tikrindavo kiekvieną spektaklį, ar nėra jame kokios paslėptos prasmės.
„Gerai, jei teatre aktoriai gauna kokį tūkstantį – turtuoliu čia netapsi. Tačiau aktorius traukte traukia ta spektaklio gyvybė, nuo žiūrovų sklindanti energija... Niekur kitur tokio jausmo nepatirsi“, – kalbėjo aktorius. Pasak jo, būna, kad į teatrą ateini sirgdamas, skaudama koja, o scenoje iškart pasijunti sveikas ir net nešlubuoji. Būna, prieš premjerą nerviniesi, kamuoja nemiga, baimė, kaip daugelio mėnesių darbą įvertins žiūrovai, tačiau įžengi į sceną – ir visos nereikalingos emocijos išnyksta. Jis iki šiol prisimena režisierės Reginos Senkutės, su kuria pradėjo dirbti, pamokas: „Tavo depresijos ir emocijos nieko nedomina, pasilik jas sau – nei rodyk žmonėms, nei neškis į sceną.“
Emociškai sveikas
Rimgaudas Karvelis prisipažįsta, kad labiausiai bijotų tapti piktu seniu. Dėl to nesileidžia pirma pasitaikiusia proga peikti šių laikų ir liaupsinti senųjų. Nesigaili jis ir dėl to, kad gyvenime jam dažniausiai tekdavo komiški, dažnai antraplaniai vaidmenys. Paklaustas, ar niekada nesigailėjo negavęs herojų vaidmenų, aktorius teigė, jog iš pradžių lyg ir buvo aišku, kad jis iš prigimties – komikas. Tačiau vėliau, apšilęs kojas konservatorijoje, jau ėmė po truputį svajoti apie didingus vaidmenis.
Pašnekovo gyvenime buvo ir tragiškų, ir dramatiškų vaidmenų, tačiau jie neprilipo – vėl iškart gaudavo komišką charakterinį vaidmenį. Beje, aktoriaus svajonių vaidmuo yra ne Hamletas ar Karalius Lyras, o Gorodničius iš Nikolajaus Gogolio „Revizoriaus“. Atrodo, kad tokie komiški vaidmenys aktoriui leido išlikti emociškai sveikam ir gyvybingam. Jis juokauja, kad jei būtų vaidinęs tragišką asmenybę gyvenime, galbūt režisieriai jam būtų skyrę kitokių vaidmenų. Tačiau R. Karvelis visą gyvenimą išliko toks pats – laisvas, linksmas, nedramatizuojantis jokių gyvenimo situacijų, neskubantis kiekvienam sutiktam skųstis, kad jo niekas nevertina ir nesiūlo tokių vaidmenų, kokių jis vertas.
Pašnekovas tvirtina niekada gyvenime nerūkęs ir alkoholiu nelaistęs nei sėkmių, nei nesėkmių – ši aktorių kartybės taurė ji aplenkė. „Žinoma, geroje kompanijoje su gerais draugais niekuomet neatsisakydavau išlenkti taurelę, tačiau kad švęsčiau savaitę – taip niekada nebuvo“, – pasakojo Rimgaudas Karvelis. Jis taip pat teigė, kad jam gyvenime labai pasisekė, jog vaidindamas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliuose išmaišė pusę pasaulio – suprato, koks jis platus ir įvairus, kad visko jame yra ir visko gali būti.
