aA
„Iš pirmo žvilgsnio solistė išties atrodo kaip rūstus pilvotas senis, bet vos tik ji praveria burną, uždainuoja tyru skambiu balsu. Tai šiuolaikiniams žiūrovams padaro ne mažesnį įspūdį nei XVIII amžiaus publikai – moterų partijas atliekantys vyrai“.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Taip istorinėje operoje „Everardas II – Lietuvos karalius“ pagrindinį valdovo vaidmenį atliekančios solistės partiją apibūdina režisierė Aistė Ptakauskė. Ji Lietuvos žiūrovams netrukus pristatys koncertinį šios operos pastatymą, kurio premjera vyks liepos 17 d. Trakuose, restorano „Bona Lounge“ lauko terasoje ant Galvės ežero kranto, po atviru dangumi.

Anot režisierės, šis renginys skirtas garsios LDK kunigaikštienės Bonos Sforcos, atlikusios didelį indėlį į mūsų šalies kultūrinį gyvenimą, garbei. Opera sukurta prieš 230 m. tuomečio Portugalijos karaliaus Pedro III gimtadienio proga, prieš kelerius metus Madrido karališkajame archyve ją aptiko lietuvių kilmės dirigentas iš Ispanijos Alexis Sorriano Monstavičius.

Apie netradiciškai įgyvendintą sumanymą naujam gyvenimui prikelti šią operą, kurioje Lietuva vaizduojama kaip kultūringas, demokratinės valstybės tradicijas puoselėjantis kraštas, pasakoja režisierė A. Ptakauskė.

- Kodėl koncertiniam pastatymui pasirinkote būtent šią istorinę operą? Kuo ji ypatinga?

- Visų pirma, ši opera ypatinga tuo, kad jos veiksmas vyksta Lietuvoje, o jos veikėjai – Lietuvos karalius ir jo dvariškiai. Tokių operų nėra sukurta daug – nei užsienio, nei lietuvių autorių. Mane ypač suintrigavo šio kūrinio istorija – parašyta prieš 200 metų Portugalijos karaliaus Petro III garbei, opera „Everardas II – Lietuvos karalius“ buvo parodyta tik vieną kartą to karaliaus gimimo dienos proga 1782 metais.

Antrą kartą šis rankraštis buvo atverstas tik 2012-aisiais, kai jį Karališkajame Madrido archyve visiškai atsitiktinai aptiko lietuvių kilmės ispanų dirigentas Alexis Soriano Monstavičius. Įdomu tai, kad du amžiai šio rankraščio visiškai neapgadino – opera išliko visa nuo pradžios iki pabaigos, lyg būtų kantriai ir, kaip būdinga lietuviškam charakteriui, užsispyrusiai laukusi savojo laiko.

Antra, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, operos siužetas ir charakteriai man pasirodė netgi labai šiuolaikiniai. Operos veikėjai iš paskutiniųjų įsikibę į savo valdžią ir santykius, apakę nuo dvaro aistrų ir intrigų, bet visiškai nepastebi, kad kol jie žudosi dėl savo valdžios ar pranašumo, griūna visa, ant ko pastatyta jų epocha, visai palei jų ausis švilpia tokie galingi permainų vėjai, kurie nuo Europos žemėlapio nupūs ir jų dvarą, ir jų karalystę, ir išvis tą santvarką, dėl vietos kurioje jie taip aistringai kovoja.

Argi mes nesielgiame panašiai mūsų politinių, kultūrinių ir technologinių pokyčių laikais? Argi iš paskutiniųjų, dažnai visiškai neracionaliai, nesilaikome to, kas mums pažįstama, kad tik nereikėtų susidurti su tuo, kas nežinoma? Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai atrodo neišmintinga ir „trumparegiška“, bet žiūrint iš psichologinės perspektyvos, tai labai žmogiška ir subtiliai tragiška.

Visuose operos „Everardas II – Lietuvos karalius“ veikėjuose matau tą sumaištį, susierzinimą ir bejėgiškumą, kurį daugumai žmonių sukelia didelių istorinių pokyčių nuojauta, kurį kasdien pastebiu ir šiuolaikinėje visuomenėje.

Režisierė A. Ptakauskė: vyro vaidmenį atliekanti solistė operai suteikia daugiau žavesio
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Teko girdėti, kad kilo keblumų ieškant vertėjų, galinčių išversti šią operą į lietuvių kalbą.

