Būtent šioje srityje pagarsėjo rusų biologas Ilja Ivanovičius Ivanovas, eksperimentavęs su paties Dievo planais. Apeidamas tradicinius apvaisinimo metodus, jis bandė suteikti gyvybę ir viltį tiems, kuriuos ji buvo apleidusi.
Tačiau po savo mirties jis tapo žinomas ir kitu vardu – „Raudonojo Frankenšteino“. Šią pravardę jam pelnė bandymai sukryžminti žmonių ir gyvūnų pasaulius. Praėjusio amžiaus 3-ajame dešimtmetyje I. Ivanovas leidosi į ambicingą mokslinę misiją. Jos kryptis? Afrika, rašo thevintagenews.com.
Tai, ką jis buvo sumanęs, skambėjo kaip pakvaišusio mokslininko kliedesiai. Tačiau I. Ivanovui tai jau buvo kasdienio darbo dalis. Jis jau buvo sukryžminęs zebrą su asilu, stumbrą su karve, antilopę su karve, pelę su žiurke ir pelę su jūrų kiaulyte. Dabar jis ketino sukryžminti žmogų su jo genetiniu protėviu – žmogbeždžione.
Viename 2008 metų straipsnyje „New Scientist“ svetainėje rašoma: „Nepaisant aukščiausių mokslo sluoksnių pasipriešinimo, I. Ivanovas gavo leidimą ir lėšas ekspedicijai į Afriką. Dokumentai rodo, kad šį sprendimą prastūmė aukščiausi bolševikų vyriausybės nariai...“
Jis taip pat sulaukė palaikymo iš Pastero instituto Paryžiuje. Šiam institutui Prancūzijos Gvinėjoje, Vakarų Afrikoje, priklausė vienas primatų centras ir jis sutiko tiekti medžiagą I. Ivanovo eksperimentams – vietos šimpanzes.
Tačiau tą kartą I. Ivanovo planus sugriovė pati gamta. 1926 metų kovą nuvykęs į Prancūzijos Gvinėją jis nerado nė vienos tinkamos kandidatės savo bandymams – paaiškėjo, kad visos stoties šimpanzės dar nėra sulaukusios reprodukcinio amžiaus.
Jis pasiliko kurį laiką padirbėti Prancūzijos sostinėje ir planavo, kad vėliau tais metais pats pasigaus jam tinkamų primatų. Tuo laikotarpiu jis pradėjo dirbti su chirurgu Sergejumi Voronovu (Serge Voronoffu) ties kitu pribloškiančiu eksperimentu.
S. Voronovas taip pat garsėjo netradiciniais bandymais. „New Scientist“ rašo apie „itin madingą anų laikų „atjauninimo terapiją“. Tai buvo dabar jau liūdnai pagarsėjusios operacijos, kurių metu S. Voronovas pagyvenusiems vyrams persodindavo beždžionių sėklidžių audinius, manydamas, kad tai padės atgauti buvusius seksualinius pajėgumus“.
I. Ivanovas ir S. Voronovas tapo stipriu, bet keistu mokslininkų tandemu. Užuot mėgavęsi saule ir žiūrėję kino filmus, jie „užkariavo laikraščių antraštes, transplantuodami moters kiaušides šimpanzei, vardu Nora, ir apvaisindami ją žmogaus sperma“.
Po šio nepavykusio projekto I. Ivanovas 1926 metų lapkritį dar kartą nuvyko į Prancūzijos Gvinėją. Tą kartą biologas savanorių žmonių sperma dirbtiniu būdu apvaisino tris šimpanzių pateles.
1927 metų liepą I. Ivanovas paliko Afriką, pasiimdamas su savimi 13 šimpanzių, įskaitant ir tas, kurias bandė sukryžminti su žmogumi. I. Ivanovas jau žinojo, kad pirmosios dvi patelės nepastojo, o trečioji jo eksperimento dalyvė Prancūzijoje nugaišo, ir jos skrodimas parodė, kad ji taip pat nebuvo pastojusi. Likusios šimpanzės buvo išsiųstos į naują primatų centrą Suchumyje.
Tačiau I. Ivanovas nusprendė dar negrįžti namo ir toliau bandė įgyvendinti žmogaus ir beždžionės kryžminimo teoriją. Jis ėmėsi drastiškų priemonių, kurios būtų tikusios net siaubo filmui.
„Nekantraudamas išnaudoti savo ribotas lėšas, I. Ivanovas priėmė siaubingą sprendimą pabandyti apvaisinti afrikiečių moteris šimpanzių sperma be jų pačių žinios“, – rašė tinklaraštis.
Tačiau Gvinėjos kolonijinė valdžia užkirto kelią tokiai išnaudojimo perspektyvai. 1927 metais I. Ivanovas grįžo atgal į Rusiją, bet jo laukė šaltis – ir ne tik dėl atšiauraus oro. Pasklidus kalboms apie jo bandymus pasinaudoti moterų vaisingumu, buvo suduotas stiprus smūgis jo reputacijai.
Nepaisant to, I. Ivanovas mėgino atnaujinti savo eksperimentus su sovietų savanorėmis. 1929 metais biologų – materialistų draugija iš komunistinės Mokslų akademijos leido I. Ivanovui Suchumyje atlikti eksperimentą su penkiomis savanorėmis moterimis. Tačiau eksperimentui dar neprasidėjus, I. Ivanovą pasiekė žinia, kad Suchumyje nugaišo vienintelis patinas, sulaukęs lytinės brandos.
