Tai patys paslaptingiausi istorijos pavyzdžiai: keblu, sunku apčiuopti galus, o kai kurie atvejai niekada taip ir nebus išaiškinti, rašo thevintagenews.com.
Jimmy Hoffa
Pavyzdžiui, Jimmy Hoffos atvejis. Šis liūdnai pagarsėjęs kovotojas už engiamųjų teises iškilo iki profsąjungos „Teamsters Union“ prezidento posto, tačiau ryšiai su organizuotu nusikalstamumu jį galiausiai pražudė. 1967 metais jis sėdo už grotų dėl prisiekusiųjų papirkinėjimo, sukčiavimo ir mėginimo kyšininkauti.
Po ketverių už grotų praleistų metų J. Hoffa atsisakė savo vaidmens profsąjungose – tai buvo susitarimo su prezidentu Richardu Nixonu dalis. 1980 metais jis būtų galėjęs teisiškai atnaujinti savo veiklą profsąjungose, tačiau buvo baiminamasi, kad jis galėtų panaikinti šį sprendimą. Tai nutiesė kelią tam, kas galiausiai baigėsi jo paslaptingu dingimu.
1975 metais, kai jam jau nusimatė perspektyva grįžti, jis buvo pastebėtas šalia vieno Detroito restorano Mičigane. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį matė gyvą. Nors oficialiai mirusiu jis buvo paskelbtas 1982 metais, nerastas kūnas kursto spėliones apie jo likimą.
Yra manančių, kad J. Hoffa vis dar gyvas, tačiau labiau tikėtina, kad jis tapo mafijos auka. Pasak vienos teorijos, jis buvo nužudytas ir sunaikintas dešrų gamykloje.
Pernai metais profesorius Jamesas Buccellato iš Šiaurės Arizonos universiteto pateikė savąją šios istorijos versiją: „Detroite buvo pora krematoriumų, priklausiusių mafijai. Tai būtų buvę greitas sprendimas… ir galimai dešrų gamykla Detroite; jis galėjo būti sumaltas… Iš tikrųjų nesutinku su tuo, kad jo kūnas buvo nugabentas į Naująjį Džersį ir palaidotas, ar Floridą ir sušertas aligatoriams. Tai tiesiog nepraktiška.“
J. Hoffos istorija buvo įamžinta 1992 metų filme, kurį režisavo Danny DeVito, o scenarijų parašė Davidas Mametas. J. Hoffos vaidmenį jame atliko aktorius Jackas Nicholsonas, tačiau juostoje taip ir neatsakoma, kas nužudė profsąjungų vadovą. Kiek tvirtesnis požiūris pateikiamas Martino Scorsese’s filme „Airis“ („The Irishman“) apie tariamą J. Hoffos žudiką Franką Sheeraną. Juosta pasirodys 2019 metais.
Amelia Earhart
O dabar dingimų temą nuo šaltos žemės pakelkime ligi dangaus. Amelio Earhart žygdarbiai padangėse nutiesė kelius būsimoms pilotėms. Ji buvo pirmoji moteris, kuri ryžosi viena savarankiškai perskristi virš Atlanto vandenyno. Deja, 1937 metais viskas pasisuko kiek netikėta linkme…
Savo kelionės aplink pasaulį metu A. Earhart ir šturmanas Fredas Noonanas pasiekė Ramųjį vandenyną ir ketino sustoti nedidelėje Haulando saloje. Tik iškilo nedidelė problema… jie niekaip negalėjo jos rasti. Trūkinėjantis radijo ryšys buvo viskas, kas liko novatorei pilotei ir jos kolegai.
Idėjos apie A. Earharto ir F. Noonano dingimą tokios pat atsitiktinės, kaip ir srovės siaučiant audrai vandenyne. Kaip 2017 metais rašė „National Geographic“, egzistuoja trys pagrindinės šio dingimo teorijos. Pasak pirmosios, jie paprasčiausiai nukrito ir nuskendo. Giliavandenės kompanijos, tokios kaip Merilande įsikūrusi „Nauticos“, ištyrinėjo tos vietos vandenyno teritoriją. Kaip rašoma straipsnyje, „2002 metų kovą ir balandį kompanija naudojo aukštųjų technologijų giliavandenių hidrolokatorių sistemą apieškant 630 kvadratinių mylių (1630 kvadratinių kilometrų) vandenyno dugno netoli Haulando. Jie nerado lėktuvo nei minėtos ekspedicijos metu, nei per vėlesnę misiją 2006 metais“.
Kita spėlionė siejama su Nikumaroro sala, kuri laikoma vienintele tikėtina A. Earhart lėktuvo „Lockheed Electra 10E“ nusileidimo vieta. „TIGHAR“ (The International Group for Historic Aircraft Recovery, angl. Tarptautinė istorinių orlaivių atkūrimo grupė) tyrimo ataskaitoje rašoma: „Tyrėjai savo hipotezę grindžia A. Earhart paskutiniais radijo perdavimais… „KHAQQ [„Lockheed Electra 10E signalo kodas] į Aitaską. Esame linijoje 157 337’.“ Linija 157 337’ rodo, kad lėktuvas skrido palei navigacinę liniją iš šiaurės vakarų į pietryčius, kuri kerta Haulando salą. Jeigu A. Earhart ir F. Noonanas praleido Haulandą, jie, ieškodami jo, būtų skridę į šiaurės vakarus ar pietryčius palei šią liniją. Į šiaurės vakarus nuo Haulando tūkstančius mylių driekiasi atviras vandenynas; į pietvakarius yra Nikumaroro sala“.
