Žinia buvo palaužusi
„Vieną dieną pradėjo skaudėti kojas, bet nekreipiau dėmesio. Kitą dieną pasikartojo, tik jau labai stiprūs skausmai, su riksmais – išsikviečiau greitąją pagalbą. Paguldė į Santariškes, bet dar nesupratau, kas vyksta. Vėliau jau suvokiau, kad galbūt negalėsiu vaikščioti. Dvi savaites verkiau“, - praėjusių metų gruodžio pabaigą prisimena moteris, kuriai nustatyti radikulo mieloišemija, kojų paralyžius ir dubens organų funkcijos sutrikimas.
Iki ligos pasireiškimo moteris gyveno įprastą gyvenimą ir jokiomis specifinėmis sveikatos problemomis nesiskundė – priešingai, ji visuomet pasižymėjo fiziniu tvirtumu, mėgo aktyvias veiklas, fizinės stiprybės reikalavo ir darbas atliekant slaugytojos padėjėjos pareigas. Grįžusi po darbų namo, A.Smirnova gamindavo maistą penkiolikmetei dukrai ir dvidešimtmečiui sūnui, prižiūrėdavo gėles, jų darželius dekoruodavo pačios suneštais akmenimis ir net remontus namuose pasidarydavo pati.
Ligonė pripažįsta, kad staigus atsidūrimas ligos patale ir žinojimas, kad lovos režimas gresia visam gyvenimui, ją psichologiškai buvo parklupdęs.
„Galvoje buvo daug negerų minčių, kad nelikčiau našta vaikams. Bet vėliau išnyko tos mintys, nes pagalvojau apie tėvus, kurie gyvi, kad jiems dar sunkiau būtų su blogesne žinia susitaikyti. Žinoma, nelengva mano bėdą ištverti ir vaikams – dukra, ar kalbant telefonu, ar atvažiavusi vis verkdavo. Tik sūnus iš pradžių nelabai turbūt suprato, kas atsitiko.
Mano vaikai irgi daug patyrę, nes kai neteko tėvo, dukrai buvo šešeri. Ir ji pati jį rado nutrenktą elektra. Sūnus irgi trylikos metų buvo. Tai toks amžius, kai tėvas labai reikalingas. Nors ir dabar - jam dvidešimt metų, ne pro šalį būtų tėvas, jei būtų gyvas. Ir dabar štai vieni vaikai liko. Buvo visada valgyti paruošta, sutvarkyta, išskalbta, o dabar patys turi. Manęs visi klausia, kaip ten vaikai tvarkosi? Sakau, kad aš ir nežinau, aš ir neturiu galimybės pamatyti, kaip jie ten tvarkosi“, - pasakoja moteris.
Įvyko stebuklas
„Pradžioje buvo toks jausmas, kad koja pripūsta oro ar kažkokių skysčių, kad ji labai didžiulė. Net atsisėdus ant kėdės atrodydavo, kad netilpsiu, buvo toks pojūtis, kad kūnas sudvigubėjęs. Galima pagalvoti, kad išprotėjau, bet mano tokie pojūčiai. Tarkime, dabar jaučiuosi taip, lyg kojos oda yra stora žievė ir kai pradedu vaikščioti, ji sutrūkinėja – labai nemalonu, nes jauti tą trinties skausmą. Atsibudusi po miego jauti tą patį - lyg koja yra viena žievė, bet pajudinus pradeda trūkinėti.
Pradžioje man sakydavo, kad tu nevaikščiosi, bet aš netikėjau ir savaime tos kojos pradėjo judėti. Kai buvo vizitacija, sako: pajudinkit dešinę koją. Sakau gi aš negaliu... Sako: juk galite, taigi pirštas juda. Ir tokią šypseną pamačiau gydytojų veiduose, kad man buvo labai malonu. Aš ir dabar matau tą šypseną – ypač vienos gydytojos, kuri mane tada priiminėjo, ji labai stengėsi man padėti.