- Opera parašyta senąja italų kalba, XVIII amžiui būdinga eilėdara, naudojant tuo metu madingas kalbines vingrybes ir metaforas. Kad tiksliai išverstų tokį tekstą, vertėjas turi ne tik mokėti senąją italų kalbą, bet ir išmanyti tos epochos istoriją, literatūrą, kultūrines madas. Tokių specialistų Lietuvoje nėra daug. Žinomiausias šios srities ekspertas – dr. Dainius Būrė, kuris redaguoja ir verčia daugelį Valdovų rūmų leidinių.

Kaip ir visi geri specialistai, jis labai užimtas. Tad kai prodiuserė paprašė jo peržiūrėti „Everardo II – Lietuvos karaliaus“ libretą, Dainius iškart perspėjo, kad šiam rankraščiui teks gulti į nemenkos kitų darbų krūvos dugną. Prodiuserė jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad laukti gali tekti ilgai.

Bet Dainius jai paskambino jau kitą dieną po jų pokalbio: rankraštis jį pribloškė savo unikalumu ir istorine verte. Dainius su užsidegimu prodiuserei pareiškė: libretą reikia versti kuo greičiau, kad kuo greičiau operą būtų galima pristatyti publikai.

- Šioje operoje Lietuva vaizduojama kaip idealus kraštas. Kas už to slypi? Ar tai nesuerzins šios operos klausytojo?

- Opera parašyta tuo metu, kai Europa vis dar buvo ne tautų, o dvarų Europa. Žemynas buvo susiskirstęs ne į tautas, o į dvarus, kuriems vadovavo mažiau ar daugiau galingi valdovai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai šiame sąraše užėmė tikrai ne paskutinę vietą. Tikriausiai tai ir galėjo lemti italų poeto sprendimą valdovo idealu pasirinkti Lietuvos karalių – tuo laikotarpiu, kai vyksta operoje aprašomas veiksmas, Lietuva buvo galingų, karingų ir reikšmingų valdovų kraštas.

Manau, ši opera – puiki proga lietuvių publikai prisiminti, kad Lietuva buvo svarbi ir neatsiejama Europos kultūrinio ir politinio gyvenimo dalis. Laukiniu egzotišku kraštu europiečių sąmonėje ji tapo tik praradusi savo suverenumą ir įsiliejusi į kitų karalysčių sudėtį.

- Koncertinis pastatymą nusprendėte rengti Trakuose. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta?

- Idėja parodyti „Everardą II – Lietuvos karalių“ istorinėje Lietuvos sostinėje gimė iš pažinties su šio pastatymo globėja Rasa Šnaideriene. R.Šnaiderienė jau ne pirmi metai domisi senąją, iš dvaro kultūros kilusia, mecenavimo tradicija, kai mecenatas remia meną ne todėl, kad ieško sau naudos, o dėl to, kad nori pakelti bendrą jį supančios kultūros lygį, padovanoti visai bendruomenei ką nors naujo, netikėto, ypatingo.

Kai R.Šnaiderienė man papasakojo, kad nori savo nuostabųjį plaustą ant Galvės ežero paversti savotišku kultūriniu salonu, kuriame būtų galima susipažinti su išskirtiniais kūriniais ir kūrėjais, aš iškart pagalvojau apie koncertinį operos „Evarardas II – Lietuvos karalius“ pastatymą Trakų pilies fone. Man toks pastatymas pasirodė labai simboliškas: šios operos veikėjai, nors ir mato valdovų pilį, visgi turi pasilikti kitame krante, o pati opera, nors ir grįžo į Lietuvą, visgi dar neranda erdvės, kurioje galėtų būti įgyvendinta pilnai, ne vien koncertiniu variantu.

Labai džiaugiuosi, kad R.Šnaiderienė įžvelgė šio kūrinio svarbą Lietuvos kultūrai ir nusprendė neleisti jam ir vėl nugrimzti į užmarštį. Tik tokių globėjų ir mecenatų dėka ši opera įgyja vis labiau visavertį gyvenimą. Tiesiog viskas tobulai sutapo – kūrėjų vizija, globėjų misija ir vieta, kurioje gali pildytis bendros svajonės. Šis sutapimas man vis dar atrodo kažkokiu neįtikėtinu stebuklu.

- Ar yra tekę rengti panašaus tipo renginius po atviru dangumi?

