Kartą, kai Olivija buvo dvejų metų amžiaus, ji vaikštinėjo su mama ir ši paklausė, kuri dabar valanda. Mergaitė atsakė: „Septinta valanda“ ir po akimirkos pridūrė: „1789 metai.“ Jos motina nustebusi pakartojo: „1789 metai?“ Kiek pamąsčiusi, Olivija tvirtu balsu pasitaisė: „Ne, dabar 1787 metai.“
© Shutterstock nuotr.

Olivija – viena iš medicinos mokslų daktaro Jimo B. Tuckerio knygos herojų, kurie, tikėtina, kad prisimena savo ankstesnį gyvenimą. Reinkarnacijos galimybes tyrinėjantis mokslininkas įvairius vaikų pasakojimus aprašė knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“.

Olivija: mergaitė, prisiminusi savo gyvenimą 1787 m.
© Asmeninio albumo nuotr.

DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos The New York Times bestseleriu tapusios knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“.

Kitas atvejis turi keletą stipriųjų pusių. Mergaitės motina ne tik užrašinėjo jos teiginius, bet ir atliko su ja testą ir ši jį išlaikė.

Olivija – britų šeimos atžala, kuriai teko gyventi įvairiose pasaulio vietose. Jos motina buvo auklėjama katalikų šeimoje, tačiau vėliau, suaugusi, nustojo domėtis religija ir save apibūdindavo kaip „agnostinę ateistę“. Olivija veikiausiai pasakodavo apie du ankstesnius gyvenimus, tačiau aš noriu sutelkti dėmesį į vieną iš jų. Kartą, kai Olivija buvo dvejų metų amžiaus, ji vaikštinėjo su mama ir ši paklausė, kuri dabar valanda. Mergaitė atsakė: „Septinta valanda“ ir po akimirkos pridūrė: „1789 metai.“

Jos motina nustebusi pakartojo: „1789 metai?“ Kiek pamąsčiusi, Olivija tvirtu balsu pasitaisė: „Ne, dabar 1787 metai.“ Praėjus mėnesiui mergaitė kartu su tėvais važiavo autobusu ir jos motina staiga pareiškė, kad Olivija su savo balta avių vilnos ausine panaši į avytę. Mergaitė staiga pradėjo pasakoti, kaip „nuo avytės nukerpama vilna“. Ji pasakė, kad nukirpta vilna išvaloma ir iššukuojama. Ir pridūrė, jog yra be galo svarbu gerai iššukuoti vilną.

Kartą, kai dar buvo dvejų metų amžiaus, Olivija priėjo prie mamos ir gana kategoriškai pareiškė, kad kadaise ji vadinosi Deize. Po kurio laiko, vėl prisiartinusi prie mamos, staiga tarė: „Robinson.“ Kai mama paklausė, ką tai reiškia, dukra atsakė: „Tai pavardė.“ Tada motina paklaususi, kieno tai pavardė, ir vaikas atsakęs: „Tokia buvo mano pavardė.“ Ji pareiškė anksčiau buvusi Deizė Robinson.

Būdama dvejų su puse, Olivija nuolat kalbėdavo apie praeities įvykius. Jos tėvas pradėjo domėtis, ar ji prisimenanti ankstesnį gyvenimą, tačiau kai jis paklausdavo: „Ar tu turi kitą mamytę ir tėvelį?“, mergaitė aiškiai sutrikdavo ir nežinodavo, ką atsakyti.

Kartą, kai jis pasiteiravo, ar ji turėjusi praeityje kitą mamytę ir tėvelį, mergaitė susijaudinusi atsakė teigiamai. Tada jos tėvai ėmė klausinėti, ar ji turėjusi brolių ir seserų, ir dukra atsakė neturėjusi. Kai jie užsiminė apie avių kirpimą ir pasidomėjo, ką ji darydavusi iš vilnos, mergaitė atsakė: „Antklodes.“ Tai išgirdusi jos motina labai nustebo, nes, anot jos, Olivija niekada neturėjo vilnonės antklodės ir buvo mačiusi tik avikailių kilimėlius.

