- Laidoje „Gustavo enciklopedija“ kunkuliuoja fantazija ir gėris. Ar tai sąmoninga nuostata, kurią užsibrėžėte nuo pirmųjų laidų?
Taip niekada nebuvo – nesusėdome ir nesuplanavome, kad ugdysime vaikus pažinti ir pamilti suaugusiųjų pasaulį. Niekas nesikišo į mūsų laidos kūrybinę virtuvę, cenzūros jokios nebuvo ir iki šiol nėra. Niekada neskaičiau jokių psichologijos knygų, nesudarinėjau planų, neieškojau taisyklių. Viskas natūraliai plaukė iš mano vidinio supratimo. Laida – mano nuojautų piešinys.
Pažintinis ir informacinis laidos tikslas nėra svarbiausias. Daug reikšmingiau vaikams perteikti požiūrį į gyvenimą, kaip bendrauti ir skleisti gėrį. Kartu noriu auklėti ir save, juk nesu šventas žmogus. Be to, laidą žiūri ne tik vaikai. Dažnai interpretuoju įvykius, reiškinius taip, kad vaikas ne viską suprastų, nes tai skirta suaugusiesiems.
Kažkas pastebėjo, jog ši laida ne vaikams, bet toks įvertinimas nėra blogas. Žinau, kad laidą žiūri ir studentai, ir namų šeimininkės, ir tam tikras žmonių sluoksnis, vertinantis tokį humorą.
- Jei net Ingrida Šimonytė praleidžia sekmadienius su „Gustavo enciklopedija“, telieka paklausti, kaip pavyksta išlaikyti taip aukštai užkeltą kartelę?
Kai manęs klausia, kas man padeda sukurti tokią laidą, neturiu ką atsakyti. Nejaugi pradėsiu girtis, kad turiu talentą? Bet kokiam darbui reikia talento. O kai laidą kuri kas savaitę – tai jau maratonas. Darbo krūvis iš tiesų didelis – rašau scenarijų, kuriu personažus, juos įgarsinu ir suvaidinu, dainuoju, vedu laidą.
Dar mokydamasis mokykloje dainavau „Ąžuoliuko“ chore, mėgau piešti, kūriau karikatūras. Geras įvertinimas – lazda su dviem galais: jei sekasi ne taip ir blogai, bet šiek tiek blogiau negu anksčiau, gali sukelti žiūrovų nepasitenkinimą. Todėl esu priverstas visą laiką tobulinti laidą.
Negaliu net susirgti. Štai tokia nedidelė problema – rovė dantį, ištino žandas. Ir iškritau iš ritmo, atsirado problemų, manęs niekas negali pakeisti. Per keturiolika metų iš tiesų nesirgau. Arba išsisukdavau taip, kad darbas nenukentėtų.
Kai labai susikaupi, mobilizuoji jėgas, gali įveikti visas kliūtis, tačiau atsipalaidavus ypač greitai sutrinka sveikata. Ir man taip nutiko, kai praktiškai suplanavau savo ligą – per sezoną negalėjau sau leisti „sugriūti“, nes buvo didelis krūvis, ištempiau iki atostogų ir mėnesiui atguliau į lovą.
- Paklaidžiokime po „Gustavo enciklopedijos“ apylinkes. Kaip žurnalistas Tučkus tapo enciklopedininku Gustavu?
Televizijoje pradėjau dirbti jaunimo laidoje „Labirintas“. Balandžio 1-ajai reikėjo sukurti humoristinę laidą – taip atsirado televizijos serialas „Tučkus ir viršininkas skuba į pagalbą“. Vaidinau žurnalistą Tučkų, o Vaidas Lekavičius, kuris dabar yra „Gustavo enciklopedijos“ režisierius, vaidino viršininką (perkurtų šio puikaus serialo fragmentų panaudota naujausiose „Gustavo enciklopedijos“ laidose – red. past.).
Sukūriau ir personažą vaikams profesorių Knyslį, vedžiau laidą „Labas rytas suraitytas“. Sugalvojau ir žurnalisto Gustavo personažą, kuris pasakojo ne naujienas, kaip žurnalistas, o senienas, įvairias legendas, kas iš ko atsiranda ir kodėl.
