„Tai 11 pasakojimų ir 1 nutylėjimas apie gyvenimą“, – taip režisierė trumpai pristato filmą, kurio herojai – dvylika vaikų ir visus juos vienija ypatingas gebėjimas apsakyti juos supantį pasaulį.
Filme galima išgirsti daug įdomių ir labai teisingų minčių, man ypač žavi pasirodė aklos mergaitės išsakyta mintis, kad jei per dieną nieko bloga nenutiko, tai jau yra Dievo dovana. Kokie momentai buvo netikėti Tau pačiai?
Labai daug buvo tokių momentų. Pavyzdžiui, klausiu Igno: „Ar tu apie ką nors svajoji? Ar apie ateitį svajoji?“ O jis atsako: „Man viskas gerai, svajonių neturiu. Kas buvo, tas buvo, kas bus, tas bus.“ Pagalvoji, juk tikrai! Arba paklausiau: „Ką nupieštum, jei paprašyčiau nupiešti sąžinę?“ Emilis sako: „Nupieščiau mašiną, sustojančią prie pėsčiųjų perėjos.“ Ir taip paprasta! Atrodytų, suaugęs žmogus kažką kapstytų, formuluotų. O iš tiesų, paprasti dalykai kuria mūsų pasaulį.
O Tu apie ką svajoji? O gal ir Tau viskas gerai ir svajonių neturi?
Tikriausiai turiu. Dabar nesugalvoju. Mėgstu keliauti, bet nemėgstu turistauti. Man būtinai turi būti vietiniai žmonės, pas kuriuos važiuoju... Prisiminiau! Norėčiau gyventi kaime. Kad būtų didelis kambarys, kuriame stovėtų fortepijonas, ateitų draugai ir juo grotų.
Turbūt pačiai atsakyti į tuos pačius klausimus, kuriuos uždavei vaikams, nėra paprasta, ar ne? O ar būna, kad pagalvoji, ką vienu ar kitu klausimu kalbėtų, pavyzdžiui, mažoji Giedrė?
Tikriausiai kiekviename vaike rasčiau dalelę savęs, bet visgi būčiau tas tylintis berniukas. Buvau žiauriai drovus vaikas. Iš vaikystės labiausiai atsimenu gilų vienatvės jausmą. Ir tas jausmas mane lydėjo, nepaisant to, kad augau darnioje ir pilnoje šeimoje.
Kai dirbau vaikų linijoje, manęs kartais paklausdavo, kas į ją skambina. Skambindavo vaikai. Nebūtinai turi būti asocialus, kad reikėtų kreiptis pagalbos. Nors esame skirtingi, visi mes išgyvename įvairiausius jausmus ir krizes.
Turbūt statant šį filmą itin pasitarnavo patirtis, įgyta dirbant vaikų linijoje? Kaip pavyko užmegzti ryšį su tokiais skirtingais vaikais?
Vaikų linijoje įgyta patirtis padeda ne tik kuriant filmus, bet ir visais gyvenimo atvejais. Visų pirma, dirbant tokį darbą išmoksti pats save pažinti. O prieš prasidedant filmavimams tiesiog ieškodavau būdų, kaip pabūti šalia. Norėdami artimiau pažinti žmogų mes imame susitikinėti, taip ir aš prisijungdavau prie jų pamokose, būreliuose.
Su vienu vaiku po pamokų važiuodavau troleibusais namo iš vieno miesto galo į kitą. Troleibuse per daug neprišnekėsi, bet užtenka ir pabuvimo šalia, pasiteiravimo, kaip sekėsi mokykloje. Man pačiai buvo naudingas šis prieš filmavimus trukęs susitikinėjimų laikas, nes esu drovi. Manau, jei būčiau gerokai komunikabilesnė ir būčiau puolusi iškart bendrauti, tai nebūtų pavykę.
Tavo paminėtas gilus vienatvės jausmas tarsi sujungia beveik visus filmo herojus. Kas iš šio jausmo išauga?
Man atrodo, kad visa kūryba iš ten ateina. Paieškos, pozityvi neramybė, noras kažką sužinoti, paklausti, sukurti, eksperimentuoti. Kita vertus, kartais ir būdamas vienas jautiesi kur kas mažiau vienišas. Tačiau dabar pamaniau, jog iš mano atsakymo gali pasirodyti, kad vienatvė – praktiškai menininkų lopšys. Lygiai kaip anksčiau sakydavo (ir dabar kartais prisimena), jog geriausi menininkai – badaujantys, gyvenantys nepritekliuje. Tarsi tai būtų pagrindinė meno atsiradimo sąlyga.
Toli gražu ne visiems taip pasiseka. Vienatvės jausmas gali išaugti (ir dažnai išauga) į labai destruktyvius reiškinius. Todėl visgi aš manau, kad susvetimėjimas, vienišumas, nesirūpinimas kitais, atsakomybės už kitus nejautimas yra itin negatyvūs šiuolaikinės visuomenės procesai, į kuriuos tiesiog privalome ryžtingai reaguoti – kiekvienas taip, kaip gali.