Kartą Olivija priėjo prie mamos, kai ši buvo užsiėmusi namų ruoša. Mergaitė pasakė: „Visas oras išėjo iš čia.“ Moteris nesuprato, ką ji norėjusi pasakyti, ir pasitikslino: „Iš kur?“ Olivija bakstelėjo pirštu sau į pilvą ir tarė: „Štai iš čia. Ir aš numiriau. Bet nemėgstu apie tai kalbėti.“ Staiga ji nuliūdo ir apsisukusi išėjo iš kambario. Jos motiną šis įvykis pribloškė. Olivija iki tol su mirtimi buvo susidūrusi tik kartą, kai pamatė nugaišusią varlę, ir tai jos tėvai jai nepaaiškino, kad varlė negyva.

Kartą, nubudusi po perpietės miego, Olivija atsisėdo lovytėje ir vėl prakalbo apie 1787 metus. Mama paklausė, ar ji atsimenanti kokių nors dainų iš tų metų, ir mergaitė nė nemirktelėjusi atsakė, kad „Londono tiltas griūna“ („London Bridge Is Falling Down“), tai buvo jos mėgstamiausia daina.

Iš tikrųjų ši daina buvo populiari 1787 metais. Jos ankstyvosios versijos žodžiai pirmą kartą buvo išspausdinti knygelėje „Tomio Nykščio gražiųjų dainų knyga“ (Tommy Thumb’s Pretty Song Book) apie 1744 metus, ir ji gali būti sukurta dar anksčiau. Šokis „Londono tiltas“ (London Bridge) buvo paminėtas vienoje 1659 metų pjesėje, o daina „Londono tiltas lūžta“ (London Bridge Is Broken Down) buvo siejama su vaikais 1725 metų leidinyje ir paminėta vienoje iš Londono operų 1730 metais.

Kitą kartą Olivija, priėjusi prie mamos, staiga ištarė: „Trisdešimties metų amžiaus.“ Kai moteris paklausė, kas buvo trisdešimties metų amžiaus, mergaitė atsakė: „Aš. Kai numiriau. Numiriau, nes nieko nevalgiau.“ Tai pasakiusi, ji nuėjo šalin.

Kai mama pagaliau įveikė ją apėmusią baimę nuo dvejų su puse metų dukters ištartų žodžių, pradėjo galvoti, kad mergaitės nuo pat gimimo turėtą nepasotinamą apetitą galima paaiškinti badavimu, kurį ji galėjo patirti ankstesniame gyvenime.

Kartą, bevalgydama žalią obuolį, Olivija ėmė kikenti. Ji pasakė motinai, kad Deizė Robinson valgydavo tik raudonus obuolius, tačiau jai dabar patinkantys tik žali obuoliai. Mergaitei tai pasirodė juokinga. Kitą kartą ji prasitarė, kad Deizės Robinson motina buvo vardu Kiti. Olivija nepažinojo nieko, kas turėtų tokį vardą, ir jos motina buvo tikra, kad ji niekur negalėjo girdėti į ką nors kreipiantis šiuo vardu.

Vėliau mergaitė kuriam laikui liovėsi kalbėti apie ankstesnį gyvenimą. Mama manė, kad ši jį pamiršo iki pat jų pokalbio, įvykusio, kai nugaišo jų šeimos šuo. Tada Olivijai buvo ketveri ir jos teiginiai moteriai pasirodė tokie įdomūs, kad ji stvėrė rašiklį ir popieriaus lapą ir ėmė užsirašinėti, ką ši kalba. Olivija norėjo žinoti, ar jų šuo sugrįšiąs namo kaip kitas šuo, ir sakė mananti, kad sugrįšiąs, nes ji pati turėjusi ankstesnį gyvenimą.

Tačiau dukra nemanė, kad jų šuo buvo naujas šunelis, nes pasakė: „Iš pradžių reikia praleisti gan daug laiko numirus, gal keletą savaičių, keletą mėnesių ar panašiai.“ Mama paklausė, ar taip nutiko ir jai, ir ji atsakė teigiamai.

