aA
„Esu šešių anūkų močiutė, tad kelionėje visi draugai mane vadino „Grand Ma“, - išberia paprašyta prisistatyti nenustygstanti vietoje Nijolė Marcinkėnienė, neseniai dviračiu įveikusi 8 tūkstančius km nuo Olimpijos iki pat olimpinio Pekino. Pavydu? Tačiau kiekvienas galime pagauti savo svajonę, tereikia ją turėti. „Norėdamas įkopti į Fudžijamos viršūnę, turi žengti pirmą žingsnį“, - japonų išmintimi pritardama pasidalina 54 metų keliautoja.
© N.Martinkėnienės nuotr.


Nemėgsta sėdėti vienoje vietoje

„Tapau dviratininke tada, kai, užaugus ir išėjus iš namų vaikams, gyvenime pajutau šiokią tokią tuštumą. Tad pagalvojau sau, kad nebūsiu kažkokia „virkautoja“, nesikabinsiu tų savo vaikų. Reikia man daryt savo gyvenimą savarankišką ir įdomų, kad man būtų įdomu gyventi, tada ir vaikams bus įdomiau“, - pasakoja moteris.

Paaugus vaikams p. Nijolė sako susimąsčiusi, kokį pavyzdį jiems parodysianti – juk aukštojo mokslo dar nebaigė... Tad susikaupė ir tai padarė.

„Kai pajunti tuštumą, reikia kažką daryti“,- įsitikinusi moteris, jau 15 metų dirbanti pedagoge. Tačiau tie metai vėl uždėjo antspaudą.

„Aš esu toks žmogus, kad negaliu sėdėt namuose ar sode, man turi keistis vaizdai – gyvenimas turi vykti. Taip nusipirkau dviratį. Pirmą kartą ant jo užsėdau 48-erių metų, susiradau „BaltiCCycle“ ir išvažiavau į žygį po Lietuvą. Ir visą laiką taip – per tą „negaliu“, perlipdama per save plečiu to savo gyvenimo ribas ir jis darosi įdomus“.

Moteris sako, kad pirminė jos idėja buvo moterų rokerių klubas. Tačiau sūnus atkalbėjęs: „Mama, tu iš proto išėjai, pirma pavažinėk dviračiu, paskui sėsk ant motociklo“. Ir tas dviratis labai patikęs.

Sprendimai – ekspromtu

N. Marcinkėnienė prisipažįsta, kad kiekvienas žygis jai yra tarsi šuolis į nežinią. Nes šalia nebuvo jokio draugo, kuris prikalbintų kažkur važiuoti. Tiesiog pati internete susiradusi informaciją apie rengiamą žygį dviračiais nuo Baltijos iki Juodosios jūros – tai nei daug, nei mažai – viso labo 3500 km.

„Skaitinėdama galvojau, kad įdomu būtų nuvažiuoti iki Juodosios jūros dviračiu. Ir taip įkrito į širdį, bet net bijojau pagalvoti, kad tai galiu padaryt, bet negalėjau ir išmest iš galvos. Paskutinę dieną išėjau atostogų, pasiėmiau „atostoginius“, susikaupiau ir visgi paskambinau organizatoriui. Ir sakau taip nedrąsiai: „Aš norėčiau, bet neturiu žygių patirties, ne jaunutė...“ O jis man sako: „Ir aš ne jaunutis. Jeigu per 2 valandas atveši dokumentus Baltarusijos vizai gauti, važiuojam kartu.“

Apsisprendusi ir išvažiavusi, moteris sako tada buvusi pati laimingiausia kada nors gyvenime. Nors važiavo absoliučiai nieko nežinodama – ar važiuoja jauni, ar seni, vyrai ar moterys. Prieš tai važiavus tik Lietuvoje, tada teko įveikti Karpatus. Bet Nijolė nieko nesigailėjo: „Eini per baimes ir jas prisijaukini. O juk gali visą laiką bijoti ir sėdėti ties ta riba“, - įsitikinusi keliautoja. Ir priduria: „Man trauma namo grįžt, ne keliaut.“

Nėra dalykų, kurių negali padaryti

Didžiajai kelionei nuo Atėnų iki Pekino N. Marcinkėnienė ruošėsi visus metus. Tiksliau – taupė jai pinigus.

„Buvo griežtas taupymo režimas – visus metus jokių pramogų, jokių kavinių. Nes pusę metų kelionėje reikėjo būti be darbo, o tam reikia lėšų, - prisimena moteris. - Kai pradėjau ruoštis tai kelionei, visiškai neturėjau pinigų. Kiekvieną dieną stengiausi ką nors padaryti. Parašyti pasiūlymus laikraščiams ir žurnalams, perlipti per save. Pinigų nėra, paprašiau paramos darbe. Teko išgirsti ir pasakymų: „Kai aš neturiu pinigų, tai ir nevažiuoju niekur“... Bet man viskas sekėsi. Nuėjau paprašyti aprangos kelionei – susitariau. O juk gėda buvo. Dar visi žiūri – kokia čia „bobelė“ – juk 54-eri... Iš tikrųjų viskas gali vykti, tik reikia daryti. O kai nusitrina tos ribos negalėjimo ir baimės, tu suvoki, kad nėra dalykų, kurių negali padaryti.“

Nijolė prisipažįsta, kad kelionėje iš pradžių ji buvo tikra „medžiaga anekdotams“, nes dažnai atvažiuodavo jau sutemus, tai kur nors pasiklysdavo, tai ko nors nerasdavo...