Iš šalies žiūrint atrodo, kad dokumentinį kiną ir psichologiją sieja glaudūs ryšiai. Kaip yra iš tikrųjų? Kokių žinių ir įgūdžių pareikalauja dokumentinio filmo režisieriaus darbas?
Net nežinau. Jaučiu, abiejose srityse svarbi empatija, gebėjimas įsijausti į kitą. Dar, tikriausiai, vienija tai, kad asmeninės savybės – neatsiejama kokybiško darbo dalis. O dėl žinių, kine dirbdamas turi žinoti, kaip vaizdas ir garsas veikia žmogų, turi žinoti kino ir meno istoriją, turi išmanyti kino kalbą, montažą ir ritmą, gaudytis filosofijoj, mąstyt kaip matematikas, turėti užtektinai jėgų ir mokėti jas paskirstyti taip, kad užtektų ilgų distancijų bėgimui.
Dar labai svarbu, kaip sakydavo mano dėstytojas šviesios atminties Henrikas Šablevičius, asmeninis žavesys. Anot jo, tai – beveik devyniasdešimt procentų profesijos sėkmės. Štai ir vėl grįžome prie asmeninių savybių.
O kas Tau pastaruoju metu labiausiai teikia džiaugsmą?
Gyvenu dabar Žvėryne (aut. past. – Vilniaus rajonas) ir turiu darželį. Pavasarį žiūriu – kažkas lenda iš po žemės, paskui žiūriu, kad čia tulpės! Tie lapeliai kiekvieną dieną skleidėsi ir augo. Man tai buvo tiesiog kvapą gniaužiantis dalykas!
O iš pavienių dalykų, tai turbūt niekas negali teikti didesnio džiaugsmo kaip bendravimas su žmonėmis, vaikais, susitikimai.
Labai daug kas teikia džiaugsmą. Kartais tiesiog eini gatve ir galvoji – kaip džiugu. Kartais būna ir priešingai – nereikia labai didelės priežasties, kad pasidarytų liūdna.
Ne kartą minėjai, jog esi poezijos mylėtoja. Koks paskutinis Tavo atradimas?
Vera Pavlova. Gavau dovanų jos tris knygas. Labai mėgstu skaityti eilėraščius ir mano draugai žino, kad svečiuose pas mane aš būtinai pasidalinsiu kokiu naujausiai atrastu geru eilėraščiu. Pati irgi rašau, bet labai retai.
Kas Tau yra gyvenimo grožis?
Vaikai. Turbūt tai banaliausia, ką iš manęs galima išgirsti, tačiau pirmiausia apie tai ir pagalvojau. (Aut. past. – G. Beinoriūtė dažnai vadinama vaikų režisiere.) Nors pats F. Dostojevskis yra pasakęs, kad „buvimas su vaikais gydo sielas“.
Grožis slypi gražiai nugyventame gyvenime. Neniurzgant, nekaltinant kitų, darant tai, ką gali padaryti. Kartais ką nors darydama primenu sau, kad viską, ką darau, darau ne dėl kitų, o dėl savęs ir jei prieinu tašką, kada norisi viską mesti, sustabdau save – juk jei būtų lengva, tai bet kas ir darytų. Todėl svarbu tai, ką darai, priimti su viskuo. Taip ir su filmais: juos kurti nėra vien malonumas.
Šiandien per radiją girdėjau seimo pirmininkę cituojant posakį: „Viešpatie, duok man jėgų pakeisti, ką galiu pakeisti, ramybės, kad priimčiau, ko negaliu pakeisti, ir išminties atskirti vieną nuo kito.“ Turbūt tai ir yra laimingas gyvenimas – nesipriešinti tam, ko negali pakeisti, ir daryti, ką gali padaryti.
Giedrė Beinoriūtė, kaip ir su visais savo svečiais, taip ir su skaitytojais dalinasi savo parašytu eilėraščiu.
Senukas
liūdnesnio dalyko
pasauly neteko matyt
už kuprotą senuką
grojusį kanklėmis
Sąjūdžio mitinguose
už kuprotą senuką
tvoskiantį seno šlapimo tvaiku
sėdintį Kotrynos bažnyčioj
su kibino kąsniu burnoj
sėdintį Kotrynos bažnyčioj
prieš patį koncertą
sėdintį mano vietoj
už kurią sumokėjau
gal pusšimtį litų
nieko liūdnesnio pasauly
neteko matyti už tai
kaip kuprotas senukas
palieka vietą už kurią sumokėjau
kaip jį išveda toks savanoris
o gal apmokamas prižiūrėtojas
kaip jį visą tvoskiantį
kramtantį kibino kąsnį
kaip jį išveda
kaip jį palydi
už durų į lauką
kuprotą senuką
senelį
grojusį kanklėmis
Sąjūdžio mitinguose
kaip gerai kad atėjot
man kužda raukydami nosis kaimynai
kaip laukėme jūsų
šypsodamies pritaria šmaikščiai
juk mokėjom po pusšimtį litų už bilietą
vien dėl to
neklausysim koncerto
užsikimšę nosis...
(Giedrė Beinoriūtė)