Kai moteris paklausė, kur ji buvusi po mirties, ši atsakė po mirties neegzistavusi. Dukra pasakė, kad tą sunku paaiškinti, tačiau po mirties ji plevenusi išretėjusiame ore. Ji pakilo į dangų ir susiskaidė į mažytes dulkeles. Tos dulkelės plačiai pasklido.

Mergaitė teigė, kad mirti nebuvo baisu ir kad tuomet, kai ji buvusi dulkės, kiti žmonės su ja susidraugavę. Jie taip pat buvo virtę dulkėmis. Mama paklausė, ar dabar ji bijanti mirti. Dukra atsakė neigiamai, ji nebijanti, tačiau mintis apie mirtį ją liūdina, nes jai patikę būti Žemėje. Per visą šį pokalbį Olivija išliko labai rimta. Anot motinos, dukters išraiška buvusi tokia rimta, jog ji pasijutusi nejaukiai.

Atrodė, kad Olivija po tos dienos pasikeitė, ir mama daugiau negirdėjo jos kalbant apie ankstesnį gyvenimą, kol vaikui sukako penkeri metai ir devyni mėnesiai. Olivija pradėjo pokalbį klausimu, ar kvaila kuo nors tikėti nesant įrodymų, jog tai egzistuoja. Joms ėmus tai aptarinėti, moteris pasitelkė tikėjimą Dievu kaip pavyzdį, kad kai kurie žmonės negali tikėti be įrodymų, o kiti lengvai įtiki Dievą ir be įrodymų.

Tada dukra pasakė, kad tuomet, kai ji buvo Deizė, ji tikėjo Dievą ir lankė bažnyčią. Mama pasiteiravo, kodėl ji tikėjusi Dievą tada, bet netikinti juo dabar. Mergaitė atsakė, kad dabar ji tapo kitu asmeniu. Mama pareiškė mananti, kad Olivija gali turėti tą pačią asmenybę kaip ir Deizė, tačiau dukra paprieštaravo, sakydama, kad asmenybės jau neliko, o liko tik asmuo.

Tada moteris paklausė, ar Olivija mananti, kad „asmuo“ ir „asmenybė“ yra du skirtingi dalykai, ir mergaitė atsakė teigiamai. Kai jos ėmė kalbėti apie Deizės gyvenimą, Olivija pasakė gyvenusi mažame miestelyje. Ji neprisiminė miestelio pavadinimo, tačiau tvirtino, kad jis buvo Anglijoje.

Mergaitė teigė, kad dauguma žmonių gyvendavo mažuose kaimeliuose, kur visi vieni kitus pažinodavę. Ji pasakojo miestelyje buvus kelias krautuvėles, kuriose būdavę galima nusipirkti duonos, sūrio ir mėsos. Jos motina, nutaisiusi rimtą veido išraišką, pasiteiravo, ar mieste buvo daug „McDonald’s“ restoranų. Olivija pratrūko juoktis ir pasakė, kad jie dar nebuvo išrasti. Tada pareiškė, kad tuomet dar nebuvę automobilių, o tik arkliai. Vėliau mergaitė pasakė prisimenanti, kad ant pinigų tuomet buvęs karaliaus atvaizdas.

Ji tvirtino, kad tos monetos buvusios plokščios su duobėtomis briaunomis. Mama pasidomėjo, kokios buvusios Anglijoje monetos 1787 metais, tais pačiais, kuriais, anot dukters, gyvenusi Deizė. Ant jų visų buvo iškaltas karaliaus Jurgio III portretas. Jų pakraščiai buvo dantyti, o jos pačios buvusios kiek plokštesnės nei dabartinės 2 svarų vertės monetos. Moteris nusprendė parodyti dukrai įvairių monetų nuotraukas, iš viso penkiasdešimt dviejų, pradedant senovės keltų bei romėnų monetomis ir baigiant monetomis iš dabartinių laikų.

