„Mačiau tą gražią, energingą, talentingą moterį tik per televizorių. Žavėdavausi ja dainuojančia, pagailėdavau išgirdusi sakančią, kad kūno pilnumas verčia jaustis prastai. O aš, dažnai painiojama su tąja scenos žvaigžde, būdama tokia pat pilna ir dargi vyresnė už ją, jaučiuosi gerai, skųstis tikrai neturiu kuo“, – tvirtina Alfa Morkevičienė, kaip du vandens lašai panaši į garsiąją atlikėją.
Panevėžietė neslepia: reta diena, kai nesulaukia praeivių pastebėjimų, kad esanti panaši į jau amžinybėn išėjusią V. Katunskytę. Kol šlagerių karalienė buvo gyva, pasitaikydavo, kad į Alfą būdavo kreipiamasi kaip į Vitaliją. Manydami, kad garsioji dainininkė atvyko į Panevėžį, žmonės sveikindavo ją Aukštaitijos sostinėje. Dabar, kai Lietuva nebeturi šios scenos žvaigždės, pamatęs A. Morkevičienę neretas su nuostaba sušunka: „Oi! Katunskytė prisikėlė!“
Alfa neslepia, kad palyginimas su šlagerių karaliene ir scenos primadona jai patinka. Pašaukta Katunskyte, šypsosi ir nepuola gintis, kad nėra toji dainininkė. „Šposauja taip mane vadindami. Į šposus atsiliepiu ir aš. O tada ir jiems, ir man būna linksma“, – sako dainininkės antrininkė.
Ir gatvėje pašaukdavo
Kol buvo jauna, Panevėžyje apsigyvenusios Alfos niekas nevadino V. Katunskyte. Tiesą sakant, ir pačios V. Katunskytės Panevėžys tada greičiausiai nė nežinojo. Išskirtinio balso dainininkė koncertavo baruose Šiauliuose ir Palangoje, o ten ją pamatydavo gal ir nedažnas panevėžietis. Su dainininke A. Morkevičienę žmonės pradėjo lyginti ne taip ir seniai. Moterų panašumai pastebėti dainininkei ėmus rodytis įvairiose televizijos laidose.
„Dirbau begalę darbų, buvo taip, kad vienu metu turėjau tris etatus, žiūrėti televizoriaus nebuvo kada. Bet sykį, kai jau abi nebebuvome jaunos, netikėtai pamačiau laidą, per kurią buvo pristatyta V. Katunskytė, ir gal kokios keturios ar penkios moterys, kurias laidos vedėjai vadino dainininkės antrininkėmis“, – mena A. Morkevičienė. Tada ji įdėmiai apžiūrėjo ir dainininkės, ir pristatytųjų išvaizdą. „Juodi stori plaukai, juodu pieštuku išvedžioti antakiai, ryškios lūpos, pilnas veidas ir pilna figūra“, – kaip atrodė ir pati dainininkė, ir panašios į ją moterys, mena A. Morkevičienė.
Taip įdėmiai nužvelgusiai panevėžietei atėjo mintis, kad visgi į V. Katunskytę daug panašesnė ji nei tos kitos televizijoje atsidūrusios keturios ar penkios antrininkėmis pavadintos ponios. Alfa pradėjo juoktis pagaliau supratusi, kodėl gatvėje neretai būdavo pašaukiama Katunskyte.
„Jeigu būčiau atsidūrusi toje laidoje, gal būčiau pasisiūliusi ir uždainuoti. Stiprų balsą, nors ir ne tokį kaip garsiosios dainininkės, turiu ir aš. Deja, gyvenimas neleido jo lavinti. Anksti tapau našlaite, užgriuvo ūkio darbai“, – pasakoja A. Morkevičienė.
Išmoko net arti
A. Morkevičienė – kupiškėnų tėvų vaikas, gimusi Panevėžio rajone esančiuose Geležiuose. Labai jos mylėtas dar gana jaunas tėtis žuvo avarijoje, tad Alfai nuo mažumės teko padėti mamai, našle likusiai su trimis vaikais. „Ir ko tik aš nedirbau, net, pasikinkius arklį, arti teko. Gal vaga ir neišeidavo tiesi, bet ir su tuo sunkiu darbu susidorodavau“, – mena A. Morkevičienė. O tokia – ir graži, ir darbšti, ir energinga – Alfa krito į akį dirbti į Geležius atvykusiam veterinarijos gydytojui.