„Vyrams buvo labai smagu, nes turėjo ant ko dantį galąsti. Kai atvažiuodavau viena naktį, klausdavo: „Tu dar gyva?“ Ir sakydavo: „Ką tu darysi, padangos nemokėdama prisipūsti dykumoje?“

Sunkumai grūdina

N. Marcinkėnienės teigimu, žygiai suteikia progą pabūti su panašiais į save žmonėmis ir ugdo savarankiškumą.

„Kai sėdi namie, matai tik problemas, o kai keliauji, esi priverstas tas problemas spręsti, nes niekur nedingsi. Ir kas svarbiausia, žygyje aš esu laimingesnė. Todėl į jį ir einu. Kai sako – tu ką čia kam nori įrodyt – absoliučiai nieko aš niekam nenoriu įrodyti. Noriu būti ten, kur man įdomu ir gera, daryti tai, kas man patinka. Nes jeigu man būtų gerai ten, kur sėdžiu, tai aš tikriausiai nejudėčiau. Tačiau ten, kur esu, man negerai, jaučiu diskomfortą, tai matyt, esu ne ten, kur norėčiau būti. Kažkur esu įkišta. Aš noriu gamtos, draugų, ežero, laužo, noriu bendrauti, judėti. Mano toks gyvenimo supratimas – turi kažkas vykti, keistis. Man patinka veiklos žmonės ir ne pragmatikai“, - pasakoja Nijolė.

Anot jos, kiekvienas žygis – tai perlipimas per kažkokią savo baimę. O baimė kiekvieno kitokia. Ir prisimena, kai Gruzijoje važiuojant į Tbilisį nuo kalnų teko leistis atvirom autostradom.

„Pūtė siaubingas vėjas, atrodė, kad tiesiog nuneš nuo kelio. O reikia minti visu greičiu, kad neatsiliktum nuo priešais važiuojančio, nes paskui tektų Tbilisyje klaidžioti. O aš turiu greičio baimę, nes Turkijoje važiuodama nuo kalno kritau ir susilaužiau ranką, taip nutiko du kartus, tai man tas greitis net suko vidurius. Skrendu visu greičiu ir rėkiu į erdvę: „Viešpatie, pasigailėk manęs“. Paskui nulipusi nuo dviračio sakau: „Na ir dienelė...“ O kolega nesupranta – „Kas yra?“ Kitam tai nėra jokių išgyvenimų, o man tai buvo maksimumas“.

Tačiau jokie sunkumai ir „ženklai“ nepakirto noro važiuoti toliau – nei sulaužyta ranka, nei pamesti dokumentai, kuomet teko grįžti į Lietuvą iš naujo darytis paso ir vizų. „Tas mane ir stebina. Grįžau namo tvarkytis tų dokumentų, gydžiau sulaužytą ranką, lyg Dievas davė progą apsigalvoti.

Pati stebiuosi, nes lyg ir buvo du momentai, kai galėjau persigalvoti. Vieni sakė: „Štai tau blogi ženklai“. O kiti guodė: „Du – tai ne ženklai, o išbandymas. Trys – jau ženklai“. Iš tiesų tai buvo išbandymas.

Viskas buvo ant mano ribų, bet man tai patinka. Klausiat, kas buvo sunkiausia. Pavyzdžiui, važiuoji dykuma prieš vėją viena. Nėra nugaros, už kurios gali pasislėpti. O dar kai vanduo baigiasi... Kalbėdavau su savim, sakydavau garsiai: „Numinsi 1 km, gausi 1 gurkšnį vandens. Tu pati to norėjai, tai tavo pasirinkimas, kitos išeities nėra“. Ir kartodavau, kad jokia kita mintis į galvą neįlįstų.

Džiaugsmą suteikia ne pasiektas tikslas, o kelionė

„Kokie jausmai užplūdo atvykus į Pekiną? Džiaugsmas ar liūdesys?“ - klausiu N. Marcinkėnienės. Ir mano įtarimai pasitvirtina.

