Režisierius Glušajevas: improvizacija yra pavojingiausia iš visų žanrų, todėl neturint kompetencijų ir patirties galima sulaukti itin neigiamų pasekmių

„Režisūrą palyginčiau su geodezijos specialybe. Kada yra įsigręžiama į giluminius savo sluoksnius. Tai - žmogaus, kaip paslaptingos, visada ieškančios ir atrandančios, o čia pat ir labai stichiškos būtybės, reiškinys“, – sako režisierius Kirilas Glušajevas.

Šį rudenį Klaipėdos jaunimo teatre savo naująjį spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis“ pristatęs K. Glušajevas pasidalijo mintimis ne tik apie šio spektaklio idėjos atsiradimą, bet ir apie savo artimą ryšį su Klaipėda bei improvizacijos meną.

– Kirilai, kodėl nusprendėte statyti spektaklį apie žmones, įžengusius į trisdešimtmetį?

– Noras statyti spektaklį, kurio tiriamoji grupė būtų į trisdešimtmetį įžengę žmonės, kilo bendraujant su aktoriais, kolegomis, kitų sričių atstovais, kurie šiuo metu yra šiame laikotarpyje. Labai dažnai girdėdavau, kad žmonėms šiame amžiuje iškildavo įvairių klausimų, sunkumų, abejonių, tad atsirado noras padaryti spektaklį apie tai.

O klausimai, kurie iškyla mums, kai pradedame bręsti, kai keičiasi mūsų santykis su savimi, su pasauliu, manau, ir yra patys svarbiausi. Juk patys svarbiausi klausimai yra tie, kurie yra atgręžti į mus.

– Ar spektaklyje galima matyti jūsų paties išgyvenimų, minčių?

– Spektaklyje žiūrovai pamato sau svarbias mintis, išgirsta pažįstamas situacijas. Aš šiuo atveju irgi nesu išskirtinis, tad tos situacijos artimos ir man. Tad, galime sakyti, ir manęs ten yra. Manau, kiekvienas visgi įžvelgs tai, ką gali įžvelgti. Kalbant apie teatrą, labai svarbu, kad meno kūrinys neturėtų primesti, ką žmonės turėtų pamatyti. Teatras visada yra atviras, leidžiantis mums išsinešti tiek, kiek mes leidžiame sau išsinešti.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdos jaunimo teatre?

– Klaipėdos jaunimo teatras, mano akimis, yra vienas iš tų reiškinių, kuriuo pati Klaipėda ir visas vakarinis regionas gali didžiuotis. Jį sudaro meistro Valentino Masalskio atrinkti aktoriai. Suformuota bendraminčių bendruomenė, kurianti ir gyvenanti gyvenimą kartu.

Aš šiame teatre atsidūriau netikėtai. Tiesiog mane pakvietė į Jauno teatro dienų festivalį. Tada nelabai žinojau, kaip viskas klostysis, bet sudalyvavau. Paskui gavau kvietimą iš teatro direktoriaus Tomo Jankausko dalyvauti kitame projekte – turėjome kūrybinių dirbtuvių grupes. Taip projektas po projekto mūsų bendravimas nenutrūkdavo, pamažu formavosi aktorinis branduolys ir jau šią vasarą, repetuodami pusantro mėnesio, įvykdėme šią gražią kelionę.

Atrodo, toks neįpareigojantis susitikimas, bet tas susitikimas pripildytas meilės, abipusio azarto gali įveikti ir atstumą, ir pandemiją, ir organizacinius sunkumus. Tad norint, galima ir susitikti, ir įgyvendinti skirtingas idėjas, ir gauti gražų spektaklį. Taip ir pradėjau kurti Klaipėdoje.

– Į Klaipėdą atvykstate tik darbo reikalais?

– Į Klaipėdą atvažiuoju gana dažnai. Tenka dirbti įvairiuose teatruose, tad atvažiuoju su spektakliais kaip režisierius ir kaip aktorius. Atvažiuojame ir su improvizacijos teatru „Kitas kampas“. Su šiuo teatru mes reguliariai gastroliuojame Klaipėdoje. Dažnai atvažiuojame ir į renginius. Tad Klaipėdos sales žinau gerai.

