- Knygą rašote ilgai – ar labai sunkus tas išnešiojimo procesas?
- Paskutinioji knyga „Tariamas iš Tamsos“ gimė po intensyvaus dešimties metų darbo. Labai ilgai ieškojau sprendimo, ėjau tam tikrais etapais, kol suvokiau, kaip atskleisti tai, ką norėjau atskleisti.
- Ar pasijutote laiminga pasiekusi tikslą?
- Ši knyga – tai pokalbiai su vaikais. Kai ją baigiau, turėjau išeiti iš visiškai švarios teritorijos, iš jų pasaulio, ir man taip nesinorėjo sugrįžti į mūsų, suaugusiųjų, gyvenimą – pilką, lėkštą, banalų. Gal pusmetį jaučiau diskomfortą. Mat tų vaikų prigimtinė gelmė, jų gyvenimo vertybių suvokimas yra toks skaidrus, toks vaikiškas ir toks neatmetamas, kad paskui tarsi tampa nuobodu gyventi.
- Į vaikų pasaulį sunku įsiskverbti ir dar sunkiau turbūt jį atskleisti?
- Reikėjo perprasti, kokius klausimus tam mažam žmogui jau yra uždavęs gyvenimas ir kaip jis į juos yra atsakęs savo gyvenimu. Žodžiais tai įvardyti nėra paprasta. Vaikui reikėjo skirti apie porą mėnesių. Reikėjo gulti, keltis, vaikščioti, sapnuoti jo akimis. Jo akimis pamatyti pasaulį, nes kitaip nesusikalbėsi su vaiku.
Gal netgi pusė pokalbių liko už kadro. Su kurčiais, nebyliais vaikais kalbėjomės per vertėją. Dvi šeštokės man atsakinėjo: Taip, Ne. Norint pelnyti vaiko pasitikėjimą, pačiam reikia būti labai švaria širdimi, pirma tarsi reikia išsigryninti. Ir tai man buvo vos ne viso gyvenimo darbas. Viena skaitytoja neseniai man pasakė: „Skaitai pokalbius su vaikais ir matai Šventąjį Raštą, matai amžinus sakralius dalykus, kuriuos artikuliuoja vaikas sava kalba.“
- Kaip sumanėte knygos tematiką?
- Po „Stiklo šalies“ priėjau pauzę, iškalbingesnę už žodį. Paskui radau Lacano filosofiją apie pasaulį, kurį jauti esant už kalbos ribų. Kuriame glūdi mūsų ryšio su pasauliu ir Motina atsiminimai. Tuo tarpu mes gyvename sutrūkinėjusių ryšių pasaulyje. Mane ėmė labai dominti tas pasaulis už kalbos ribų. Psichologų nuomone, žmogus susiformuoja iki metų, o iki septynerių prisipildo papildomos informacijos, ir – viskas, taškas. Pakeisti jį gali tik labai dideli lūžiai ar sukrėtimai. Įdomiausia, kad tuomet, kai mes susiformuojame žmonėmis, mes negalime ištarti nė žodžio. Ir man atrodė svarbu kalbėti apie tai, jausti bendrystę su pasauliu, su kitais žmonėmis.
Kai bandžiau nuo savęs rašyti, man nepavyko, 3–4 sakinius parašau, o penkto nėra. Per šiurkštu, per daug žodžių, jie lieka tarsi be turinio. Staiga gimė mintis: reikia klausti vaikų. Jie natūraliai turi atsiminti tą pasaulį. Ir tai pasitvirtino. Neregių vaikų kalbėjimas yra pilnas aiškiaregystės. Kodėl kalbėjausi būtent su jais? Tai kas, kad jie maži, bet jie yra subrendę, nes sunkumai anksti subrandina žmogų. Kai autistas pasakoja apie papūgiuką, kuris sušalo, akivaizdžiai matai, kad svarbiausia žmogaus gyvenime yra ryšys su kitais, tegu su paukšteliu. Pajauti tą gyvybinę būtinybę žmogui prie ko nors prisirišti.
- O rytiečiai moko neprisirišti prie nieko, tik tada gali būti laisvas ir laimingas.
- Mes – vakariečiai. Žmogus šitoje tikrovėje turi išmokti užmegzti ryšį pirmiausia su savimi pačiu. Mes gyvename tokiame sudėtingame pasaulyje – neaprėpiamų galimybių tikrovėje, ir jame žmogaus buvimas yra perregimai trapus, laikinas. Na, kaip reaguoti į tai, kad mirsi? Pasaulyje, kuriame technologijos leidžia netgi sukurti žmogų.
- Ar pati sau atradote kažką nauja bendraudama su vaikais?