- Man apskritai sunku sutilpti į standartines dėžutes – tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Todėl pastatymai netradicinėse erdvėse (angliškai site-specific productions) – savotiška mano specializacija. Tiek sau pačiai, tiek savo kūriniams ieškau erdvių, kurios sužadintų vaizduotę, išlaisvintų iš sustabarėjimo, grąžintų prie kūrybos džiaugsmo, galų gale, kūrybiniam procesui suteiktų daugiau jaudulio, nenuspėjamumo, tikrumo.

Mane nepaprastai liūdina nuovargio ir nuobodulio iškankinti žiūrovų veidai, kuriuos nuolatos tenka pamatyti tradicinėse teatrinėse erdvėse. Labai noriu, kad publika prisimintų, jog menas ir kūryba, visų pirma, yra džiaugsmas, polėkis ir malonumas. Tad nuolatos stengiuosi kūrybą ir kūrybos džiaugsmą išlaisvinti iš auksinių narvelių, kuriuose ji uždaryta, ir paskleisti kuo plačiau, pačiose netikėčiausiose erdvėse.

Esu kūrusi gatvės teatrą ir pastatymus po atviru dangumi, kuriuose persipina įvairios meno disciplinos – muzika, šokis, skulptūra. Opera ant vandens po atviru dangumi toli gražu nėra mano išradimas. Tokie renginiai labai populiarūs Skandinavijoje, visiems gerai žinomas Bregenzo festivalis Austrijoje.

Aš pati esu padėjusi režisuoti muzikinį spektaklį centrinėje Los Andželo aikštėje su fontanu: žiūrovai sėdėjo ant aikštės laiptų, juos supo dangoraižiai, o indų dievu apsirengęs aktorius vandenyje suko ugnies fakelus.

- Opera turi savotiško žavesio, tačiau kuo ji skirsis nuo įprastinių tokio žanro kūrinių, kuo sudomins šiuolaikinį žiūrovą?

- Opera pateikiama per šiuolaikinio žmogaus prizmę: yra pasakotojas, mūsų dienų intelektualas, kuris susidomi senu retu rankraščiu. Senovinis kūrinys jį taip įtraukia, kad jis palaipsniui užmezga gyvą ryšį su jo herojais. Mūsų pastatyme yra dvi laiko plotmės: pasakotojo laikas, kuriame gyvena ir publika, bei istorinis operos laikas, kuris įsiveržia į mūsų laiką operos herojų pavidalu.

Pasakotojas mus sumaniai veda per visus siužeto vingius paaiškindamas ir pakomentuodamas veiksmą, padėdamas suprasti tai, ko senosios italų kalbos nemokantis klausytojas nesuprastų vien iš dainavimo – juk arijos bus atliekamos originalo kalba.

Šiame pastatyme nebus to atstumo, kuris paprastai būna tarp operos atlikėjų ir publikos. Žiūrovas veiksmą galės stebėti „iš vidaus“, tarsi pats būtų jo dalis. Žiūrovai sėdės ant Galvės ežero kranto. Priešais juos plauste gros orkestras. Veiksmas vystysis ant liepto greta plausto. Pilis, ežeras, gyva muzika ir publika susilies į vientisą dermę, taps neatsiejamomis vieno kūrinio dalimis.

- Kur vyksta operos veiksmas?

- Veiksmas vyksta karaliaus Everardo II dvare ir jį supančioje girioje. Prieš karalių sukyla jo dvariškiai, kurie į savo pusę patraukia ir geriausią Everardo draugą Aleksandrą Augustą. Everardas numalšina sukilimą. Šio mūšio metu karaliaus draugas žūva.

Tada paaiškėja, kad Everardas įsimylėjęs Aleksandro Augusto žmoną Ereničę, kuriai po draugo žūties iškart pasiperša. Bet Aleksandras Augustas, pasirodo, nemiręs. Jam išgyventi padėjo jo tarnas, kuris ištempė sąmonės netekusį kunigaikštį iš mūšio lauko ir išgydė.

Išsiduoti, kad jis gyvas, valdovą išdavusiam Aleksandrui Augustui būtų savižudybė, geriausia jam būtų likti neatpažintam ir sprukti nuo karaliaus dvaro kuo toliau. Bet Aleksandras Augustas sužino, kad Everardas nori vesti jo mylimąją, ir jį apima nevaldomas įsiūtis ir pavydas.