Klaipėdą dažniausiai lankau su darbo reikalais, bet yra ir kita pusė. Jau nuo paauglystės aš važinėdavau į stovyklą „Žilvitis“. Galiu save vadinti tikru „žilvitiečiu“ – penkios vasaros praleistos ten gražiausiu gyvenimo tarpsniu, nuo trylikos iki aštuoniolikos metų.

Ir į Jūros šventę atvažiuodavau. Mano pirma gyvenime kelionė tranzuojant su mano paauglystės mylimąja buvo į Klaipėdą, į Jūros šventę. Todėl gerai žinau, kokia yra Klaipėda, kokia ten atmosfera ir nuotaika. Aišku, reikia nepamiršti, kad Klaipėda dar nuo 90-ųjų, kai aš buvau paauglys, garsėjo trendais, naujovėmis. Kalbant apie riedlenčių kultūrą, jeigu į Vilnių atvažiuodavo skeiteriai iš Klaipėdos, mes jau žiūrėdavome į juos kaip į užsieniečius. Taip pat Vilniuje buvo labai gerbiami grafičio menininkai iš Klaipėdos. Tad aš turiu labai daug gražių ir šiltų prisiminimų, susijusių su Klaipėda.

– Kaip pasikeitė Klaipėda nuo jūsų paauglystės laikų?

– Negalėčiau pasakyti, kaip Klaipėda pasikeitė. Miestas pasikeičia mums tiek, kiek pasikeičiame mes patys. Bet bendrai man Klaipėda palieka jaukaus, kompaktiško ir sykiu erdvaus miesto pojūtį. Viskas kaip ir arti, atstumai nedideli, architektūra suvaldyta, o iš kitos pusės, tas uosto buvimas šalia, dangaus permainingumas ir centre šviečiantys geltoni žibintai duoda romantikos, vietos vaizduotei ir platesnio gyvenimo jausmą.

Dėl to nieko keisto, kad būdamas Klaipėdoje tu jauti, kad čia mažesni atstumai, bet, kita vertus, kūrybine prasme jautiesi labai įkvėptas ir gero kūrybinio romano dalyvis.

– Režisūra ir aktorystė. Ką kiekviena iš šių sričių duoda jums gyvenime?

– Režisūrą palyginčiau su geodezijos specialybe. Kada yra įsigręžiama į giluminius savo sluoksnius. Tai – žmogaus, kaip paslaptingos, visada ieškančios ir atrandančios, o čia pat ir labai stichiškos būtybės, reiškinys. Režisūra apima platų lauką ir leidžia konstruoti, jungti tikrovės gabalus, reorganizuoti pačią tikrovę.

Statydami spektaklį, mes vis tiek reorganizuojame tikrovę, sukuriame šiek tiek kitą tvarką, negu buvo prieš tai. Istoriškai teatras visada toks ir buvo – tam kartui, toms kelioms valandoms jis pakeičia santykių formas, vaidmenų išsidėstymą, ir ne tik scenoje. Todėl mes, atėję į teatrą, galime pabūti šiek tiek vaikais, galime tapti žaidimo žaidėjais.

Tad iš režisūros daugiausiai gaunu struktūros harmoniją, amžinybės, ateities, praeities ir dabarties pojūtį, o aktorystė atneša patį susitikimą su kitu žmogumi, su vaidmeniu.

– Kaip pasukote į aktorystę?

– Norėjau tapti tapytoju. Bet tuo metu buvo kitokia ekonominė situacija, kitokios vertybės, buvo ieškoma to, kas perspektyvu, tad pasirinkau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA) dizaino studijas. Tai buvo labai įdomus, netikėtai dosnus laikas, per kurį labai stipriai keičiausi. Tuomet tas tapytojas manyje buvo labai nepatenkintas, ne iki galo gyvenantis, tad ieškojau, kaip galėčiau sau padėti.

Manyje visada išliko noras būti ekspresyvesnėje kūrybos plotmėje, tad iš dizaino išėjau į režisūrą. Teatras man buvo artimas nuo vaikystės. Nuo vaikystės teatre aš praleisdavau daug laiko su tėčiu. Rinkausi ne aktorystę, o režisūrą, nes vėlgi mane paskatino stoti ten tėtis. Iš tikrųjų tada aš dar nelabai daug žinojau apie teatrą. Bet man labai patikdavo Oskaro Koršunovo teatras. Tik aš nesuprasdavau, kad aktoriai ten vaidina, man atrodė, kad jie tokie ir yra, kad jie scenoje dalinasi savo patirtimi.