„Iki ausų įsimylėjau ir aš jį – mokytą, gražų, jauną. Būdama vos aštuoniolikos tapau daktariene“, – šypsosi.
A. Morkevičienė Santuokinį gyvenimą, šeimai dovanojusį dukrą Daivą ir sūnų Vaidą, A. Morkevičienė prisimena kone kaip pasaką. Sako, kad vyras buvo nuostabiausias, santykiai gražiausi, būta daug jaunystės puotų, daug šeimos draugų, bendrystės. Tačiau, kaip kitados jos mama, taip ir Alfa gana jauna liko našlė. Jos vyrą veterinarijos gydytoją pasiglemžė liga.
„Antrą sykį netekėjau. Matyt, buvo įstrigęs mamos pavyzdys, nes tėčiui mirus kito vyro ji neieškojo. Džiaugiausi vaikais, nirau į darbus, ieškojau bendrystės su žmonėmis. Vienatvės niekada nejutau, nejaučiu ir dabar“, – tvirtina A. Morkevičienė.
Ji skaičiuoja, kad jau geras dešimtmetis, kai galėtų gyventi iš pensijos, nieko nebeveikti, rūpintis savimi.
„Tikrai galėčiau, bet nenoriu. Man reikia bendravimo, reikia žmonių, pokalbių su jais. Noriu ir matyti, ir jausti, kuo gyvena Panevėžys“, – sako energija trykštanti Alfa.
Neišvaizdus namukas negąsdina
Ištekėjusiai Alfai neteko ilgai gyventi Geležiuose. Vyras buvo pakviestas dirbti veterinarijos gydytoju Panevėžyje. Drauge atvykusi ir ji, iš pradžių įsidarbino viešbutyje, dirbo kambarine, už savo kruopštumą pelnė nemažai pagyrimų. Paskui teko dirbti fabrike, bet ne prie staklių, o apsaugininke – stebėti, kad žmonės nesineštų fabriko turto į namus.
Dirbo ji ir Panevėžio sporto rūmuose, plėšydavo bilietus einantiems žiūrėti rungtynių, taip pat teko būti tuomet 2-osios poliklinikos ūkvede. Šioji poliklinika buvo įkurta ten, kur dabar yra miesto Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė.
„Dar esu puiki siuvėja, to amato pati išmokau. Nuo jaunystės siūdavau, ir sau, ir kitiems drabužius taisydavau, priderindavau nusipirktus, bet ne visai tinkančius rūbus. Būdavo, prisiuvu kokį nors raukinį ar kišenę iš kito audinio – ir drabužis tampa visai kitas, originalus, tokio neturi niekas“, – šypsosi Alfa.
Ji turėjo pačių įvairiausių klienčių. Tarp jų nemažai buvo ir seselių, ir daktarių. Ir dabar, jeigu prisireikia, ji mielai pataiso rūbus tiems, kas perka jos dėvėtų drabužių parduotuvėje. „Atėjusieji į mano parduotuvę pamato, kad čia rūbai yra pagerinti. Dėvėtus drabužius išskalbiu, išlyginu, o neretai būna, kad prisiuvu kokią įdomią detalę. Matau, kad būtent į tuos rūbus žmonės pirmiausia atkreipia dėmesį ir juos nuperka“, – tvirtina A. Morkevičienė.
Ant dviejų gatvių kampo stovintis namukas, kuriame prekiauja ponia Alfa, nelabai koks.
„Iš pirkėjų neretai išgirstu: kaip tu, tokia prašmatni moteris, prekiauji name, į kurį nelabai norisi užeiti. Sako, kad man reikia būti kokio nors vestuvinių, prabangių drabužių salono šeimininke“, – juokiasi A. Morkevičienė.