Ilgainiui keitėsi laidos forma, tobulėjo technologijos. Atsiradus kompiuterinei animacijai, laida praturtėjo animacinių personažų. Mano pieštus veikėjus į kompiuterį perkelia Vaidas Lekavičius. Laidoje daug pieštų ir kompiuteriu animuotų erdvių – Gustavo namai, profesoriaus Velykio Kalėdausko namas, skraidantis malūnas, plaukiojantis laivas, povandeninis pasaulis, žmogėdrų pilis, virtuvėlė ir kt.
Visa tai yra „Gustavo enciklopedijos“ apylinkėse, kuriose galima rasti pasakų personažų. Tai vilkas, lapinas, žmogėdros, vandeniai, debesų žmogus, nykštukas Benas, arabų džinas Chotabyčius, pusbrolis Gustavsonas iš Švedijos ir kt. Visi jie atsirado ne tik iš fantazijos, bet ir dėl kuklaus biudžeto. Norėjome daugiau veikėjų, tačiau samdyti aktorius būtų per brangu. Niekam nerūpėjo, kokiomis priemonėmis sukursime gerą laidą, ji turėjo būti įdomi ir originali. Veikė konkurencijos dėsniai, reikėjo būti išradingiems.
- Nuostabu, kaip Jūsų laidose žaviai klaidžioja pamestos žmogėdrų galvos sekdamos vaikams pasakas...
Tai, kad neigiamas ar blogas personažas tampa patrauklus, net geresnis už kai kuriuos žmones, galėtų būti gyvenimiška pamoka. Gyvenime nėra vien tik balta ir juoda. Norėčiau, kad tokie personažai padėtų būti tolerantiškesniam, pakeistų suvokimą ir mąstymą. Todėl mano vilkas yra gelbėtojas. Plėšikas, gyvenantis miške, gali būti šiurkštus, tačiau jam nepatinka, kai teršia aplinką, niokoja gamtą, terorizuoja kitus žmones, tuomet jis puola į kovą dėl teisybės. Jis kaip Tadas Blinda. Dar klausimas, kas geresnis: ar toks personažas, ar baltais marškiniais, kostiumuotas žmogus, kuris visą laiką šypsosi, bet labai rafinuotai terorizuoja kitus.
To labiausiai nekenčiu ir netoleruoju – tokios moralinės prievartos, juo labiau kai tai daroma itin rafinuotai, prisidengiant įstatymais, prasilenkiančiais su teisingumu. Man tai šlykščiausi dalykai. Mano personažai niekada taip nesielgia. Jie gali vienas su kitu pasibarti, tačiau niekada nepadarys vienas kitam kiaulystės, niekada neišduos.
Taip vaikai susiduria su suaugusiųjų pasauliu. Gyvenime ne viskas gražu, vaikams ateityje teks su tuo susidurti, priimti sprendimus.
- Pakalbėkime pragmatiškai. Komercinė televizija už populiarią laidą pinigais apipiltų. Ar jaučiatės šia prasme įvertintas?
Kai girdžiu, kad dabar krizė, stebiuosi: o kada buvo ne krizė? Kai pradėjau savarankiškai gyventi, krizė man ir prasidėjo. Turiu pasirūpinti ne tik savimi. Kaip vyras jaučiu pareigą, kad mano šeima nejaustų nuolatinio streso ir skurdo. Iš tikrųjų buvo įvairių laikų, tačiau Danguolė, ji dirba medicinos sesele, – labai kantri ir fantastiška moteris. Negaliu skųstis, man užtenka to, kiek gaunu, tačiau dirbu papildomai, iš laidos gaunu „dividendų“. Išleidau receptų knygą „Gustavo receptai“. Laida yra mano pagrindinis darbas, bet jei dirbčiau tik televizijoje, finansiškai būtų sunku.
Laida atima labai daug laiko, aš užimtas visą savaitę – idėja ir scenarijus, tekstai, dialogai, veikėjai, piešiniai. Jei pusvalandžio trukmės laida žiūrovui praeina greitai, vadinasi, buvo gerai. Bet tam reikia labai daug darbo.
- Prieš interviu sakėte, kad elektroninį paštą tikrinate retai, nes gyvenate sodo namelyje, kur nėra interneto?
Taip susiklostė gyvenimas, kad niekada neturėjau savo būsto ir iki šiol neturiu. Gyvenau su tėvais, iki šiol mano šeima – žmona Danguolė ir sūnus Augustas registruoti mamos bute Antakalnyje.
