Įdomiausia – filmuoti
Įdomiausias gyvenimo darbas Raimundui – kurti filmus, ir tai jis darė trylika metų. Archyvo darbuotojai kaupė ne tik Kino studijos sukamas kino kronikas bei dokumentinius filmus, bet ir patys gamino trumpus siužetus – interviu su žymiausiais kultūros, meno, mokslo žmonėmis. Tuometinis archyvo direktorius Algirdas Žėba sugebėjo archyvui išrūpinti būtiną nepigią deficitinę techniką – ne veltui yra medžiojęs su pačiu LKP CK sekretoriumi Petru Griškevičiumi. A. Žėba rūpinosi ne tik filmų, bet ir vertingų nuotraukų bei garso įrašų kaupimu archyve.
„Pamenu, kai vyko jaunų specialistų skirstymas į darbovietes, direktorius pats atvyko pasirinkti operatoriaus. Jis pakvietė mane į ekskursiją – apžiūrėti archyvą. Nuvažiavau su būsimąja žmona. Mums didžiulį įspūdį paliko turtingi fondai: Smetonos laikų albumai, pirmieji dokumentiniai filmai. Ne mažiau patiko ir nuoširdus vadovas. Neapsirikome su Žana likę archyve. Nors daug ko nemokėjau, mokiausi iš savo klaidų. Direktorius dėl to nepyko, tik konsultuoti pakviesdavo kino studijos dokumentininkus. O į filmavimus mūsų grupę kartais pats nuveždavo savo juodu „Zimu“, - prisimena Raimundas.
R. Kairys filmavo Sigitą Gedą, Juozą Aputį, Anzelmą Matutį, Romualdą Granauską, dailininką Vytautą Ciplijauską, skulptorių Alfonsą Ambraziūną, liaudies meistrus Puškorius – tėvą Anicetą su sūnumi Raimundu. „Su skyriaus vedėja Irena Remeikiene įamžinome daug šviesių, įdomių asmenybių. Rašytojų, dailininkų, kino kūrėjų kūrybinės sąjungos mums pateikdavo žymiausių savo narių sąrašus – tai buvo tikrasis kultūros elitas. Tie filmai ir dabar saugomi archyve, jais gali naudotis visi norintys. O direktorių A. Žėbą iki šiol minime geru žodžiu – jis nebuvo griežtas, nepyko už vėlavimus – svarbu, kad darbas būtų padarytas, darbo planai įvykdyti. Užuot baręs, suskeldavo anekdotą.“
Seniau ir dabar...
Anot Raimundo, seniau fotoreporterio darbas buvo kur kas sunkesnis ir sudėtingesnis nei dabar. Kasdien tekdavo tampyti apie dešimt kilogramų sveriantį kiaulės odos krepšį su objektyvais. Fotografuoti juostiniais aparatais buvo daug sudėtingiau nei skaitmeniniais.
„Dabar kadrus iš fotoaparato perkeli į kompiuterį – atrenki gražiausius, ir viskas, o seniau tekdavo gerokai prisikvėpuoti kenksmingų chemikalų ryškinant juostas, paskui iš negatyvų darant nuotraukas. Kartais spalvotų nuotraukų darymas trukdavo beveik pusantros paros. Pasikeitė ir reikalavimai nuotraukoms – seniau laikraščių herojai turėjo atrodyti charakteringi, patrauklūs, o dabar – kuo skandalingiau, keisčiau, bjauriau... Tada reikėjo būti menininku, meistru, o dabar – paparacu.“
Paklaustas, koks jo mėgstamiausias fotografijų personažas, Raimundas neabejoja: Vytautas Kernagis.
„Esu jo kūrybos gerbėjas – ir seniau, ir dabar. Vytautas buvo labai šiltas, draugiškas žmogus. Fotografavau jį apie dešimt metų – nuo 1979-ųjų, kai susikūrė Dainos teatras, vyko koncertai „Pavasario ritmai“, „Rudens paradai“, Palangos estrados festivaliai... Mano nuotraukos mirgėjo spaudoje, koncertų programėlėse, plakatuose ir bukletuose. V. Kernagio nuotraukos kabojo mano fotografijų parodoje, kuri pernai vyko Vilniaus Rotušėje.“
...Net išėjęs iš namų be fotoaparato Raimundas į pasaulį žvelgia profesionalaus fotografo žvilgsniu: akis nejučia gaudo gražius kadrus. Teatre fotografas taip pat negali ramiai stebėti spektaklio – vis susizgrimba galvojantis: „Kaip gražiai ta aktorė apšviesta – kokia gera išeitų nuotrauka...“
Šukuosena ir trukdė, ir padėjo
Jei kada nors vyktų fotoreporterių grožio varžybos, Raimundas tikrai gautų titulą „Misteris ševeliūra“. Mes, moterys, jam iki šiol pavydime puikiosios „liūto“ šukuosenos – ilgų, vešlių, garbanotų plaukų.
„Per tuos ilgus plaukus praleidau progą nufilmuoti rašytoją Ievą Simonaitytę. Turėjau susukti apie ją siužetą archyvui. Sutariam, nuvažiuojam į namus, o Rašytoja, pamačiusi mano šukuoseną, pareiškė: nusikirpk plaukus ir po mėnesio vėl atvažiuok, tada duosiu interviu. O po mėnesio jos nebeliko... Ilgus plaukus mėgau visada, tik paauglystėje draudė ir baudė už hipišką ševeliūrą, užtat savo atsiimu dabar...