Ji ir pati puikiai supranta, kad namas, kuriame įkurta jos dėvėtų drabužių parduotuvė, tikrai ne salonas. „Bet klientai mano – puikūs, išrankūs, mokyti. Žinodami, kad ras ko nusipirkti, jie veria ir neišvaizdaus namuko duris“, – sako dėvėtų drabužių parduotuvės šeimininkė.
Su raudona nejaučia metų
A. Morkevičienė dėvėtų drabužių sandėliuose ieško didelių dydžių rūbų. Mat žino, kad tokių mieste ne visuomet gausi. Gausu jos parduotuvėje ir įvairių puošmenų.
„Man patinka būti ryškiai. Mėgstu raudoną spalvą, tokios spalvos ir drabužių turiu nemažai. Raudonai apsirengusi nebejaučiu savo metų, ta spalva man teikia energijos“, – pasakoja Alfa.
Pati išskirtinai atrodanti A. Morkevičienė žavisi tomis, kurios puošiasi suknelėmis ir sijonais, jai nelabai patinka kelnėtos moterys.
„Turime tokią puikią galimybę apsirengusios suknelę parodyti savo moteriškumą, tad kam reikia lygiuotis į vyrus ir mūvėti kelnes? Būkime žavios, tegu mūsų rūbas plaikstosi apie kojas, neslėpkime jų“, – patarimus moterims žeria A. Morkevičienė.
Anot jos, nė viena ir nesiginčijo dėl to, kad suknelė yra gražiau, bet visos paaiškino, jog kelnės – patogiau.
„O man patogu vaikščioti su plazdančiais sijonais. Dar įsisegu didelius kabančius auskarus ir jaučiuosi pasipuošusi, graži. Nebenorėčiau išeiti į žmones be auskarų, taip prie jų esu pripratusi, tad neįsisegus man kažko trūktų“, – tvirtina panevėžietė.
A. Morkevičienė sako puikiai žinanti, kad yra išskirtinė, mato, kad į ją, pasirodžiusią gatvėje, atsigręžiama. Praeivių žvilgsnių sulaukdavusi ir tada, kai žmonės dar nebandė jos lyginti su dainininke V. Katunskyte.
„Savo tėvų nuostabai, gimiau turėdama itin juodus plaukučius. Kai augau, plaukai taip pat buvo juodi, ryškūs juodi ir antakiai. Vienu metu žmonės mane net čigone vadino. Bet visi sakė, kad aš graži“, – mena Alfa.
Laimės esmė – ne figūra
Paskatinta pagyrų, Alfa sako stengėsi pateisinti įvaizdį ir siuvosi ir plačius sijonus. Tokius plačius, ilgus, plazdančius tebedėvi ir dabar. Jos plaukai irgi liko varno juodumo, o akis rėmina ryškūs antakiai.
„Matyt, tas plaukų juodumas įsirėžė į sąmonę. Bandžiau būti ir ne tokių tamsių plaukų. Bet nepavyko priimti savęs kitokios nei juodaplaukės“, – prasitaria moteris. O štai pilną ir apvalią ji sako save priimanti kuo puikiausiai, todėl stebisi jaunų merginų noru būti lieknomis. Alfa pabrėžia: laimė – tikrai ne būti lieknai, o gebėti džiaugtis tuo, kokia esi. Ji džiaugsmą dažnai išreiškia šokiu. Viena pati pašoka ir namuose, ir namelyje, kuris tapęs jos darbo vieta.
Nors, svarsto panevėžietė, kitiems gal ir juokinga, kad ji šoka, bet jai šokis – laimė. O jei tektų išeiti į sceną, A. Morkevičienė sako dainuodama pasisukiotų netgi energingiau nei garsioji dainininkė V. Katunskytė. „Džiaugiuosi viskuo, ką gyvenime teko patirti. Dirbau sunkiai, našlauju, bet mano gyvenimas – pats geriausias ir gražiausias. O dabar dar ir Katunskyte esu vadinama, man tai – visai įdomi pramoga, atrakcija, įdomybė. Ir dar jums pasakysiu: jaustis žymaus žmogaus antrininke veža“, – mirkteli Alfa.