Dabar gyvenu kolektyviniame sode už miesto, tai – tėvo palikimas, už savo lėšas nebūčiau jo įsigijęs. Tik už savo pinigus namelį restauravau, kad jis būtų pritaikytas gyventi žiemą. Štai ir visas mano turtas. Tačiau aš gyvenu labai gerai, viskas priklauso nuo poreikių ir požiūrio.
Esu laimingas, kad tėvas paliko sklypelį gamtoje netoli Vilniaus. Tokio sklypelio smėlynėje prieš 50 metų niekam nereikėjo, atrodė kaip Nidos kopos. Kai tėvas sugalvojo iškasti didelį ir gilų apvalų baseiną, supylė kalną kvarcinio smėlio, tinkamo stiklo gamybai. Ten niekas neaugo, net žolė. Tėvas puoselėjo sodą – smėlį užpylė derlinga žeme, juodžemį sunkvežimiais vežė. Toks buvo tėvo laisvalaikis, o dirbo jis dėstytoju Pedagoginiame institute, buvo biologijos mokslų docentas.
- Tai dabar jau galite auginti ridikėlius?
Niekada nebuvau daržininkas ir niekada to nemėgau. Be to, iki šiol sode ne viskas auga. Komposto krūvoje net moliūgai nedera. Auga tik senos obelys, o kriaušės, vyšnios, slyvos skurdo, teko išpjauti. Šiltnamyje auga pomidorai ir agurkai, įmanoma užauginti ridikėlių. Dar galima auginti bulves – nors grynas smėlis ir joms nepatinka. Aplink sklypą pušynas, eglynas. Man toks miškas nepatinka, niūrus. Labiau mėgstu lapuočius – liepas, ąžuolus. Nuo vaikystės man šie medžiai alsuoja gyvybe. Rudenį patinka po mišką pasivaikščioti, mėgstu grybauti, bet trims žmonėms tenka vienas grybas – visiems neužtenka.
Tarp kitko, negaliu pasakyti, kad išsikėliau gyventi į sodą. Tarp buto ir sodo – 10 kilometrų atstumas. Žiemą sode būnu dažniau, nes reikia krosnelę kūrenti. Pagaliau, sode daugiau vietos, nes bute gana ankšta. Nors buvau pripratęs, man užtenka, kad prie stalo būtų vietos. Bute dar viena problema: labai šalta, o mokame daug – 800 litų už trijų kambarių butą.
- Sodo namelyje išsprendėte šildymo problemas?
Kažkada maniau, kad ateis laikas, kai reikės šiškomis kūrenti. Dabar taip ir darau – reikia turėti krosnelę, o į ją įmesti vis tiek ką nors rasi. Mūsų sodo namelyje šilta: mano jaunytės laikais vaizdžiai sakytų, kaip Taškente, o dabar – kaip Turkijoje ar Egipte. Namelis nedidelis, jei neišsipleti, šiltai gyventi labai paprasta. Daugiau ploto ir nereikia, nes prasidės problemos, kurias susikuri pats.
- „Šeimininkė“ negali nepasiteirauti apie virtuvę, receptus ir apie tuos fantastiškus nuvirtimus nuo kėdės.
Gaminti valgyti išmokau tarnaudamas armijoje. Maisto gamyba yra labai sunkus ir daug laiko atimantis darbas. Jei nori pasigaminti ką nors gurmaniško, paskęsi savo virtuvėje. Taip gali elgtis tik tas, kuris neturi kitų užsiėmimų. Namuose valgyti negaminu. Negaliu sau leisti tokio malonumo, nes turiu kryptingų tikslų, nenoriu blaškytis.
O nukritimai nuo kėdės... Girdėjau ne vieną atsiliepimą, kad jau užteks. Ir man taip atrodo, tačiau žiūrovai mano kitaip. Bandžiau išsisukti, mane užbūrė, apsidžiaugiau, kad jau suvaldysiu savo emocijas. Tačiau po kelių laidų sulaukiau priekaištų. Buvau sukūręs net specialią laidą, kurioje rodau, kaip aš krentu, kad vaikai nebandytų mėgdžioti ir neužsigautų. Juk aš ne beprotis, ant žemės nekrentu, man čiužinį pakiša. Nors buvau nusibrozdinęs kelią į šiurkštų kilimą. Niekas ir nesudūžta, tai tik televizijos fokusai.