Taigi ši opera yra apie visiems laikams aktualų pasirinkimą – meilė ar valdžia (įtaka, galia, saugumas, sotus gyvenimas, galų gale, gyvybė)? Nors siužetas atrodo gana dramatiškas, pati muzika nėra niūri: veikėjai, kaip ir dera aristokratams, savo aistras reiškia šypsodamiesi net ir pro ašaras.

- Kodėl pagrindiniam valdovo vaidmeniui parinkta solistė moteris, o ne vyras? Kas lėmė tokį sprendimą?

- Sukilimo prieš karalių Everardą vadeiva yra Aleksandro Augusto uošvis Vladislovas – šaltakraujis garbėtroška, kuris vardan valdžios yra pasiruošęs pasinaudoti net savo dukra. Šį vaidmenį atlieka sopranas Ilona Pliavgo. XVIII amžiuje operose dainuodavo daug kastratų. Jie buvo to meto superžvaigždės ir kai kurios partijos buvo rašomos specialiai jų balsams.

Spėjame, kad opera „Everardas II – Lietuvos karalius“ gali būti vienas iš tokių kūrinių. Yra išlikęs pirmojo operos pastatymo vaidmenų sąrašas, tad žinome, kad atliekant operą Portugalijos karališkuosiuose rūmuose tiek vyriškas, tiek moteriškas partijas dainavo vyrai. Moterų tarp atlikėjų išvis nebuvo.

Šiais laikais tokių vyriškų balsų, kuriems parašyta ši opera, reta. Lietuvoje turime sopranistą Viktorą Gerasimovą, kuriam ir atiteko karaliaus Everardo vaidmuo. O štai Vladislovo vaidmeniui dirigentas nusprendė rinktis moterišką balsą, sopraną, kuriam partija tiesiog yra patogesnė. Tiesą pasakius, tai mūsų pastatymui suteikia tik daugiau žavesio.

Dailininkė Vida Šataitė pasiuvo Ilonai puikų kostiumą. Iš pirmo žvilgsnio solistė išties atrodo kaip rūstus pilvotas senis, bet vos tik ji praveria burną, uždainuoja tyru skambiu balsu. Tai šiuolaikiniams žiūrovams padaro ne mažesnį įspūdį nei XVIII amžiaus publikai – moterų partijas atliekantys vyrai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šios savaitės orai: po šilumos pliūpsnio ruoškitės permainoms (3)

Pirmadienį Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio laukas. Lietaus tikimybė bus minimali. Tankesni...

Žmonių partija ar „dešinysis trolibanas“: trys atsinaujinusių konservatorių sėkmės ir nesėkmės (586)

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija teisingai daro, kad plečia...

Adomaitis – ant balto žirgo: dabar iš sirgalių jau girdėjau atsiprašymus (140)

Dar prieš mėnesį nepalankius šūksnius ir raginimus atsistatydinti iš vyriausiojo Vilniaus...

Pakako tik vieno skambučio Putinui, ir Rusijos televizija pakeitė savo pasakojimą (94)

Buvęs Italijos premjeras Matteo Renzi savo vadovavimo vyriausybei pabaigoje beviltiškai kovojo...

Pradėjęs lankyti darželį, Danielius susirgo pavojinga infekcija: dabar berniukas nejuda, nemato ir nekalba (157)

„Kaip ir kiekvienai jaunai šeimai, taip ir mūsų, kūdikio laukimas buvo neapsakomas džiaugsmas,...

Netaiklus Westermanno metimas padovanojo „Rytui“ Karaliaus Mindaugo taurę (1090)

Leo Westermannas paskutinėmis rungtynių sekundėmis meistriškai išprovokavo pražangą mesdamas...

Perspektyviausi kitų metų darbai: šviesią ateitį žada trims sritims (10)

Ieškomas skraidančių automobilių kūrėjas, įrengimų rizikos pareigūnas, proto perkėlimo į...

Suttonui nerūpi „Ryto“ džiaugsmas – bus sužavėtas tik triumfu Europos taurėje (17)

Vilniaus „Rytas“ nutraukė titulų badą ir po trejų metų pertraukos susigrąžino Karaliaus...

100 dienų iššūkis be interneto: kentėjau, kaip negaunantis išgerti alkoholikas (23)

„Pagal telefono duomenis mačiau, kad internete praleisdavau po 9 valandas per parą. Po pirmos...