„Visai nebuvo euforijos ir džiaugsmo, - prisipažįsta keliautoja. - Rodos, natūralu, kai pusę metų siekei kažkokio tikslo, turėtum džiaugtis, o buvo liūdesys. Kad viskas baigėsi. O kas dabar? Esu skaičiusi, kad ir olimpiečiai, gavę aukso medalį, jaučiasi panašiai. Ką, čia jau ir viskas? O kas toliau? Sako, geriausiai jaučiasi sidabro laimėtojai. Aš tą jutau. Nejutau nei vienos sekundės džiaugsmo. Viskas buvo tarsi sukoncentruota ir uždaryta.“

Gyvenimas eina bangomis

„Iš tiesų gyvenimas man primena vieną labai gražų filmą. Važiuoja jauna mergina visu greičiu, o jos akys užrištos tokiu mėlynu kaspinu. Ji nieko nemato ir nieko negalvoja, tik lekia. Tai tas laikas, kai gyveni nerūpestingai, paskui tik žiūri – kad jau trys vaikai pametinukai, ir jau nebeleki, o galvoji, kaip juos užaugint. Šis gyvenimo tarpsnis irgi yra džiaugsmingas ir prasmingas.

Ir ateina tas laikas gyvenime, kai tenka spręsti visokias buitines problemas, o tu esi įstatytas į rėmus ir niekur negali pajudėt. Kai baigiasi tas gyvenimo etapas, pasijunti laisvas. Kai manęs klausia: „Kaip tu čia taip?“, sakau, kad štai Indijoje, kai žmogus jau viską atiduoda visuomenei, paskui išeina ir tampa atsiskyrėliu. Taigi ateina toks gyvenimo laikotarpis, kai tu vėl gali pradėti gilintis į save ir pagalvoti, ko gi iš tikrųjų nori. Toks visai neblogas laikotarpis.

Visą šitą laiką žinojau, kad noriu važiuoti į Pekiną, nes tai atrodė taip neįtikėtina. Ir tas Šilko kelias, tos dykumos... Pamyro, Tian Šanio kalnai... Visko ten buvo. Nesvarumo būsenoje tik eini į tą dviratuką pasiremdamas. Žinoma, kad aš tų kalnų neįveikiau dviračiu, kaip viena aštuoniolikmetė latvė, aš juos perėjau, į dviratį atsirėmusi. Bet vis tiek perėjau, o paskui pakalnėn nudardėjau“, - nebijojo iš savęs pasišaipyti moteris, kelionėje išmokusi ir fotografuoti, ir naudotis kompiuteriu.

Tačiau likimas parengė jai dar daugiau išbandymų – grįžusi po kelionės ji kitą dieną neteko savo vaikų tėvo ir sužinojo, kad jau nebeturi darbo.

„Dėl darbo nepergyvenu, nes 15 metų ten pat dirbau, norėjau kažką pakeisti – juk dėl to ir išvažiavau. Dėl artimo žmogaus – sunku, savaitę pagyvenau viena užsidariusi ir išjungusi telefonus, bet susitvarkysiu“, - patikino.

Keistas sutapimas - į žygį užsiregistravau 2007 lapkričio 13 dieną, į lėktuvą iš Pekino sėdau 2008 rugpjūčio 13 – praėjo lygiai 9 mėnesiai. Tarsi išnešiota ir pagimdyta...

O mes nepamirškime: norint įkopti į Fudžijamos viršūnę, reikia žengti pirmą žingsnį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Paslaptingas naujasis Rusijos žvalgybos vadovas: veiklos braižas, matytas ir Vašingtone, ir Vilniuje (195)

Rusijos karinei žvalgybai – GRU vadovaus jau trečias Igoris per 2 metus. Po to, kai lapkričio...

Pavojingus vaistus galėjo vartoti daugybė lietuvių – jų sudėtyje aptikta vėžį sukeliančių medžiagų (24)

Vasarą uždraustas preparatas toliau kelia aistras. Tyrimas dėl jame rastų kancerogenų vis dar...

Grįžusiam pasaulio čempionui – nemaloni staigmena oro uoste (2)

Baseine rekordus traiškiusiai Lietuvos plaukimo rinktinei lėktuvuose sekėsi žymiai prasčiau –...

Rusiją sukrėtė krikštynų ceremonijos vaizdai: išrengtas vaikas klykė iš siaubo (79)

Vogčiomis nufilmuotos akimirkos, kaip klykia mirtinai persigandusi mažametė, kurios galvą po...

Pirmasis „Aš Ikona“ žurnalo pristatymas be Agnės Jagelavičiūtės: į prabangų vakarėlį rinkosi šou pasaulio žvaigždės (4)

Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rinkosi žurnalo „Aš Ikona"...

Automobilio savininkas liko nesupratęs: kuo „Ecoservice“ darbuotojui užkliuvo mano mašina? (15)

Vilnietį gruodžio 11 d. pribloškė „ Ecoservice “ darbuotojo elgesys – ištuštinus kieme...

Iš Corbyno lūpų – grasinimas Theresai May (13)

Po Jungtinės Karalystės premjerės Theresos May pranešimo, kada parlamentas balsuos dėl...

Nemaniau, kad įsimylėsiu ir vesiu valytoją: tėvai išsižadėjo mūsų abiejų (29)

Šią istoriją konkursui „ Mūsų meilė įveikė visas kliūtis “ atsiuntė skaitytojas E.

Daugelio pamėgta interjero detalė: viena klaida gali viską sugadinti (1)

Pasistatyti namus ar nusipirkti butą – yra tik viena svarbi dalis, tačiau ne ką mažiau dėmesio...