Paskutinė idėja susijusi su karo laikmečio intriga, kad A. Earhart ir F. Noonanas pasuko į Maršalo salas, mat daugiau nebuvo kur nusileisti. Čia juos sulaikė japonų pajėgos, tuo metu okupavusios šias salas. Gal jie šnipinėjo amerikiečius, o gal tiesiog atsidūrė kryžminėje ugnyje? Situacija kiek miglota…
„Kai kurie mano, kad abu pilotai buvo nužudyti, kiti gi tiki, kad A. Earhart ir F. Noonanas grįžo į JAV su kitomis pavardėmis. Pasak vienos teorijos, A. Earhart persivadino į Irene Craigmile, tada ištekėjo už Guy Bolamo ir tapo Irene Bolam, mirusia Naujajame Džersyje 1982 metais.“
A. Earhart istorija įkvėpė pačias įvairiausias žiniasklaidos priemones. Praėjus ketveriems metams nuo jos dingimo buvo įrašyta daina „Amelia Earhart’s Last Flight“ (Paskutinis Amelios Earhart skrydis), kurią atliko Red River Dave’as McEnery, dar žinomas kaip „Yodelling Cowboy“.
Ekrane ją įamžino Diane Keaton, Hilary Swank ir Amy Adams, suvaidinusi A. Earnhart juostoje „Naktis muziejuje“ („Night At The Museum“). Tai įrodo, kad šios moters atminimas gyvas, nors jos buvimo vieta nėra žinoma iki pat šios dienos.
D. B. Cooperis
Galiausiai keistas D. B. Cooperio atvejis. Likus keliems metams iki to, kai J. Hoffa pasirodė stovėjimo aikštelėje prie restorano ir jo niekas daugiau nematė, žmogus su juodais akiniais įlipo į lėktuvą Portlande (Oregono valstija). Pasakojimas apie „oro piratavimą“ dėl jo neįtikėtino įžūlumo virto legenda apie lėktuvo pagrobimą.
Pirminis mėginimas informuoti lėktuvo palydovę apie jo ketinimus lauktos reakcijos neiššaukė. „Lėktuvui pakilus jis perdavė raštelį skrydžio palydovei, kuri pamanė, kad taip jis bando ją užkalbinti, todėl raštelį įsidėjo į savo piniginę“, – pasakojo „History Channel“.
Kai pirmasis bandymas nepavyko, tada vyras tai pačiai stiuardesei pareiškė turintis su savimi bombą. Tada D. B. Cooperio planas suveikė: jis pareikalavo 200 tūkstančių dolerių ir keturių parašiutų. Kai lėktuvas nusileido Sietlo Takomos tarptautiniame oro uoste, D. B. Cooperiui buvo duota tai, ko jis paprašė, ir jis pilotui paliepė skristi į Meksiką.
D. B. Cooperio pabėgimas buvo daugiau nei dramatiškas. „History Channel“ praneša: „Netrukus jis iššoko iš lėktuvo į siaubingą audrą. Nuo to laiko jo niekas nematė ir apie jį nieko negirdėjo. Jam dingus, Federalinis tyrimų biuras pradėjo tyrimą, ir netrukus buvo atmesta daugiau nei tūkstantis įtariamųjų“. Lėktuvo pagrobėjo tapatybę aiškinosi visi, kas netingėjo, deja, nesėkmingai.
Šis paslaptingas veikėjas paliko kultūrinį pėdsaką: pasirodė daugybė nedidelių kino kūrinių, tokių kaip „Juodasis sąrašas“ („The Blacklist“) ir „Kalėjimo bėgliai“ („Prison Break“).
Ir tik šių metų birželį pagaliau tariamai buvo atskleista 46 metų senumo paslaptis. Rašytojas ir režisierius Thomas Colbertas tvirtina, kad šio įvykio kaltininkas buvo Vietnamo veteranas Robertas Rackstraw. Savo spėjimą jis grindžia D. B. Cooperio laišku.
Th. Colbertas suvienijo jėgas su Ricku Sherwoodu, kuris buvo R. Rackstraw vadas kariuomenėje. R. Sherwoodas ištyrinėjo minėtą laišką ir patvirtino, kad tai buvusio jo pavaldinio raštas.
Interviu leidiniui „The Daily News“ jis atskleidė: „Perskaičiau jį du ar tris kartus ir pasakiau: „Tai R. Rackstraw, jis daro būtent taip“… Pastebėjau, kad jis nuolat kartoja žodžius savo sakiniuose, pamaniau, kad jis turi savo kodą. Jis replikavo, kaip paprastai tai daro, ir pamaniau, kad čia bus jo vardas, o ir skaičiai tobulai susidėjo“.
Tai tik rodo, kad nesvarbu, kokia beviltiška atrodo situacija, tvirtas apsisprendimas ir didelis atkaklumas gali įveikti didžiausias istorijos paslaptis.