- Ėjau su klausimais, į kuriuos pati ieškojau atsakymų, niekaip nepajėgiau atsakyti. Prisimenu paskutinį klausimą, užduotą Loretai: „Kodėl žmonės taip nevertina gyvenimo?“ Ir 14 metų mergaitė atsakė: „Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą? Bet už gyvenimą nieko daugiau nėra.“
- Tikriausiai daug reikėjo Jums pačiai pereiti, kad atrastumėte šias tiesas tokiais gana komerciškais mūsų laikais?
- Man tai buvo įdomu. Gal turėdamas didelę patirtį šiame pasaulyje labiausiai jautiesi vienišas? Ieškojau sąjungininkų ir juos, be galo patikimus, radau. Vaikams reikėjo daug drąsos, aš jiems papasakojau, kokia tai bus knyga, kam aš ją rašau. Ir vis viena supratau – tai jų gyvenimas, jų intymi, privati teritorija, o aš skverbiuosi į ją, kad vėliau paskelbčiau viešai. Bet jie apsisprendė, jie man padėjo. Buvo be galo daug paruošiamojo darbo. Iš pradžių gilinausi į moters pasaulį, nes ji arčiausiai vaiko. Juos abu sieja tas pats švelnus ir tyras ryšys, visiškai nesuteptas.
- Knyga išėjo ir turi didžiulį pasisekimą?
- Išėjo du tiražai, o džiaugsmingiausia man, kad knyga turi pasisekimą tarp jaunų žmonių. O mes kartais manome, kad jauni gyvena kitoje tikrovėje. Susitikimuose su skaitytojais regiu trečdalį jaunimo. Klausiau jų, kas juos patraukė šitoje literatūroje? Sakė – mes atpažįstame save. Tą gilų, esminį kalbėjimą. Jie nėra jo užmiršę, ir tai man džiaugsmingiausia.
- Ši knyga Jums atrodo brandžiausia?
- Gali būti. Tai buvo sudėtingiausias, kraštutinių jėgų pareikalavęs darbas. Sakote, kad esu stipri? Iliuzija. Neseniai perskaičiau puikią frazę: aš buvau per silpnas paprašyti pagalbos, todėl kitiems ir atrodo, kad esu stiprus. Tokia ir aš.
- Ar Jūsų veikla su beglobiais vaikais nutrūko? Juk visai neseniai organizavote vaikų vasaros stovyklas, iš kurių gimė knyga-esė „Išsiduosi balsu“.
- Kiti dalykai dabar rūpi, juk kiekvienu gyvenimo etapu kitkuo užsiimi. Kai manęs kas nors paklausia, kaip aš atsidūriau stovyklose su beglobiais vaikais, atsakau, kad mes patys – aš ir mano vaikai – buvome dugne, vieni iš skęstančiųjų, nes dugnas yra vienas. (Sūnus dar nebuvo iš ligos išsikapstęs.) Trumpai – tai buvo bandymas gelbėtis gelbstint kitą. Nes geriausiai gali padėti sau padėdamas kitam. Tas darbas su labiausiai sunaikintais mažais žmonėmis atvėrė šviesiąją gyvenimo pusę, dovanojo pasitikėjimą. Ne iliuzinį, bet tai, kas žmoguje yra nesunaikinama. O nesunaikinamas yra orumo jausmas. Mūsų visuomenė jo atsižada savo noru, bet sunaikinti to neįmanoma.
- Šiuo ėjimu į vaikus daug davėte ir savo pačios sūnums – Gyčiui ir Džiugui?
- Jie dirbo su beglobiais vaikais taip pat, kaip ir aš, taigi augo ir formavosi šitoje aplinkoje. Mano vaikams nesunku padėti bet kuriam žmogui. Nors aš gal būčiau laimingesnė, jei vyresnysis (jam 30) būtų pasirinkęs kitą, ne socialinį darbą. Šis darbas alinantis, sekinantis. Jaunėliui – 26. Abu sūnūs vedę, jau turiu netgi 6 metų vaikaitį Tadą.
- Ką vis dėlto Jums davė patirtis, išmintis, metai?
- Metai apdovanoja. Ta kitokio pasaulio samprata man brangesnė už bet kokius jaunystės polėkius. Galima pasijuokti iš savo svajonių, iš griebimosi visko – lyg stačia galva. Kartais būna valandų – tokia pilnatvė viduj, tokia palaima, ir ne todėl, kad ką nors turi. Nieko neturi. Tik lietų, barbenantį į langus, pūgą, sniegą. Ir tylą, bendrumą su visu supančiu pasauliu. Esi tik pasaulio dalis. Susitaikai su savimi, priimi save tokią, kokia esi. Ir kitus žmones priimi – su ydomis, su kvailybėmis, nes žmogus yra toks paprastas – visai ne herojus.