Nesupančiotas stereotipų
Aktorius nepeikia ir šiuolaikinių režisierių, apie kuriuos kai kurie vyresni aktoriai sako, kad jie paverčia aktorių akrobatu ar marionete. „Žinoma, yra labai gyvybingų senų spektaklių, – mano Rimgaudas Karvelis. – Sakykim, Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, kuri buvo parodyta daugiau kaip 600 kartų. Arba tos pačios Moljero „Skapeno klastos“, suvaidintos daugiau kaip 300 kartų. Tačiau tokie spektakliai turi likti kaip relikvijos, o nuolatos tokiuose pačiuose spektakliuose vaidindamas aktorius gali taip paskęsti stereotipuose, kad nebus įdomus nei žiūrovui, nei pats sau.“
Pats R. Karvelis džiaugiasi, kad jam teko laimė dirbti su Eimuntu Nekrošiumi. Jis vaidina ir pas Oskarą Koršunovą – spektaklyje „Karalius Oidipas“ atlieka Pasiuntinio vaidmenį. Anksčiau jį laikęs vien ženklų režisieriumi, patyrė, kad jis reikalauja ir jausmų bei mąstymo, ir tai aktoriui labai patiko. Beje, šiame spektaklyje Rimgaudui Karveliui teko nugalėti ir save, ir savo amžių. Mat spektaklio scenografija sumanyta agresyvi, priešiška, tad aktoriui per kiekvieną spektaklį tenka galynėtis su nestabiliomis kietomis sūpynėmis taip, kad net žiūrovams gniaužia kvapą. Beje, per repeticijas ant sūpynių padedama pagalvėlė, tačiau per spektaklius jos atsisakoma, taigi aktorius supasi ant sūpuoklių kaip koks kaskadininkas.
Pašnekovas yra vaidinęs ir kituose spektakliuose bei, žinoma, serialuose, iš kurių tikrai vertina tik Sauliaus Vosyliaus „Gimines“ (jų tęsinys bus rodomas po Naujųjų metų). „Visa tai suprantu: 12 serijų, viskas gražiai išplėtota ir pabaigta. O ką galima parodyti 80-yje serijų?“ – klausė aktorius. Nors serialų kūrimas, kai aktorius gauna tekstą tik prieš pat filmavimą ir scenarijaus autorius dar nežino, kaip veiksmas vystysis kitose serijose ir kuo viskas baigsis, nesiliauja gluminti, jis sako, kad daugeliui aktorių tai leidžia užsidirbti duonai. Kita vertus, šiais laikais serialuose nemokama taip gerai kaip anksčiau.
Rimgaudo teigimu, anais laikais niekas nieko neturėjo ir, rodės, niekas niekam nerūpėjo, o šiais laikais aktoriai turi gerokai pasisukti. Žinoma, ir režisieriams tuomet sunkiau, kai turi derintis prie kiekvieno aktoriaus grafiko, maža to, šie suplukę atlekia vaidinti nusifilmavę kokioje TV laidoje. „Vis dėlto gerbiu tokius žmones, sakykim, Rolandą Kazlą, nes jis sugebėjo pasitraukti iš šio rato ir atsidėti tik teatrui. Jis iš tikrųjų reikalauja visiško pasišventimo“, – atviravo pašnekovas.
Kritika ir jubiliejai
Vis dėlto Rimgaudas Karvelis anaiptol nėra atviras, be to, mano, kad aktorius ir neturi būti toks kaip ant delno, nes tuomet nebus įdomus nei žiūrovams, nei režisieriams. Linkęs pasijuokti iš savęs, jis ir kitų kritikos nepriima pernelyg skaudžiai, juo labiau kad kartais ir slėpti nėra ko – aktoriai patys puikiai supranta, kada vaidina, švelniai tariant, nekaip...
Nors atrodytų, kad aktoriai turėtų įprasti būti dėmesio centre, pašnekovas prisipažįsta, kad itin nemėgsta švęsti jubiliejų, kūrybinės veiklos sukakčių ir t. t. „Susirenka visi ir ima girti, liaupsinti, tada tiesiog nejaukiai jautiesi. To man tikrai nereikia ir vengiu kaip galėdamas, nors draugus sveikinu su malonumu“, – kalbėjo Rimgaudas Karvelis.