Ji paklausė mergaitės, ar ši atpažįstanti kurias nors iš šių monetų. Olivija peržiūrėjo visas monetų nuotraukas, greitai atmetė senovėje nukaldintas ir šiuolaikines monetas, o kai pamatė nuotrauką su monetomis, nukaldintomis naudojant valcavimo stakles (tokiu būdu nuo 1600 metų buvo gaminamos visos Anglijos monetos), ji parodė į mažus taškelius ant vienos monetos briaunų ir pasakė turėjusi galvoje kaip tik šias įrantas, kai sakiusi, kad tuometinės monetų briaunos buvusios duobėtos.

Tada Olivija parodė į 1787 metų šilingą su Jurgio III atvaizdu ir pareiškė neabejotinai atpažįstanti šią monetą ir ant jos iškaltą karaliaus Jurgio III atvaizdą. Mergaitė parodė į dar tris monetas, kurias, kaip teigė, prisimenanti. Visos jos buvo nukaldintos karalius Jurgio III laikais: 1793 metų ginėja, 1793 metų puspensis ir 1799 metų fartingas (ji teigė pastarąjį prisimenanti gan miglotai).

Kartą motina Olivijai prasitarė mananti, kad visos jos kalbos apie ankstesnį gyvenimą tėra pramanai. Mergaitė nuliūdo ir puolė įnirtingai prieštarauti. Kitą kartą, kai Olivija įsijautusi ėmė kažką fantazuoti, mama paklausė, ar tai buvęs tik žaidimas, ir dukra atsakė teigiamai. Moteris atkreipė dėmesį, kad, mėgindama suvaidinti epizodą iš matyto filmo ar perskaitytos knygos, mergaitė elgdavosi kitaip, nei pasakodama apie ankstesnį gyvenimą.

Kai ji fantazuodavo, įvairios jos pasakojimų smulkmenos kisdavo labai sparčiai, kartais tai įvykdavo per kelias sekundes, o kai ji pasakodavo apie ankstesnį gyvenimą, jos pasakojimų detalės nesikeisdavo ištisus mėnesius ar net metus. Moteris suprato, kad dukra įsitikinusi savo prisiminimų tikrumu, ir po kurio laiko stengėsi iš visų jėgų atrasti priežasčių ja suabejoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitės orai: bus labai tvanku (10)

Pirmadienio dieną Lietuvoje bus nepastoviai debesuota. Daugelyje pietinių ir rytinių rajonų...

Keturių mažamečių mama kaimu grožisi valydama kaminą (53)

Vaikštome su Daiva Mikelioniene jos šeimos sodyboje Verstaminų kaime. Apžiūrėti visam turtui...

Prakeiksmas yra ne juokai: ar tai tikrovė, ar tik silpnų žmonių baimės? (115)

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas DELFI teigia, kad prakeikti galima tik tuos, kurie yra...

Turime dvi problemas – emigraciją į užsienį ir emigraciją į Vilnių (363)

Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos įsikūrusio Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje...

Už Atlanto žalgirietis Daviesas – rezultatyvus ir naudingas draugiškame turnyre (7)

Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Brandonas Daviesas savaitgalį pradėjo kovas draugiškame...

Ligoninių pertvarka: žmonės bijo, kad susirgę nebeturės kur eiti (57)

Seimui rengiantis spręsti, ką daryti su prezidentės Dalios Grybauskaitės prašymais pataisyti...

Jau po poros metų tokių specialistų paklausa išaugs triskart (18)

Vos už poros metų – 2020-aisiais – Lietuvoje reikės nemažiau kaip 300 informacinių sistemų,...

Po Trumpo ir Putino susitikimo – nedviprasmiškas JAV signalas Rusijai: mes jus stebime (742)

Ar Rusija, JAV prezidento nuomone, yra priešininkė? Tokio klausimo kelis sykius pastaruoju metu...

Gyvybingumu stebinantis interjeras: dizaineriai laužė visus stereotipus (8)

Įsiurbti į pilką didmiesčio kasdienybės rutiną dažnai pasvajojame apie pabėgimą į pavasario...

Į šią šalį verta vykti vien dėl maisto: viskas, ką būtina paragauti Portugalijoje (52)

Portugalijoje praleidau 12 dienų , gyvenau 3 miestuose, pamačiau labai daug, paragavau dar daugiau....