- Jaroslavas Hašekas apgailestavo išgirdęs liaudišką posakį „kvailas kaip Šveikas“, kad žmonės tiek tesuprato...
Ir man skaudu: kiek pastangų pareikalauja laida, o kai kas ją žiūri vien dėl to, jog nukrentu nuo kėdės... Tai žeidžia mano kūrybinę ir žmogaus savimeilę. Vienas tėvas parašė: „Gal jums ir nusibosta nuolat kristi, bet mano sūnus galbūt vien dėl to jūsų laidą žiūri.“ Štai tau ir pažintinė laida. Štai ir visos kalbos apie grožį ir pasaulį. Kai man pasako, kad labiausiai laukia, kada aš nukrisiu nuo kėdės, klausiu: ar jums daugiau niekas neįdomu?!
- Šį triuką galėtumėte patentuoti. Neseniai vienoje TV laidoje mačiau, kaip paragavęs makaronų Jus mėgdžiodamas vedėjas nuvirto nuo kėdės.
Nesakau, kad blogai tas nukritimas, toks humoriukas. Kaip ir skonį ar fantaziją, humorą reikia ugdyti. Jei žmogus neturi humoro jausmo, jis pavojingas visuomenei. Kiekvienas juokingus dalykus suvokia skirtingai, tačiau žvelgti su šypsena į aplinką ir svarbiausia – į save būtinai reikia, nes kitaip gali pridaryti daug negerų dalykų.
- Ar sūnus užaugo žiūrėdamas „Gustavo enciklopediją“?
Sūnus Augustas laidas pramiegodavo, nes yra „pelėda“. Jam dabar 21-eri, studijuoja turizmo verslą. Apie laidą su juo nediskutuojame. Kartą paprašiau pažiūrėti, sakė, kad gal ir gera, bet daugiau nežiūrėjo. Mama žiūri kiekvieną laidą. Jai, žinoma, imponuoja, kad sūnus matomas viešojoje erdvėje, nors nemanau, jog vien dėl to žiūri, per tiek metų būtų nusibodę. Jai iš tiesų įdomu. Aš pats laidą visą laiką žiūriu su žmona, noriu dar kartą įvertinti kitomis akimis. Man sekmadienis pusiau darbo, pusiau poilsio diena.
- Kai Jums pernai įteikė Gailių klano premiją, filosofas Alvydas Jokubaitis sakė, kad Jūs dar nustebinsite, bet jau nustebinote. Kokių turite idėjų?
Noriu parašyti iliustruotą nuotykių romaną, paremtą „Gustavo enciklopedijos“ istorijomis ir personažais, bet neužtenka laiko. Tikrai nesu supermenas, neturiu tiek energijos, kad dirbčiau visą parą. Žinau ribą: jei dirbu kūrybinį, protinį darbą visą dieną, vakare galiu tik sniegą kasti. Gal yra tokių, kurie sugeba, bet jie – ypatingi žmonės, titanai, genijai, tokių vienetai. Nepretenduoju į Žiulio Verno ar Jaroslavo Hašeko vietą, bet minčių yra, daug nerealizuota idėjų, paremtų keturiolikos metų patirtimi. Tačiau laikas ir sveikata riboti – nenoriu kankintis ir plėšytis, nieko gero iš to nebus. Ir televizijoje pasirodys naujas projektas, bet apie tai kalbėti dar per anksti.
- Kaip norėtumėte atrodyti „Šeimininkės“ fotosesijoje?
Kolekcionuoju įvairių laikotarpių istorines karines aprangos detales, kepures, šalmus. Ne autentiškus, man nereikia seno surūdijusio šalmo. Man įdomu, apsivilkus švarką ar užsidėjus kepurę, bandyti įsijausti, įsivaizduoti tą laikotarpį. Gal tai vaikiškas užsiėmimas, bet nesigėdiju prisipažinti. Kaip gyvenčiau, jei būčiau gimęs XIX a. Anglijoje, Šerloko Holmso laikais? Londone tada nebuvo kanalizacijos, nebuvo lengva džentelmenams vaikščioti baltais marškiniais. Jei nebūčiau apkaltintas nacizmu, kai mane fotografuos, norėčiau užsidėti 1933 m. vokiečių šalmą. Ir būčiau labai rimtas, jokios šypsenos, juk, tiesą sakant, gyvenime esu niūrus žmogus.