Aktorius sakė, kad gimusieji vasarą (jo gimtadienis – liepos 8-ąją) savo gimimo dieną dažnai „praranda“ – ar tai būtų mokyklos, ar studijų laikai, juo labiau jei esi aktorius. Vasarą teatras – tarsi išmiręs, kolegos – išsiblaškę kas kur, ir jam tai liūdniausias laikas, nes mėgsta į savo teatrą užeiti ne tik dirbti, bet ir šiaip sau – pasėdėti kavinėje, su kuo nors pasikalbėti. Vis dėlto pašnekovas pažadėjo, kad, jei sulauksiąs, savo aštuoniasdešimtmetį tikrai atšvęsiąs skambiai ir su užmoju.
Antroji profesija
Pasak R.Karvelio, kiekvienam aktoriui būtų gerai turėti antrą profesiją, kurios galėtų imtis laukdamas vaidmenų, nes šis laukimas aktorius be galo sekina. Nors tuo metu, kai ėmėsi fotografuoti ir filmuoti kolegas, apie tai net negalvojo. Nuo jaunystės senu fotoaparatu gaudė kolegų veidus, vėliau filmavo ir juos, ir spektaklius, ir festivalius.
Daugelis prisimena nuo seno Jaunimo teatro kavinėje kabėjusias aktorių ir režisierių nuotraukas, spektaklių scenas, o šiuo metu teatro fojė veikia Jaunimo teatro aktorių ir režisierių portretų paroda. Beje, nuotraukomis ir afišomis yra nukabinėtos ir jo buto sienos.
Aktorius, gavęs Kultūros ministerijos stipendiją, iš savo neįkainojamų aruodų jau parengė pirmąją Jaunimo teatro metraščio dalį, tačiau darbas dar laukia milžiniškas – visą medžiagą „sudėti“ į tris valandos trukmės filmus. Beje, jis turi sukūręs draugams valandos trukmės filmą apie save. Jame yra ir spektaklių nuotrupų, tačiau gyvenimiškos situacijos vis dėlto nufilmuotos su humoru ir autoironija. Jeigu šiam filmui reikėtų sugalvoti pavadinimą, nebūtų labai sunku. Sakykim, „Žmogus, suradęs pats save“. Tačiau pats Rimgaudas Karvelis, nors su tuo nė kiek nesiginčija, tokių aukštų frazių nemėgsta. Mieliau patrauktų save per dantį...
Vaidmenys
Juzė – Kazio Binkio „Atžalynas“, 1956 m.
Čelestinas – Aldo Nikolajo „Būk vyras, Čelestinai!“, 1962 m.
Burmistras – Jevgenijaus Švarco „Drakonas“, 1968 m.
Žerontas – Moljero „Skapeno klastos“, 1969 m.
Ezopas – Giljermo Figeiredo „Ezopas“, 1971 m.
Navickas, Finkelšteinas – Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac!“, 1976 m.
Pasiuntinys – Sofoklio „Karalius Oidipas“, 2002 m.
Vokiečių kareivis – „Ignotas grįžo namo“, 1956 m.
Hansas – „Žingsniai naktį“, 1962 m., rež. Raimondas Vabalas.
Mendelis Kacnelsonas – „Naktys be nakvynės“, 1966 m., rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka.
Pakeleivis – „Suaugusių žmonių žaidimai“, 1967 m., rež. Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys.
Smuklininkas – „Tadas Blinda“, 1972 m., rež. Balys Bratkauskas.
Vienuolis – „Herkus Mantas“, 1972 m., rež. Marijonas Giedrys.
Gydytojas – „Ties riba“, 1973 m., rež. Raimondas Vabalas.
Jis – „Ilga kelionė prie jūros“, 1976 m., rež. Algirdas Araminas.
Griša – „Velnio sėkla“, 1979 m., rež. Algimantas Puipa.
Parduotuvės administratorius – „Mainai“, 1980 m., rež. Raimondas Vabalas.
Marijanas Sigizmundas – „Giminės“, 1993 m., rež. Saulius Vosylius.