Pavardės nežinau, bet jos veido niekada nepamiršiu. O šiaip man visi sakė: „Tu nevaikščiosi, tu nebūsi tokia, kokia buvai, o jeigu ir vaikščiosi, nebus toks gyvenimas, koks buvo anksčiau“. Ir dabar, kai mato vaikštančią, sako, kad jūs neturėjot vaikščioti su tokia diagnoze. Bet būna pasaulyje stebuklų. Aš labai daug meldžiausi, medicina padėjo, dievas ir gal šiek tiek aš prisidėjau prie to, kad vaikštau“, - šypsojosi moteris.
Svarbiausia – pastangos
Neprabėgus nė trims mėnesiams, A. Smirnova jau vaikšto pasiramsčiuodama lazdele. Kiekvieną akimirką ji stengiasi paspartinti gijimą: „Gydytojai sakė, kad man dar buvo sutrikusi ir dubens organų funkcija, kad aš nesišlapinsiu pati. Atsimenu, kažkam pasakiau, kad atlieku dubens raumenų stiprinimo pratimus, o man parodė ranka gestą, kad čia nesąmonė.
Bet aš vis tiek juos dariau, kiek tik galėdavau, pasakiau, kad stengiuosi, dirbu. Ir dabar ištisas dienas dirbu. Ateinu į palatą, truputį pamezgu ir einu vaikščioti, dviratį sukti, ant lovos atlieku pratimus, tai sėdėdama – ką galiu, tą darau. Visi stebisi, kai mato mane vaikštančią, sako, kad čia stebuklas. Pasisukti jau staigiai galiu, tai sako, jau galima šokiui kviesti“, - pasakojo moteris.
Numatoma, jog reabilitacijos klinikoje A. Smirnova dar praleis beveik du mėnesius, o po to bus galima mankštintis ir savarankiškai.
Specialisto komentaras. Vilniaus universiteto Santariškių klinikų II stacionarinės reabilitacijos skyriaus vedėja, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Dainė Janonienė:
Pacientei diagnozuota radikulo mieloišemija, kojų paralyžius, o pradžioje ir dubens organų funkcijos sutrikimas. Ligos priežastys gali būti skirtingos. Gali įtakos turėti užspaudimo sindromai, kas dažniausiai būna dėl išvaržos, taip pat gali paveikti kraujagyslinis komponentas, kuris pasireiškia įvairiai – kartais spazmais, kartais tiesiog kraujotakos sutrikimu. Liga dažniau pasireiškia ūmiai ir netikėtai – pacientams nusilpsta kojos.
Jeigu yra pažeidžiamos nugaros smegenys aukštai, kaklinėje dalyje – gali nusilpti ir rankos. Simptomatika priklauso nuo to, kurioje vietoje įvyko minėta problema. Šiuo atveju mes turime kojų paralyžių, judesiai iš pat pradžių buvo šiek tiek išlikę – visiško paralyžiaus nebuvo. Pacientus labai dažnai vargina įvairūs nemalonūs pojūčiai – tirpimai, diegimai, spaudimai arba tiesiog aptirpimas.
Tai priklauso nuo to, koks yra užspaudimo lygis, koks yra pažeidimas – kuo aukščiau stuburo smegenys pažeidžiamos, tuo blogesnė yra prognozė. Šiuo atveju pažeidimą turime juosmeninėje dalyje ir dėlto yra pažeistos tik kojos, o rankos sveikos. Pradžioje pacientas gydomas medikamentais, taikomi kraujotaką gerinantys preparatai, kartais yra skiriamas Prednizolonas, kurio vartojimas vėliau nutraukiamas.
Kai jau nustatoma diagnozė, yra pradedamas ūmus gydymas neurologijos skyriuje, tuomet pradedamas gydymas reabilitacijoje. Po to ūmaus gydymo, kuris užtrunka pakankamai trumpai, tam, kad raumenys stiprėtų, reikia daug fiziškai dirbti.
Skiriama kineziterapija, kai kuriais atvejais gali būti skiriama raumenų elektrostimuliacija ir kiti gydymo būdai. Tačiau bet kokio neurologinio susirgimo gydymo variklis yra paciento motyvacija – tai pagrindinis stimulas, nuo kurio priklauso, kiek jis atsistatys“, - pasakojo gydytoja.