Kad teatras yra meno rūšis, kad tam atskirai mokomasi, aš suvokiau tik atėjęs į režisūrą. O aktorystė atsirado pakeliui, nes aktoriai studijuodami vaidindavo pas režisierius, režisieriai pas aktorius, tad viskas ir persipynė. Vėliau, jau studijų pabaigoje, atsirado galimybė mokytis improvizacijos. Prasidėjo atrankos į būsimą improvizacijos teatrą „Kitas kampas“, tad patekau ten.

– Kuo teatras „Kitas kampas“ išsiskiria iš kitų teatrų?

– Teatro „Kitas kampas“ atsiradimo istorija prasidėjo nuo profesionalaus teatro aktorių ir režisierių improvizacijos studijų. Andrius Žebrauskas ir Audrius Bružas nusprendė įkurti teatrą. A. Žebrauskas tada dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad, kai pradėjo dėstyti man ir mano kursui, jis pakvietė mus, studentus, prisijungti prie pirmųjų vykdytų treniruočių.

Netrukus įvyko ir pirmasis pasirodymas. Nuo tada teatras skaičiuoja savo penkioliktąjį gimtadienį. Per šį laiką iš dviejų aktorių iniciatyvos išaugo savarankiškas ir nepriklausomas profesionalus teatras.

Šiandien teatras turi savo labai didelę praktinę veiklą ir kartu vykdo pedagoginę veiklą – nuo valstybinių įstaigų iki privačių. Taip pat neseniai pradėjome kurti improvizacijos institutą – norime moksliškai tirti improvizacinį teatrą, gilinti žinias ir taip dar labiau praturtinti improvizacinį metodą.

Mūsų teatras yra improvizacijos metodo nešėjas, improvizacijos technikos legalus ir teisėtas skleidėjas Lietuvoje. Mes esame šios srities profesionalai, žinome šį metodą ir teoriškai, ir praktiškai, žinome, kaip teisingai jį perduoti kitiems. Šis teatras naudoja amžinus teatrinius metodus ir įrankius, priemones, kurios leidžia veikti kurti kartu su žiūrovais.

– Kodėl jūs pats nusprendėte prisijungti prie teatro „Kitas kampas“?

– Mane paskatino tai, kad aš, nors ir būdamas režisūros studentas, atėjau į aktorių užsiėmimą, kurį vedė A. Žebrauskas, o improvizacijos filosofijoje žiūrovų nėra, tad negalėjau tiesiog stebėti proceso, buvau įtrauktas į žaidimą. Ir nuo pirmų kartų man gerai sekėsi ir labai patiko. Man patiko ne sceninė, o patyriminė pusė – po šių treniruočių aš jausdavausi labai energingas, atsipalaidavęs ir tuo pačiu metu įkvėptas, tad ir nusprendžiau prisijungti.

– Ar spektaklių metu įtraukiate ir žiūrovus?

– Įtraukimas dažnai suvokiamas labai glaustai – žmonės mano, kad būtinai bus kviečiami į sceną arba turės kalbėti, bet nebūtinai tik tai yra įtraukimas. Aktoriai patys mato, jaučia, kada kvietimas į sceną tinka, kada ne. Jie mato žiūrovą ir žino, kaip padaryti, kad jam būtų malonu.

Improvizacija yra pavojingiausia iš visų žanrų, nes žmogus susiduria su nežinia, o nežinia didžiausia bendruomenėje, tarp žmonių. Sartras yra pasakęs, jog pragaras yra kiti žmonės, o mes sakome, kad kiti žmonės yra didžiausias nežinomybės ir baimės šaltinis.

Improvizacinių spektaklių metu yra įjungiami sudėtingi psichologiniai procesai, nes niekas nėra apdraustas nuo nesėkmės. Atsidūręs scenoje, žiūrovas gali nesijausti saugiai, tad mes, kaip profesionalai, mokame padaryti taip, kad jis jaustųsi gerai. Sukuriame saugumą, pasitikėjimą. Mūsų užduotis – paversti žiūrovo buvimą scenoje saugiu ir kad visi iš to gautume geras emocijas ir gražią žmogišką patirtį, grindžiamą abipusiu ryšiu, palaikymu. Todėl užsiimti improvizacija galima tik turint tam kompetencijų.

– Kodėl pavojinga mokytis improvizacijos ne pas savo srities profesionalus?