Nauja šimpanzių partija Suchumį pasiekė tik 1930 metų vasarą. Tačiau I. Ivanovo eksperimentus visam laikui nutraukė nieko bendra su mokslu ar gamta neturinčios jėgos.
Sovietų Sąjungos mokslininkų bendruomenėje prasidėjus politiniams valymams, 1930 metų gruodį I. Ivanovas buvo apkaltintas kitų mokslininkų darbo sabotavimu ir buvo suimtas. Jis buvo ištremtas į darbo stovyklą Kazachstano Almatos mieste, kur 1932 metais pagal oficialią versiją mirė nuo insulto.
Aukščiausi Rusijos sluoksniai atsisuko prieš jį, nors iš pradžių parėmė jo išvyką į Afriką. Kas atsitiko? Atsakymas susijęs su komplikuota anų laikų politine situacija ir naujuoju laikmečiu, į kurį šalį įstūmė bolševikinė revoliucija.
„Nors ankstesnė parama I. Ivanovui buvo susijusi su anų laikų politine ideologija, vėliau ryškus politinis susiskirstymas suskaldė mokslinę bendruomenę dėl virtinės klausimų, ir I. Ivanovas atsidūrė tarp priešingų stovyklų“, – 2011 metais rašė „Scientific American“.
Anot istoriko Alexanderio Etkindo, kurį cituoja „New Scientist“, I. Ivanovo darbas „buvo dalis ambicingo plano transformuoti visuomenę. Aukšto rango bolševikai, rėmę I. Ivanovą, buvo intelektualai, regėję mokslą kaip priemonę, galinčią realizuoti jų socialistinę utopiją...“
Jų tikslai peržengė mokslo reputacijos svarbą. Jie siekė pakeisti liaudies mąstymą, kad jis labiau tiktų socialistinei ideologijai.
„Vienas iš būdų tai padaryti buvo „pozityvioji eugenika“. Dirbtinis apvaisinimas galėjo padėti sparčiau plisti pageidaujamiems bruožams, pavyzdžiui, troškimui gyventi ir dirbti bendruomeniškai, ir atsikratyti tokių „primityvių“ savybių kaip konkurencingumas, godumas ir noras turėti nuosavybės“, – rašoma straipsnyje.
Žvelgiant atgal į tolimus žmogaus protėvius buvo manoma, kad jie gali pasitarnauti keičiant visuomenę.
Teigiama, kad I. Ivanovas palaikė paniekinamą bolševikų požiūrį į religiją ir stengėsi pabrėžti darviniškąją savo Afrikos projekto dimensiją. Kitos pradinio bolševikų vyriausybės palankumo I. Ivanovui teorijos akcentuoja susidomėjimą S. Voronovo atjauninimo technikomis.
Vieni tyrinėtojai mano, kad I. Ivanovas rėmė bolševikinius idealus, todėl sprendimas finansuoti jo misiją iš dalies buvo politinis. Kiti tvirtina, kad dirbtinis apvaisinimas buvo vienintelis jo interesas ir padėtis Afrikoje buvo itin tinkama jo sumanymams realizuoti.
Nepaisant to, ar I. Ivanovo ketinimai buvo politiniai, moksliniai ar tiek politiniai, tiek moksliniai, Sovietų Sąjungoje papūtė kiti vėjai. Į valdžią Kremliuje atėjo Josifas Stalinas, konfliktavęs su tais asmenimis, kurie parėmė I. Ivanovą.
„Scientific American“ rašo, kad „kiti mokslininkai atmetė genetikos tyrinėjimus kaip buržuazinius ar imperialistinius ir pasisakė už įgytų charakteristikų paveldimumą (ši kryptis vadinama lamarkizmu). Būtent šiuos tyrinėtojus tuo metu palaikė J. Stalinas“.
Nors I. Ivanovas ir buvo garsus biologas, J. Stalino įtaka buvo didesnė. Diktatorius buvo įsitikinęs, kad tokie projektai kaip I. Ivanovo pramins kelią fašizmo link, ir nuo to momento genetiniai eksperimentai su žmonėmis bei primatais buvo pasmerkti.
Prieštaringai vertinamą I. Ivanovą galima laikyti monstru, „raudonuoju Frankenšteinu“ ar kuoktelėjusio mokslininko pavyzdžiu. Labai tikėtina, kad toks jis ir buvo. Tačiau maišydamas žmogaus ir gyvūno genus, jis tikrai nuėjo per toli, bandydamas apvaisinti moteris dirbtiniu būdu.
„I. Ivanovas atspindi mokslininką, kuris yra plačiai gerbiamas savo srityje, tačiau kurio tikslas sužinoti, ar įmanoma kažką padaryti, tiek apakino, jog neleido jam iškelti klausimo, ar tai reikėtų daryti“, – I. Ivanovo mokslinį palikimą reziumavo „Scientific American“.
Jo gyvenimas taip pat „primena, kokį vaidmenį gali atlikti politika plėtojant mokslinius tyrimus, net jei patys tyrimus atliekantys mokslininkai nėra politikai“.
Veikiausiai I. Ivanovo genetinių eksperimentų istoriją geriausia vertinti kaip įspėjantį pasakojimą – toks buvo ir romanas apie tikrąjį Frankenšteiną.