Ilgi plaukai man ne kartą padėjo užsidirbti. Bedarbiu būdamas radau skelbimą: filmavimui reikalingi barzdoti ir plaukuoti tipažai. Amerikiečiai filmavo „Atilą“. Nuėjau, paėmė į masinę sceną. Vėliau vokiečiams reikėjo scenos su paparacais – dalyvavau. Kai žydai filmavo, irgi reikėjo laukinių.Vėl tikau dėl ilgų plaukų. Iš viso filmavausi penkiuose filmuose. Tačiau galutinis rezultatas – keli šmėkštelėjimai ekrane. Tokia kino specifika. Ir dabar nesikerpu, laukiu, nes vasarą ypač padaugėja filmavimų“, – šypsosi vyriškis.
Nėra blogų darbų
Fotografui ne kartą teko patirti bedarbio dalią. Šeimoje augo trys vaikai, todėl tėvas nespjaudavo į „chaltūras“. Dvejus metus jam teko mikroautobusu vežioti krovinius.
„Kartą per savaitę važinėjau į didžiuosius Lietuvos miestus, vėliau – į Lenkiją, Prancūziją, Vokietiją. Iš manęs reikalaudavo krovinį nuvežti kuo greičiau, todėl į Paryžių iš Vilniaus nuriedėdavau per trisdešimt valandų – beveik be miego. Kartą buvau užmigęs prie vairo – gerai, kad šalia sėdėjęs porininkas pabudo, kai iki gilaus pakelės griovio buvo telikęs pusmetris...“
Pristatęs krovinį ir kiek numigęs, Raimundas čiupdavo fotoaparatą ir savo malonumui fotografuodavo įdomiausius kelionių vaizdus: gamtovaizdžius, kelyje sutiktus žmones ar... žvėris... Jo archyve sukaupti tūkstančiai kadrų...
Žvejybos džiaugsmai ir pavojai
Visi žino, kad Raimundas – užkietėjęs žvejys. Lietuvoje sugauta pustrečio kilogramo (o gal metro?) lydeka, pusdevinto kilogramo karpis, Norvegijoje išvilkta trylikos kilogramų menkė – tikrai ne pagyros, viskas užfiksuota nuotraukose. Tik vietos, kur tokios kimba, sako, net kankinamas neišduotų.
Per tą žvejybą vos galvos neteko: kartą guminė valtis prakiuro – gerai, kad arti kranto: išplaukė pats ir fotoaparatą išgelbėjo... Kitąkart įlūžo ant pirmojo ledo – gerai, kad tik viena koja įsmuko, šiaip taip išsikapstė... Patyręs žvejys perspėja, kad pavojingiausias – pavasarinis ledas. Gali būti pusmetrio storio, bet saulei pakaitinus tuoj sueižėja smulkiais gabalėliais, perspėja patyręs žvejys.
Raimundas svajoja sužinoti pačios gudriausios žuvies – karpių žvejybos paslaptis:
„Karpius sudėtinga žvejoti – reikia ne tik specialių meškerių, bet ir daug žinių, patyrimo. Kartais tris paras sėdi prie ežero, žvejoji – ir tenka grįžti tuščiom...“ – prisipažįsta.
Svarbiausia, kad Raimundo žmona suvokia karpių žvejybos ypatumus...
Apie nelaimes žino iš anksto
Raimundas turi asmeninę astrologę – tai jo žmona. Todėl apie gyvenime tykančias negandas Raimundas sužino iš anksto ir visuomet jų saugosi. Jis šventai tiki žvaigždžių lėmimais, nes Žanos horoskopai visada išsipildo.
„Žmona man sudaro horoskopą prieš kiekvieną svarbų darbą ar ilgą kelionę. Visada perspėja, kada ir kur neviršyti greičio, nes stabdys policija, – ir atspėja: pravažiuoju pro krūmuose pasislėpusius autoinspektorius. Ne kartą numatė ir mašinos gedimus, ir piniginius nuostolius. Kartą perspėjo, kad visą kelionę bus įtampa. Spėliojau, kas čia gali būti? Pasirodo, kuro kortelė nebegaliojo, o grynųjų neturėjau, gerai, kad pažįstamas galų gale paskolino. Kartą žmona neišleido manęs su sūnum į tėviškę – žvaigždės rodė nelaimę. Paklausėm, nevažiavom...
Prieš porą metų norėjau pirkti mikroautobusą ir pats vežioti krovinius. Žana perspėjo: nepirk, turėsi nuostolių... Ir kas tikėjosi, kad bus ši krizė, o žvaigždės ją parodė... Gerai, kad paklausiau, – dabar neturėčiau užsakymų. Tokių atvejų mano gyvenime – daugybė. Tikiu, kad žvaigždėse įrašytos mūsų praeitis ir ateities įvykių galimybės, bet ateitį galime keisti, nelaimių išvengti. O visi nesutapimai – dėl horoskopų aiškinimo paklaidų. Kad prognozė būtų labai tiksli, gimimo laiką reikia žinoti keturių minučių tikslumu, svarbu ir vieta – kitaip horoskopo tikslumas labai sumažėja. O labiausiai astrologijai pakenkė visokio plauko šarlatanai, kuriems svarbiausia – iš patikliųjų išmelžti pinigus“, - įsitikinęs Raimundas.