– Šiai laikais madinga pavažinėti į kursus ir, neturint tam kompetencijų, neturint jokios kūrybinės patirties ar pripažinimo profesinėje bendruomenėje, perdavinėti savo žinias kitiems. Improvizacijos žanras iš vienos pusės yra labai stigmatizuotas, stereotipizuotas. Dažniausiai jis suvokiamas kaip lengvo pobūdžio pramoga, kurią gali daryti visi, visur ir bet kada. Nes tai yra „tipo“ improvizaciniai žaidimai. Bet ilgalaikėje perspektyvoje dažnai tų žaidimų žaidimas ar neatsakingas improvizacijos praktikavimas veda prie gana neigiamų pasekmių.

Vienas iš tokių klaidingai vartojamų dalykų dėstant improvizaciją mėgėjiškame vaidmeny yra manymas, esą visi gali tai daryti, nes visi ir taip gyvenime improvizuoja.

Bet reikia suprasti, kad vienas dalykas, kai jūs improvizuojate gyvenime ir tai yra būtinos adaptacijos mechanizmas, pvz., naktį jūs pereinate per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, nes mašinų vis tiek nėra. Bet kai jūs improvizuojate viešai ir nepatyręs treneris jums ploja ir nemato, kad tiek jūsų kūnas, tiek bendra psichoemocinė būsena yra įtampoje, tai jau yra labai pavojinga ir gali turėti neigiamų padarinių ateičiai.

Kai matosi, kad kažkas yra negerai, bet visi aplinkui apsimeta lyg nieko nebūtų, ploja, džiaugiasi, tai nėra gerai. Tai yra labai subtilūs giluminiai procesai, kurių nepastebi savamoksliai, o ta giluminė įtampa labai veikia žmogų ir palieka pėdsakus.

– Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ turi ir savo improvizacijos studiją, kur galima lankyti improvizacijos kursus. Ar daug yra žmonių, norinčių mokytis improvizacijos?

– Norinčių yra tikrai daug. Ir visus norinčius kviečiame ir stengiamės priimti, bet, kaip ir kiekviename žygyje, pirma turime pasikalbėti, išsiaiškinti, išsigryninti, ar galime žmogui suteikti tai, ko jis tikisi, ko jis nori. Turime išsigryninti, ar mūsų vizijos sutampa, tad prieš kursus mes bendraujame su žmonėmis, pristatome jiems tai, kas kursuose vyksta, ir aiškinamės, ar jie tikrai to nori.

– Tiesa, kad teatras reikalauja labai daug psichologinių žinių?

– Teatras yra viena seniausių žinomų formų, skirtų pažinti vieniems kitus susitinkant vieniems su kitais. Teatro menas turi dvi ašis: viena yra estetinė ašis – spektaklis kaip meno kūrinys, ir kita labai svarbi ašis – spektaklis kaip susitikimas, socialinis ir bendruomeninis reiškinys. Žinoma, neišmanant psichologijos, žmogaus elgesio subtilybių, tuo užsiiminėti negalima. Psichologijos išmanymas čia yra būtinas ir neišvengiamas.

– Kas svarbu kuriant ryšį su žmonėmis?

– Pirmiausia sąlyga, norint kurti ryšį su kitu, su pasauliu, yra atvirumas. Ir atvirumas tai nereiškia gebėjimas plepėti su bet kuo apie bet ką. Šis atvirumas – tai atvirumas patirčiai. Aš galiu būti atviras patyrimui, susitikimui su pasauliu tik tada, kada aš besąlygiškai priimu pasaulį tokį, koks jis yra, ir kitą priimu tokį, koks jis yra. Vadinasi, aš galiu nepritarti, aš galiu nesutikti su kito nuomone, bet aš turiu priimti, kad taip yra.

Kartą vaidinau Plungės kultūros centre ir du scenos darbininkai kalbėjo tarpusavyje. Vienas paklausė, ar jo kolega girdėjęs, jog vienas darbuotojas vėžiu susirgęs. O tas kitas žemaitis išpūsdamas cigaretės dūmą jam atsakė: „Yr, kap yr.“ Taigi, yra, kaip yra. Pirmiausia turime būti atviri patirčiai, o tai įmanoma, kada mes priimame pasaulį tokį, koks jis yra, kai priimame pasaulio siūlomą patirtį.